Jis – įmonės „TerraCycle“ įkūrėjas ir generalinis direktorius, sugalvojęs naujausią jos iniciatyvą „Loop“. Tai – žiedinės ekonomikos modelio įmonės, užpildančios spragas tarp vartotojų, įmonių ir atliekų. 2001 m. įkurta „TerraCycle“ – tai privati perdirbimo įmonė, kuri daugiausia dėmesio skiria bendradarbiaujant su įmonėmis ir vyriausybėmis rinkti sunkiai perdirbamus objektus ir rasti jiems kitą panaudojimo būdą. 2019 m. viešai pradėjusi veikti „Loop“ dar aktyviau sprendžia atliekų problemą ir bendradarbiauja su įmonėmis siekdama kurti perdirbamas pakuotes įprastoms plataus vartojimo prekėms, pavyzdžiui, „Tide“ skalbimo milteliams arba „Häagen‑Dazs“ ledams.
„Harvard Business Review“ pasikalbėjo su pasauliniu atliekų mažinimo iniciatyvų lyderiu T. Szaky apie tai, ką jis sužinojo apie vartotojus, įmones ir vyriausybes bei jų pastangas sumažinti didžiulius žmonių kasdien sukuriamus atliekų kiekius (arba tokių pastangų trūkumą). Šiame redaguotame interviu jis taip pat pateikia patarimų verslų lyderiams, norintiems sukurti žiedinį ekonomikos modelį.
K: Jūs užimate unikalią poziciją tarp įmonių ir vartotojų. Apie ką kalbatės su abiem pusėmis? Kuri pusė labiau priešinasi argumentams, kad būtina siekti tvarumo?
A: Pastaruosius dvejus metus pastebiu, kad vartotojų požiūris į atliekas kinta. Jie ėmė suprasti neigiamas atliekų pasekmes ir suvokė, kad iš tiesų kilo krizė. Tačiau vartotojai vis dar renkasi gaminius pagal kainą arba tai, kas naudinga jiems asmeniškai – pavyzdžiui, patogumą, veiksmingumą ir bendras išlaidas. Vartotojai garsiai reiškia savo nuomonę, bet ne visada keičia pirkimo įpročius.
Tačiau vartotojų polinkis garsiai kalbėti padėjo pasiekti vieną svarbų tikslą – įmonės ėmė pastebėti šią tendenciją. O dar geriau – ją pastebėti ėmė ir politikai, kurie pradėjo kurti įstatymus, paveikiančius plataus vartojimo prekių gamintojas, pavyzdžiui, drausti plastikinius maišelius ir šiaudelius. Po kelių metų Prancūzijos restoranuose maistui išsinešti nebebus naudojamos plastikinės pakuotės – plastikiniai puodeliai, lėkštės ir įrankiai. Šie įstatymai daro įtaką visai plataus vartojimo prekių pramonei.
K: Ar manote, kad vyriausybės užpildo verslo paliktas spragas? Ar tai verslai spaudžia vartotojus, ragindami juos imti praktiškai siekti tikslo, kuriam tvirtina pritariantys?
A: Viskas daug sudėtingiau. Plastikinius šiaudelius problema laikyti pradėta tik prieš maždaug dvejus metus; o dabar jie tapo visų plastiko ir atliekų keliamų problemų simboliu. Kilus didžiuliam visuomenės pasipiktinimui politikai pagaliau ėmė leisti šiaudelius draudžiančius įstatymus. O įmonės pačios uždraudė šiaudelius įstatymams dar net neįsigaliojus. Taigi vartotojų skatinami politikai priėmė įstatymus, o tada prisijungė ir įmonės. Dabar plastikinių šiaudelių gerokai sumažėjo. Tačiau visoms trims pusėms reikėjo paraginti vienai kitą.
K: Papasakokite, apie ką įkūręs dvi įmones ir joms vadovaudamas kalbatės su investuotojais ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis. Kaip jaučiatės dirbdamas tvarumo srityje, ypač dėl to, kad vadovaujate startuoliui?
A: „Loop“ idėją pradėjome vystyti tik prieš dvejus metus, todėl ši įmonė – tikriausias startuolis. „TerraCycle“ jau šešiolika metų, todėl ji – seniai auganti įmonė. Dėl to galiu į viską žvelgti iš dviejų perspektyvų.
„TerraCycle“ nuo pat įkūrimo kasmet augo, tačiau per pastaruosius dvejus metus ji plėtėsi nepakartojamai greitai. Įmonės, kurios anksčiau tikrai nebūtų dirbusios su mumis, dabar prisijungė prie mūsų. O kartą prisijungusios jos imasi rimtesnių veiksmų. 2019 m. mūsų pajamos palyginus su 2018 m. išaugo 30 proc., o 2020 m. irgi tikimės panašaus augimo. Taip atsitiko todėl, kad viskas juda greičiau ir įmonės nori imtis rimtesnių priemonių, be to, atsiranda daug netikėtumų ir naujų pramonės šakų, kurios iki šiol snaudė, bet dabar ima budintis. Mes surinkome beveik 20 mln. JAV dolerių investicijų „Loop Global“ ir dar 20 mln. JAV dolerių „TerraCycle U.S.“. Didžiausias pokytis – kad investuotojai ima ieškoti rimtesnių ir didesnę įtaką galinčių padaryti investicijų. Šitai aiškiai susiję su tuo, kad šiukšlių keliamos problemos imtos laikyti krize.
Manau, kad prieš penkerius metus „Loop“ nebūtų galėjusi egzistuoti, nes nebuvo paklausos. Mes prašome plataus vartojimo prekių pakuočių gamintojų ir pardavėjų iš esmės pakeisti gaminamas pakuotes ir priimti didelius pokyčius prekių pakuočių ekonomikoje – kitaip tariant, laikyti pakuotę turtu, o ne išlaidomis. Dėl kintančio požiūrio į atliekas įmonės vis dažniau sutinka tai padaryti. Dėl to dabar startuolių pasaulyje atsiranda vis drąsesnių idėjų, kaip išspręsti šias problemas – tokių, kokią siūlo ir „Loop“.
K: Ar manote, kad esamos įmonės sugebės įgyvendinti šį pokytį? O gal į rinką turės įžengti naujos įmonės?
A: Manau, kad bus ir taip, ir taip. Kai kurios dabartinės įmonės žlugs, o kai kurios smarkiai pasikeis. Tuo tarpu naujos įmonės ras pusiausvyrą, kaip būna įvykus bet kokiems pokyčiams. Pavyzdžiui, pažvelkime į technologijas. Kiek mažmeninės prekybos įmonių išgyveno jų atsiradimą? Kai kurioms sekėsi puikiai, ar ne? O kitos, pavyzdžiui, didelės specializuotos parduotuvės („Toys R Us“, „Linens ’n Things“, „Staples in Europe“ ir taip toliau) žlugo. Šiuo atveju svarbiausia išsikelti naują tikslą ir visiškai pakeisti organizaciją – tačiau lengviau pasakyti, nei padaryti, nes tam reikia nepaprastai didelių trumpalaikių aukų.
Manau, kad arba visiškai pasikeisti, arba išnykti turės ne pramonės šakos ar sektoriai, bet atskiros įmonės. Kai kurios įmonės, pavyzdžiui, „Nestlé“, „Unilever“ ir „Procter & Gamble“ į šias problemas žvelgia rimtai ir priima nelengvus sprendimus, kurie gali turėti neigiamų trumpalaikių pasekmių, tačiau padeda pakloti pamatus, padėsiančius išlikti svarbioms ateityje. O kitos organizacijos, pavyzdžiui, didelės maisto įmonės JAV, nesuvokia, kas laukia, todėl jas greičiausiai pakeis startuoliai, kurie savo verslo modelius pritaiko naujai dabar ryškėjančiai tikrovei.
K: Kai kalbatės su „TerraCycle“ arba „Loop“ investuotojais, dėl ko jie nerimauja? Ką jie nori sužinoti?
A: Investuotojų tarpe apie tvarumą staiga kalbama daug dažniau, ir manau, kad investuotojai pasakytų, jog nuoširdžiai mano, kad tvarumas – būtina sąlyga ateičiai. Kai prieš penkiolika metų rinkome kapitalą „TerraCycle“, dauguma rėmėjų į įmonę investavo, nes pritarė jos tikslui ir vertino jos daromą įtaką; investuoti į ją buvo tas pats, kaip aukoti nevyriausybinei organizacijai. O šiandien investuotojai pasakytų, kad ateities įmonėms tvarumas būtinas. Pažvelgę į tvarumo indeksą jie negalvoja: „O, čia investuodamas jaučiuosi geresnis“ – dabar tvarumo indeksą jie laiko būtinu, kad įmonė gyvuotų ilgai.
K: Galima pastebėti, kad daugelis didelių įmonių tvarumą priskiria „aukštesniems tikslams“, bet ne „verslui“ – t. y., skelbia apie savo įsipareigojimus ir švaistosi kitokiais dideliais pažadais. Ar ši tendencija ėmė keistis? Ar didelės įmonės, kaip ir investuotojai, ėmė žvelgti į tvarumą ne kaip į kilnų įsipareigojimą, bet kaip į verslui būtiną sąlygą?
A: Vienas garsiausių pažadų – tai labdaros organizacijos „Ellen MacArthur Foundation“ įsipareigojimas: daugiau kaip 400 įmonių ir kitų organizacijų pasirašė pasižadėjimą, kuriame pareiškė ketinančios nustoti naudoti naują plastiką. Jame teigiama, kad iki 2025 m. visus jų gaminius bus galima kompostuoti, perdirbti arba panaudoti dar kartą. Be to, iki to laiko jie smarkiai padidins naudojamą perdirbtų medžiagų kiekį.
Atvirai pažvelkime, ką jie žada. Nuo tada, kai prieš dvejus metus atliekų keliamas problemas imta laikyti krize, daugelis įmonių suprato, kad arba turi imtis šią krizę spręsti, arba įstatymai jas išstums. Geriausia iš tokios padėties išsisukti ką nors prisižadant padaryti ateityje, tiesa? Jei visi pasižadės, kad iki 2025 m. padarys daug šaunių dalykų, galės nebeprisiimti atsakomybės už dabartį.
Man teko kalbėtis su didžiausių pasaulio plataus vartojimo prekių pakuočių įmonių vadovais, atsakingais už tvarumą – jie man sakė, kad net neįsivaizduoja, kaip reikės tokius pažadus įgyvendinti. Jie neturi žalio supratimo, ką daryti, ir kartoja: „Pramonė ras kokį nors būdą“. Toks požiūris gąsdina.
Štai kas, mano nuomone, nutiks 2025 metais. Žadėti, kad pakuotes bus „galima perdirbti“ ir kad jos bus „pagamintos iš perdirbtų medžiagų“ – ne tas pats. Kitaip tariant, daugelis „Ellen MacArthur Foundation“ įsipareigojimą pasirašiusių įmonių pažadėjo, kad iki 2025 m. 100 proc. jų gaminių bus galima perdirbti ir kad didelę jų dalį sudarys perdirbtos medžiagos (paprastai apie 25 proc.). Manau, kad dauguma įmonių teigs, jog jų pakuotes „teoriškai galima perdirbti“, tačiau dėl to, kad jos „praktiškai neperdirbamos“, reikia kaltinti perdirbimo pramonę. Manau, kad 90 proc. tokius pažadus duodančių įmonių jų neišpildys, o tada bes pirštu į kitus ir sakys: „Mes sukūrėme perdirbamas pakuotes, tačiau mūsų perdirbimo sistema dar nesugeba jų iš tiesų perdribti“. Tada ateis atpildo valanda, klientai dar labiau įpyks, o įmonės nukentės.
K: Jei 10 proc. įmonių savo pažadą įvykdyti sugebės, kaip jos tai padarys?
A: Jos planuos į priekį. Štai pavyzdys: kai kurios įmonės jau dabar sudaro ateities sandorius pirkti perdirbtą plastiką, kad būtų užtikrintos, jog turės jo užtektinai, o perkant plastiką tai – dar negirdėta. Geras pavyzdys – „Nestlé“. Svarbiausioje naujo jų pranešimo spaudai dalyje teigiama: „Kad susikurtų sau rinką, „Nestlé“ įsipareigoja įsigyti 2 mln. metrinių tonų maistui skirto perdirbto plastiko ir per laikotarpį nuo dabar iki 2025 m. skirti daugiau kaip 1,5 mlrd. Šveicarijos frankų sumokėti už šią medžiagą.“
K: Mane labiausiai domina, kaip jūsų įmonė sugeba bendradarbiauti su tiek daug kitų įmonių. Ar tai padaryti labai sunku? Ar jums pavyktų dirbti vieniems?
A: Mums būtinai reikia bendradarbiauti. Šios problemos sisteminės, o norint jas išspręsti reikia, kad daugelis suinteresuotųjų šalių bendradarbiautų. „Loop“ negalėtų egzistuoti be daugybės skirtingų suinteresuotųjų šalių pagalbos. Mūsų veiklą vykdyti nėra jo kito kelio. Manau, kad bendradarbiauti reikia dar daugiau.
K: Kodėl tokie bendri projektai būna sėkmingi?
A: Prekybos grupės ir konsorciumai nieko nepasiekia. Kalbėdamas iš patirties galiu pasakyti, kad pramonės grupės paprasčiausiai suburiamos tam, kad būtų galima viešai pasakyti, kad įvyko kelių suinteresuotųjų šalių susirinkimas. Tačiau dažniausiai nepasiekiama jokių rezultatų. Tad kaip pakeisti kelių suinteresuotųjų šalių sistemą? Norint pakeisti sistemą, reikia, kad tam pritartų visos jos dalys.
Dirbdami „Loop“ sąmoningai stengėmės bendradarbiauti su visomis sistemos dalimis. Ir štai kas nutiko – susilaukėme sėkmės. Nuo tada, kai pradėjome dirbti, prie mūsų kas dvi dienas prisijungia naujas prekės ženklas, tad su mumis jau dirba didžioji dalis tarptautinių plataus vartojimo prekių pakuočių įmonių: „P&G“, „Unilever“, „Mars“, „Nestlé“, „PepsiCo“, „Coca‑Cola“ ir taip toliau. Be to, kas tris savaites prisijungia naujų mažmeninės prekybos įmonių, taip pat ir tarptautinių įmonių. „Loop“ dirba Prancūzijoje (su „Carrefour“) ir JAV (su „Kroger“ ir „Walgreens“) internetinės prekybos srityje, o vėliau šiais metais pradėsime dirbti ir fizinėse parduotuvėse. Taip pat pradėsime dirbti Kanadoje (su „Loblaw“), Jungtinėje Karalystėje (su „Tesco“), Vokietijoje (su mažmeninės prekybos įmone, kurią pristatysime vėliau) ir Japonijoje (su „Aeon“) – visa tai padaryti ketiname dar šiais metais. Be to, sulaukiame labai gerų vartotojų atsiliepimų – žmonės nori „Loop“, o jų patirtis su mumis būna puiki.
Kol kas dar nematau daug įmonių, kurių verslo modelis būtų panašus į mūsiškį. „Loop“ – tai didelis sisteminis pokytis, kuriam reikia daugelio suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimo. Nė viena įmonė negali visko padaryti viena – mums reikia bendradarbiauti. Daugelis grupių paskambina mums ir klausia: „Kaip jums pavyko pradėti „Loop“ ir kaip tokia sistema ar procesu pasinaudoti mums?“ Jie klausia todėl, kad paprastai iš daugelio suinteresuotųjų šalių sudarytos sistemos lėtos ir sunkiai pasiekia rezultatų.
K: Ką joms atsakote?
A: Atsakau, kad tokiai platformai negali vadovauti komitetas. Reikia pirmininko, kuris priimtų sprendimus, net jei sprendimais patenkinti ne visi, ir padėtų veiklai vykti greičiau. Taip pat reikia viešai nustatyti galutinę datą, kuriai visi pritartų. Dėl to praeitais metais pasirodėme Pasaulio ekonomikos forume – tokiai datai pritarė visi.