Pandemijos – tai neišvengiamos ekonominės pažangos palydovės. Šalis jungiantys prekybos tinklai ir pilnutėliai miestai nuo senovės imperijų iki šių laikų integruotos pasaulinės ekonomikos visuomenes ne tik praturtina, bet ir paverčia labiau pažeidžiamomis. Žinoma, COVID 19 pandemija labai skiriasi nuo kitų pandemijų, kilusių visuomenėse, kurios buvo gerokai skurdesnės ir apie tokius dalykus kaip virusai ir bakterijos žinojo gerokai mažiau. Dėl to ši pandemija neturėtų turėti tokio masto pasekmių kaip „Juodoji mirtis“ ar ispaniškasis gripas. Vis dėlto praeities nelaimės gali padėti suprasti, kaip dėl koronaviruso keisis pasaulio ekonomika.
Nors žmogiškoji pandemijų kaina siaubinga, ilgalaikės ekonominės pasekmės – ne visada tokios pat blogos. „Juodoji mirtis“ Europoje nusinešė neįtikėtiną skaičių gyvybių (nuo trečdalio iki dviejų trečdalių populiacijos) ir paliko ilgalaikių randų. Tačiau po maro ariamos žemės buvo daugiau, negu ją ariančių darbininkų, todėl netikėtai pritrūkus darbo jėgos darbininkų galia derėtis su žemvaldžiais gerokai išaugo ir net padėjo išardyti feodalinę santvarką.
Be to, panašu, kad maras padėjo daliai šiaurės vakarų Europos pasukti daug žadančio ekonominio augimo keliu. Po 1347–1351 m. žemyną nusiaubusios pandemijos Europos darbininkų realiosios pajamos smarkiai išaugo. Prieš pramonės perversmą aukštesni atlyginimai paprastai paskatindavo populiacijos augimą, o dėl augančios populiacijos atlyginimai galų gale vėl grįždavo prie skurdo ribos (šį dėsnį pastebėjo Thomas Malthusas). Tačiau kai kuriose Europos dalyse pandemijai pasitraukus ši taisyklė nepasitvirtino.
Panašiai nutiko ir su ispaniškuoju gripu, kuris 1918–1920 m. pražudė nuo 20 iki 100 mln. žmonių. XX a. pradžios pramonės ekonomikai T. Malthuso dėsnis nebegaliojo. Tačiau, pasak dabar Brandeiso universitete dirbančios akademikės Elizabeth Brainerd ir Kalifornijos valstijos universiteto akademiko Marko Sieglerio, labiau nuo ligos nukentėjusiose JAV valstijose ekonomika vėliau augo greičiau. Patikrinę daugelį ekonominių ir demografinių veiksnių, jie pastebėjo, kad per dešimtmetį po pandemijos vieną papildomą mirtį tūkstančiui žmonių galima susieti su maždaug 0,15 procentinių balo per metus išaugusiomis realiosiomis pajamomis vienam žmogui. Nors COVID 19 realiųjų atlyginimų greičiausiai nepakels, įmonės gali būti priverstos naudotis naujomis technologijomis, padedančiomis dirbti su tuščiais sandėliais ir biurais – o tai gali turėti ilgalaikių pasekmių ekonomikos augimui ir darbo našumui.
Tačiau dažniau pandemijos ekonominės pasekmės neabejotinai neigiamos. Ligoms plisti padėję prekybos tinklai dėl ligų gali ir iširti. Romos imperijos laikais išaugus specializuotam darbui ir išsiplėtus prekybos tinklams atlyginimai pasiekė tokias aukštumas, kokių vėliau nepavyko pasiekti daugiau kaip tūkstantį metų. Tačiau tie patys prekybos tinklai padėjo ir plisti ligoms. II a. pabaigoje Romai skaudų smūgį sudavė, kaip manoma, raupsų protrūkis.
Po šimtmečio prasidėjusi Kiprijono pandemija (kurią greičiausiai sukėlė hemoraginė karštinė) ištuštino daugelį Romos miestų ir sutapo su staigiu ir ilgalaikiu ekonominės veiklos mažėjimu (matuojamu pagal nuskendusius laivus (kurie padeda apskaičiuoti jūrų prekybos mastą) ir švino taršos kiekį (kilusį dėl kalnakasybos)). Dėl sumenkusios prekybos mažėjo atlyginimai ir silpo valstybės galia, o nuo šio nuosmukio imperija taip ir nebeatsigavo.
Šiems laikams artimesniu laikotarpiu prekyba galėjo susilpnėti dėl ispaniškojo gripo, tačiau labiau tikėtina, kad ligai dar neprasidėjus pirmą pramoninio pasaulio globalizacijos erą užbaigė Pirmasis pasaulinis karas. Gali būti, kad COVID 19 pandemija taip pat kilo baigiantis ilgam sparčios pasaulinės integracijos laikotarpiui, kuriam grėsmę irgi kėlė galingųjų pasaulio valstybių konkurencija. Žinoma, aplinkybės dabar kitokios, todėl mažai tikėtina, kad prekyba nukentės taip pat stipriai, kaip ir antrajame XX a. dešimtmetyje. Tačiau nereikėtų stebėtis, jei ateities istorikai šią pandemiją priskirtų vienai iš kelių globalizacijos pasekmių, vėliau pradėjusių naują pasaulinės prekybos erą.
Pandemijos ne tik nubrėžia ribas tarp kelių istorinių erų, bet ir gali tapti akimirkomis, kai nusprendžiamas tam tikrų vietovių likimas. „Juodoji mirtis“ Europoje padidino realiąsias pajamas, tačiau kai vėliau europiečių gyvenimai pasuko skirtingomis kryptimis, svarbų vaidmenį vėl atliko ligos. XVII a. per žemyną persirito dar kelios mirtinos maro bangos. Pasak Milano Bocconi universiteto akademiko Guido Alfani, jų pasekmės skirtingose Europos vietovėse labai skyrėsi. Nors per šimtmetį nuo maro Anglijoje ir Velse mirė vos dešimtadalis populiacijos, Italija neteko apie 40 proc. gyventojų.
Taigi Italijos populiacijos augimas sustojo, o miesto gyventojų mažėjo. Tuo tarpu šiaurės vakarų Europoje nepaisant pandemijos ekonomikos augimas didėjo, o miestuose gyvenančių žmonių daugėjo. Tuo laikotarpiu labai nukentėjo italų fiskalinė galia bei šiaurės Italijos tekstilės pramonė. Nuo to laiko šiaurės ir pietų Europa patraukė labai skirtingais ekonominiais keliais.
Ligos nulemia ne viską
Kovojant su COVID 19, valstybės savo likimams gali daryti daug didesnę įtaką, negu galėjo prieš pramonės perversmą. Dabar vyriausybės daug geriau žino, kaip valdyti epidemijas. Skirtingos pandemijos pasekmės skirtingose šalyse ne tik atskleidžia valstybių pajėgumus, bet ir gali nulemti skirtingą jų ateitį. Istorija atskleidžia, kad pandemijos į vieną ar kitą pusę svyrančias visuomenes ryžtingai stumteli viena kryptimi, kuri vėliau turi didžiulę įtaką jų gyvenimui. Negalime pasakyti, kokių ilgalaikių pasekmių turės COVID 19, tačiau galime būti gana tikri, kad jų bus.