„Žinau, kad 50 proc. skaitmeninei pertvarkai skiriamų lėšų nueina šuniui ant uodegos – tik nežinau, kurie 50 proc.“, – „Oliver Wyman“ ataskaitoje apie bankų technologijas cituojamas minėtasis finansininkas (perfrazuojant seną gerą sentenciją apie išlaidas rinkodarai). Jis taip pat prisipažįsta pasijutęs „senamadišku“, kai pasidomėjo, kodėl iš skaitmeninių investicijų negaunama jokio apčiuopiamo pelno. Pasirodo, pagrįstos strategijos šioje srityje yra retas dalykas.
Ilgus metus pumpavę milijardus dolerių į perėjimą nuo klientų aptarnavimo padaliniuose prie mobiliųjų programėlių ir momentinių atsiskaitymų, skolintojai neretai nė nenutuokia, kuo jų išlaidos prisideda prie veiklos pelno.
Bankai paprastai nepateikia daug informacijos apie tai, kaip paskirstomi jų technologijų biudžetai, numatyti esamų sistemų priežiūrai, kibernetinio saugumo gerinimui ir kompanijos santykio su klientais modifikavimui. Tačiau bendrai paėmus tos investicijos yra didžiulės – ir nuolat auga. Net kai kurie stambiausi skolintojai, turintys pačias giliausias kišenes, kaip antai „JPMorgan Chase & Co.“ ir „Banco Santander SA“, skiria daugiau kaip 10 proc. savo metinių pajamų technologijoms.
Paprastai bankai nesugeba paaiškinti, kaip šie milijardai pagerina jų pajamas, nors, žinoma, tai natūralu, jeigu jie ir patys nežino atsakymo. Investuotojai neišvengiamai bando prasibrauti pro komunikacijos triukšmą, žargoną ir aiškių skaičių stoką, mėgindami išsiaiškinti, kam išleidžiamos jų kompanijų lėšos. Nenuostabu, kad 37 proc. „Oliver Wyman“ apklaustų akcininkų skundėsi, jog jiems bankų skaitmeninės strategijos neatrodo nei aiškios, nei patikimos. Panašus procentas skeptiškai vertina tai, ar bankams pavyks prisitaikyti prie skaitmeninės eros.
Užuot tiesiog skundęsi, investuotojai turėtų iš skolintojų reikalauti didesnio atskaitingumo. Nors ir nelengva parengti technologijoms skirtų išlaidų metriką, tai nėra neįmanoma. Pavyzdžiui, didžiausias Pietryčių Azijos bankas, Singapūro „DBS Group Holdings Ltd.“, teikia tradicinių ir skaitmeninių klientų efektyvumo ir pelningumo palyginimus. Tokia matavimo priemonė – labai naudinga.
Deja, kitur gaunami skaičiai vargu ar liudija didelę finansų industrijos „skaitmeninimo“ strategijų sėkmę. Pasak „Oliver Wyman“, visoje bankininkystės pramonėje klientų aptarnavimo išlaidos auga. Sumažinus fizinių operacijų apimtis, programėlių kūrimo išlaidos dažniausiai vis tiek nėra kompensuojamos. Tarkim, nors klientas gali atsidaryti banko sąskaitą arba gauti paskolą neužsukdamas į banko poskyrį, sutaupyti kaštai bus minimalūs, nes skolintojui vis tiek teks atlikti vienokias ar kitokias fizines operacijas, kad užbaigtų procesą.
Vienas iš būdų dideliems bankams išvengti institucinės inercijos, kenkiančios svarbiems IT projektams – įsigyti daug žadantį finansinių technologijų startuolį, tačiau jų pasiekimai taip pat nedžiugina. Išnagrinėjus 15 000 finansinių paslaugų startuolių, nustatyta, kad tik aštuoniasdešimties iš jų vertinimas viršijo milijardą dolerių; prieš pasiekiant tą „vienaragio“ etapą, bankai buvo investavę tik į ketvirtadalį jų. Taigi kažin, ar finansų pramonei pavyksta nusižiūrėti būsimus nugalėtojus.
Kol kas finansinių technologijų kompanijų konkurencija nedaro žymesnės įtakos didžiųjų bankų pajamoms. Europoje didžiausias poveikis maržoms kilo dėl žemų arba neigiamų palūkanų normų.
Vis labiau plečiantis skaitmeniniams bankams ir mokėjimo paslaugų teikėjams, bankams didės spaudimas protingai paskirstyti turimas lėšas. Investuotojai jau ištisą dešimtmetį nesulaukia grąžos, o tai reiškia, kad Europos skolintojai negali sau leisti judėti į priekį apgraibomis.
