Prieš daug metų mudu su broliu Billu nusprendėme, kad norėtume įkvėpti savo mažmeninę drabužių įmonę įkūrusių mamos ir tėčio anūkus daryti karjerą su mumis. Mudu esame antrosios kartos šeimos verslo atstovai ir abu iš viso susilaukėme septynių sūnų. Norėjome, kad prie verslo prisidėtų visi septyni. Tačiau bendraudami su verslo kontaktų grupėmis matėme liūdnų pavyzdžių, kaip atėję nauji šeimos nariai versle sukėlė chaosą – pavyzdžiui, visiškai patirties neturintys sūnūs ir dukros atėję ėmė nurodinėti tėvams, kaip elgtis, arba it diktatorius valdantis tėvas sukėlė tiek konfliktų, kad gabūs naujos kartos atstovai iš verslo pasitraukė.

Visiškai nenorėjome, kad taip nutiktų ir mums. Todėl, pasitarę su šeimos verslo konsultantu, prisidėti prie įmonės norintiems šeimos nariams sugalvojome dvi pagrindines taisykles. Paprastai taisyklių nemėgstame, nes mūsų verslas grįstas vertybėmis, kurios tampa gairėmis įmonės kultūrai. Tačiau manėme, kad svarbu susikurti bent kelias taisykles, kad tiek šeimos nariams, tiek kitiems verslo partneriams būtų aišku, kaip dirbsime, ir niekas nemanytų, kad šeimos nariams vieta paskirta iš anksto.

Štai pagrindinės mūsų taisyklės:

— KAD GALĖTŲ PRISIDĖTI PRIE VERSLO, BAIGĘ KOLEDŽĄ AR JO EKVIVALENTĄ ŠEIMOS NARIAI TURI MAŽIAUSIAI PENKERIUS METUS DIRBTI KITUR.

Norime, kad nauja karta siektų savo svajonių ir išsiaiškintų, ko reikia norint gauti darbą ne šeimos versle, be to, norime, kad jie per tą laiką pasiektų sėkmę pasirinktame darbe arba susirastų kitą.
Mums nesvarbu, kokiu darbu užsiima šeimos nariai – norime, kad jie savo tikslus susigalvotų patys. Penkeri metai mums atrodo tinkamas laikotarpis. Per tiek laiko jaunas vyras ar moteris gali pakeisti kelias skirtingas pozicijas arba pakankamai ilgai išdirbti vienoje pozicijoje, kad paragautų gyvenimo ne šeimos versle.

Darbas taip pat turi būti doras. Svarbiausia – išbandyti ką nors įdomaus ir už tai gauti atlyginimą.
Dar vienas tokio penkerių metų laikotarpio privalumas – kad šeimos narys turi laiko subręsti ir daug ko išmokti, tad kai prisijungia prie šeimos verslo, atsineša naujų ir įdomių idėjų bei gebėjimų.

— ŠEIMOS NARYS PRIVALO BŪTI GERAS KANDIDATAS TIKRAM ŠEIMOS VERSLE ESANČIAM POSTUI.

Šeimos nariai turi kandidatuoti į tikrą atvirą įmonės postą ir turėti jam reikalingas kvalifikacijas. Jie negali gauti pirmenybės prieš geriau kvalifikuotus kandidatus ar gauti tik jiems sugalvoto posto. Neginčytinos teisės gauti darbą neturi niekas.

Kai devintajame dešimtmetyje ėmėme taikyti šias taisykles, jos buvo gana neįprastos. O neseniai pridėjome ir porą papildomų reikalavimų, pavyzdžiui: 1) šeimos narys turi dalyvauti darbo pokalbyje su keliais šeimai nepriklausančiais patarėjų komisijos nariais; ir 2) kurį laiką dirbantį šeimos narį privalo prižiūrėti šeimai nepriklausantis darbuotojas.

Kodėl šios taisyklės tokios svarbios?

Dažnai į šeimos verslą protingi sūnūs ar dukros įsitraukia vos baigę mokyklą, o tada darbas tampa košmaru. Esame matę atvejų, kai neturint aiškių taisyklių šeimos verslai ima irti. Pavyzdžiui, gerai žinomą šeimos verslą netoli mūsų įkūręs tėvas ragino savo sūnus ir dukras prisidėti prie įmonės, tačiau keli iš jų buvo labai pasipūtę, o visus sprendimus užsispyręs priimdavo tik tėvas. Kildavo didžiulių ginčų. Mudviem su Billu buvo aišku, kad tėvas teisus ne visada, ir kad naujajai kartai reikia duoti galimybę save išbandyti patiems.

Šeimoms taip pat reikia susitaikyti su tuo, kad tarp genų ir gebėjimų versle koreliacijos nėra. Visi tėvai mano, kad jų vaikai protingi ir gabūs, tačiau tai netiesa. Geriau leisti vaikams savo gebėjimus patiems atrasti ne šeimos versle. Jei vaikai prisijungs iškart, kitiems šeimos nariams bus sudėtinga jų darbą įvertinti objektyviai. O jei priimsite juos į darbą be tikros patirties, perduosite netinkamą žinutę kitiems darbuotojams, kurie (jei jums pasisekė) taip pat jaučiasi „šeimos nariais“ ir mano, kad gali padaryti karjerą jūsų įmonėje.

Iš pradžių taisyklės patiko ne visiems. Tiesą sakant, tėvas griežtai joms priešinosi. Kol mokėsi mokykloje ir koledže, vienas iš sūnų Bobas įgijo daug darbo patirties mūsų parduotuvėse, be to, buvo atlikęs dvi praktikas kitose parduotuvėse, todėl norėjo prisijungti vos baigęs koledžą – tačiau mudu su Billu pasakėme ne. Tėvas manė, kad esame kvailiai, ir suriko: „Išsiųsite jį į laukus – ir jis niekad nebegrįš!“

Tačiau mudu manėme, kad jei imsime daryti išimtis, visa struktūra sugrius. Mes nemėgstame nustatyti taisyklių, tad tos taisyklės, kurias turime, mums labai svarbios.

Iš mano sūnų Bobas tapo nuotraukų redaktoriumi žurnale „Sports Illustrated“. Russellas dirbo kompiuterių pardavimo skyriuje IBM. O dabar jiedu dirba mūsų įmonės generaliniais direktoriais. Andrew tapo „Godiva Chocolatier“ viešųjų ryšių rinkodaros specialistu. O Toddas prisijungė prie „Apple Computer“. Vėliau jis gailėjosi tik to, kad atėjęs dirbti į šeimos verslą pardavė turėtas „Apple“ akcijas! Dirbdami ne su savo mama, tėvu ir broliais, jie įgavo atsakomybės ir suprato, kad verslui būtina pasiekti finansinius tikslus.

Bilo sūnūs taip pat rado savo kelius. Scottas buvo pirmasis šeimos narys, kuris atėjo turėdamas patirties mažmeninėje prekyboje drabužiais – jis dirbo įmonėse „Abercrombie & Fitch“, „Eddie Bauer“ ir „Ann Taylor“. Chrisas dirbo kanale „NBC Sports“. Tyleris dirbo „Brioni“, o vėliau – „Harry Rosen“ vyriškų drabužių parduotuvėse Kanadoje. Jie į mūsų įmonę atėjo jau turėdami išlavintus pirkimo ir pardavimo gebėjimus bei suvokdami, kaip svarbu megzti asmeninius verslo santykius.
Mūsų pagrindinius reikalavimus atitiko ir prie šeimos verslo prisijungė visi septyni iš septynių sūnų.

Tačiau nemanau, kad mudu su Billu būtume nusivylę, jei kuris nors iš jų būtų nusprendęs tapti gydytoju, aiškiaregiu ar kaubojumi. Jei jie būtų pasirinkę tokį kelią, būtume juos besąlygiškai palaikę.
Mudu su Bilu su džiaugsmu laukiame ateities. Manome, kad mūsų sugalvotos prisijungimo taisyklės padės įmonei sklandžiai pereiti į ketvirtosios kartos rankas. Įvedę panašias taisykles kiti šeimos verslų savininkai taip pat gali sulaukti tokio pasitenkinimo – turėti šeimos verslą, kuris išlieka daugybę kartų.