Iš tiesų, pastarąjį kartą tokio pobūdžio sukrėtimas įvyko beveik lygiai prieš šimtą metų, ir jis pakeitė pasaulį taip dramatiškai, jog norint teisingai jį interpretuoti bei sudėti visus taškus ant i, prireikė revoliucijos meno, mokslų ir filosofijos pasaulyje, o ką jau kalbėti apie ekonomikos sferą.
20-ojo amžiaus pradžia taip pat buvo siejama su laisva pasauline prekių, kapitalo bei darbo jėgos rinka. Jau tada, kaip savo prisiminimais dalijosi garsus britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas, „Londono gyventojas, gurkšnodamas savo rytinę arbatą lovoje, galėjo telefonu užsisakyti įvairių prekių iš visos planetos.“
Toks gamintojas, kaip ir pasaulinio kapitalizmo vartotojas, „galėjo investuoti savo turtą į gamtos išteklius ir naujas įmones bet kuriame pasaulio krašte“. Jis taip pat galėjo „nedelsdamas užtikrinti, jei tik panorėtų, pigias ir patogias tranzito priemones į bet kurią šalį ar tam tikro klimato rajoną be paso ar kitų formalumų.“
Toks ekonominiu požiūriu painus pasaulis daugeliui atrodė kaip tobulas apsidraudimas nuo karo – šiuolaikišką tokio optimizmo versiją atspindėjo Thomaso Friedmano „Auksinių arkų“ teorija, skelbianti, kad niekada tarp savęs nekariavo ir, matyt, niekada nekariaus valstybės, kuriose yra įsikūrę „McDonald’s“ tinklai.
Pirmasis pasaulinis karas ne tik pasibaisėtinai nutraukė sklandžios globalizacijos laikotarpį. Jis statė į pavojų inteligentiją, kuri, iki tol tikėjusi negrįžtama pažanga, dabar buvo priversta pripažinti, kad, kaip su kartėliu savo draugui 2014 metų rugpjūtį rašė Henris Jamesas, „banga, kuri mus sutelkė drauge, visą tą laiką judėjo link šios didžiosios Niagaros.“
Kaip ir mūsų laikų krizes, esmines 20-ojo amžiaus griūtis – pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjusią Didžiąją depresiją, – buvo sunku perprasti, nes pagrindinės jų priežastys kilo prieš kelis dešimtmečius ir didžiąja dalimi buvo ignoruojamos pagrindinės krypties politikų bei apžvalgininkų. Demokratija, – nesvarbu, ar kaip emocionalus lygybės idealas, ar kaip atstovaujamosios institucijos, paremtos vis labiau dominuojančia vyrų rinkimų teise, ilgainiui tapo centriniu šiuolaikinio pasaulio principu, ypač kai augant pramonei atsirado naujų nelygybių apraiškų.
Ne kartą pamintas ir slopinamas, demokratijos troškimas padėjo atsirasti tiek kairiųjų, tiek ultradešiniųjų pažiūrų politiniams judėjimams, nukreipęs tiek vienus, tiek kitus prieš valdžios elitą.
Aktyvistai labiausiai atsidavusių savo rėmėjų surado sparčiai augančiuose miestuose, tarp išnaudojamų gyventojų. Didieji pasaulio miestai, kuriuose daugiausia gyveno iš kaimo vietovių atplėšti, nuo tradicinių pragyvenimo šaltinių atskirti žmonės, priversti taikstytis su skurdžiomis miestietiško gyvenimo sąlygomis, palaipsniui, jau devynioliktojo amžiaus pabaigoje, virto nepasitenkinimo židiniu.
Vos tik virtinė ekonominių sukrėtimų, prasidėjusių devynioliktojo amžiaus pabaigoje, pasiekė apogėjų ir prasidėjo Didžioji depresija, ultradešiniųjų iškilimas ir konfliktų tarp valstybių suintensyvėjimas, buvo beveik garantuoti.
Mūsų dabartinėmis aplinkybėmis, apčiuopiami visi ankstesnių katastrofų ingredientai.
Ilgus dešimtmečius daugelis darbo žmonių dėl deindustrializacijos, darbo vietų perkėlimo, o vėliau automatizavimo, prarado saugumą ir orumą, nukentėjusieji netgi išsivysčiusiose Vakarų valstybėse tapo pažeidžiami demagogijai. Tuo pat metu stringantis ekonominis modernizavimas ar nevykęs urbanizacijos procesas tokiose „mėginančiose vytis“ valstybėse kaip Indija ir Rusija, padėjo politinius pamatus, kone pagal vadovėlį, ultradešiniųjų pažiūrų veikėjams ir judėjimams.
2008 metų finansinė krizė, pridariusi ilgalaikės ir didesnės žalos nei Didžioji depresija, ko gero, diskreditavo globalizuotą elitą, žadėjusį klestėjimą visiems, sudarydama visas sąlygas tokiems oportunistiniams demagogams kaip Donaldas Trumpas. Vis dėlto šio to buvo pasimokyta iš pasaulinių rinkų griūties, bangai vis sparčiau judant link Niagaros. Štai kodėl mūsų laikų krizė yra tiek pat intelektinė, kiek ji yra politinė, ekonominė ir aplinkosaugos.
Vienas iš analizės trūkumo ženklų yra tas, kad receptai nuo daugybės įvairių ligų išliko tie patys beveik visoje didžiojoje politikoje ir žurnalistikoje: platesnio masto ekonominės „reformos“, daugiausia vykdomos pasaulinių laisvų rinkų kryptimi, atgaivino Šaltojo karo šūkius dėl „liberalios demokratijos“ pranašumo prieš „autoritarizmą“ ir siekius grįžti prie „padorumo“ ir „pasaulinės lyderystės“.
Šios viltys grįžti prie iki 2008 metų galiojusio politinio bei ideologinio status kvo dažnai balansuoja kartu su vis stiprėjančiu, net jei ir neduodančiu rezultatų, nerimu dėl klimato kaitos. Jų neadekvatumas taps aiškesnis ateinančiais mėnesiais, kol koranavirsuo protrūkio paveiktos šalys, kaip ir atskiri jų piliečiai, bando griebtis saviizoliacijos, paaukodami daug šventų nekritikuotinų dalykų dėl egzistencinės būtinybės išgyventi. Koronavirusas, kaip savaime griaunanti jėga, gali tapti tik pirmuoju iš daugelio ateityje laukiančių sukrėtimų.
