Skaitmeninė terpė užima didelę ir vis augančią mūsų sąmoningo gyvenimo dalį, tačiau skaitmeninės prekės ir paslaugos dažnai neįtraukiamos į oficialius ekonominės veiklos vertinimus, pavyzdžiui, apskaičiuojant bendrąjį vidaus produktą ir našumą (kuris gaunamas BVP padalinus iš dirbtų valandų).
Skaitmeninių prekių ir paslaugų vertė dažnai pamirštama todėl, kad BVP paremtas gyventojų už prekes ir paslaugas sumokėtų pinigų sumomis. Nors ir gali pasitaikyti išimčių, dažniausiai jei produktas ar paslauga kainuoja nulį dolerių, tuomet prie BVP tas gaminys prisideda nuliu. Tačiau dauguma mūsų iš skaitmeninių produktų, pavyzdžiui, tinklalapio „Wikipedia“ arba žemėlapių internete gauname daug daugiau vertės, negu gaudavome iš jų brangesnių popierinių pirmtakų.
Kaip veiksmingai gebėsime valdyti skaitmeninę ekonomiką, priklauso nuo mūsų gebėjimo tiksliai nustatyti nemokamų skaitmeninių paslaugų ir produktų vertę. Dėl šios priežasties mes išvystėme naują metodą, padedantį nustatyti ne tik kiek vartotojai už skaitmeninį produktą sumokėjo, bet ir kiek iš jo gavo vertės.
KO BVP NEIŠMATUOJA
BVP dažnai laikomas ekonominės padėties atspindžiu. Tačiau BVP atsižvelgia tik į ekonomikoje sukurtų galutinių produktų piniginę vertę. Kadangi juo matuojama tik tai, kiek už daiktus sumokame, tačiau ne kiek iš jų gauname naudos, vartotojų ekonominė gerovė ne visada koreliuoja su BVP.
Tačiau yra ir gera žinia – yra ekonominis metodas, kaip (bent teoriškai) išmatuoti ir vartotojų gerovę. Šis metodas vadinamas „vartotojo perviršiu“ – tai skirtumas tarp didžiausios kainos, kurią už prekę ar paslaugą būtų pasiruošęs sumokėti vartotojas, ir tikrosios tos prekės ar paslaugos kainos.
Kad suprastumėme, kodėl BVP ne visada tiksliai atspindi ekonominę gerovę, pagalvokime apie „Encyclopaedia Britannica“ ir „Wikipedia“.
Anksčiau spausdinta keleto tomų enciklopedija „Encyclopaedia Britannica“ kainuodavo kelis tūkstančius dolerių – vadinasi, jos pirkėjai manė, kad ji verta mažiausiai tokios sumos. Tačiau dabar nemokamai prieinama „Wikipedia“ turi gerokai daugiau panašios kokybės enciklopedinių straipsnių negu „Encyclopaedia Britannica“. Atsižvelgiant tik į vartotojų išlaidas galima sakyti, kad pramonė traukiasi (spausdinta enciklopedija nebeleidžiama nuo 2012 m., nes vartotojai jos nebeperka). Tačiau atsižvelgus į vertę, klientams niekada nebuvo geriau. Atlikdami tyrimus pastebėjome, kad vidutiniškai JAV vartotojai „Wikipedia“ vertina 150 dolerių per metus – tačiau tikroji jos kaina yra 0 dolerių. Taigi susidaro maždaug 42 mlrd. JAV dolerių vartotojų perviršis, kuris Amerikos BVP neatspindimas.
Vartotojų išlaidas (kuriomis paremtas BVP) galima apskaičiuoti parduotuvių kasose, jos matomos įmonių pranešimuose apie pajamas. O vartotojų perviršio tiesiogiai išmatuoti negalima – iš dalies vertinant ekonominę padėtį jis nenaudojamas būtent dėl šios priežasties. Laimei, skaitmeninė revoliucija sukūrė ne tik vertės apskaičiavimo problemų, bet ir galingų naujų skaičiavimo įrankių. Atlikdami tyrimus mes naudojame skaitmenines apklausos technikas ir internetu atliekame vartotojų pasirinkimus tiriančius eksperimentus, suteikiančius galimybę išsiaiškinti, ką renkasi šimtai tūkstančių vartotojų. Gauti rezultatai padeda apytiksliai apskaičiuoti daugelio produktų vartotojų perviršį, tarp jų ir nemokamai teikiamų produktų, kurie į BVP skaičiavimus neįtraukiami. Iš pradžių paprašome apklausos dalyvių pasirinkti vieną ar kitą pateiktą variantą. Kartais paprašome iš kelių produktų išsirinkti vieną. Kartais leidžiame pasirinkti, ar dalyvis norėtų turėti prieigą prie skaitmeninio produkto, ar jo atsisakytų už piniginę kompensaciją. Kad įsitikintume, jog žmonės tikrai atskleidė, kas jiems svarbiau, atliekame papildomų eksperimentų, kuriuose įsitikinus, kad dalyviai tikrai atsisakė tam tikro produkto, suteikiame jiems kompensaciją.
Štai pavyzdys, kaip tai padarome. Norėdami išmatuoti „Facebook“ kuriamą vartotojų perviršį, surinkome reprezentatyvią platformos naudotojų grupę iš JAV ir pasiūlėme jiems skirtingas sumas pinigų tam, kad mėnesį platforma nesinaudotų. Remdamiesi apklausa ir po jos vykdytu eksperimentu apytikriai apskaičiavome, kad nuo „Facebook“ sukūrimo 2004 m., JAV klientai iš jos gavo 231 mlrd. dolerių vertės.
„Facebook“ turi vieną pažangiausių reklamos platformų, tačiau įmonės už reklamas gaunamos pajamos sudaro tik mažą dalį jos sukuriamo vartotojų perviršio. Tokie atradimai patvirtina Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos tyrėjo Michaelo Spence ir Stanfordo universiteto tyrėjo Bruce Oweno atlikto tyrimo rezultatus, atskleidžiančius, kad pajamos iš reklamos ir vartotojų perviršis ne visada koreliuoja – žmonės daug vertės gauna ir iš turinio, kuriame nėra daug reklamos, pavyzdžiui, „Wikipedia“ tinklalapio ar el. pašto. Todėl pajamas iš reklamos laikyti lygiomis vartotojų perviršiui klaidinga.
KAIP VERTĘ APSKAIČIUOTI TIKSLIAI
Bendradarbiaudami su Kanados ekonomistu Erwinu Diewertu, Groningeno universiteto tyrėju Felixu Eggersu ir Britų Kolumbijos universiteto tyrėju Kevinu Foxu sukūrėme metodą apskaičiuoti su skaitmenine ekonomika siejamus privalumus. „BVP‑B“ – tai alternatyvus matas, papildantis tradicinį BVP apskaičiuojant nemokamų gaminių teikiamą naudą vartotojų gerovei. Politikai, vadovai ir ekonomistai gali atlikti didelio masto tyrimus ir paklausti dalyvių, kiek jiems reikėtų sumokėti, kad tam tikrą laiką atsisakytų tam tikro produkto, o tada patikrinti gautus rezultatus atliekant mažesnio masto eksperimentus, kuriuose iš tiesų būtų siūlomos piniginės kompensacijos.
Tačiau mūsų metodas turi du svarbius trūkumus. Pirma, BVP‑B rezultatai dar nėra visiškai išsamūs ir nėra tokie tikslūs, kaip tradiciniai BVP rezultatai. Kad galėtume tiksliau apskaičiuoti, kiek vertės ekonomikai suteikia nemokami gaminiai, reikia į apklausas įtraukti gerokai daugiau produktų ir kiekvienu jų internete atlikti daugiau eksperimentų. Antra, kaip ir tradicinis BVP, mūsų matas neįtraukia galimų neigiamų su produktais ir paslaugomis (taip pat ir skaitmeninėmis platformomis) siejamų išorinių veiksnių.
Jei įsivaizduotume skalę, kurioje tradiciniai dažniausiai gana tikslūs makroekonomikos rodikliai, pavyzdžiui, BVP ir našumas, būtų viename gale, o apytiksliai gerovę įvertinti padedantys rodikliai, pavyzdžiui, laimės indeksas, būtų kitame gale, mūsų BVP‑B matas būtų maždaug per vidurį. BVP apibrėžiamas ir apskaičiuojamas labai aiškiai, tačiau juo neatsižvelgiama į skaitmeninės ekonomikos sukuriamą vartotojų perviršį; o laimės matavimas sukelia priešingų problemų. BVP‑B – tai aukso viduriukas tarp šių dviejų kraštutinumų. Dėl to jis naudingas politikams ir reguliuojančiosioms institucijoms, nes norint priimti tinkamus sprendimus joms reikia gerai suvokti, kaip technologija atsiliepia ekonomikai.
Atsakymai į klausimus, kiek reikėtų reguliuoti technologijas, kiek subsidijų teikti skaitmeninei infrastruktūrai ir net kokių naujų skaitmeninių produktų ar paslaugų turėtų sukurti verslininkai, priklauso nuo to, ar gerai suprantame tikruosius skaitmeninės ekonomikos teikiamus privalumus. Mūsų tyrimai gali padėti geriau įvertinti, kiek privalumų gauname iš įprastų produktų. Mūsų tyrimais būtų galima pasiekti ir dar vieną, ambicingesnį tikslą – padėti tiksliau apskaičiuoti privalumus, gaunamus iš neparduodamų ir viešų vertybių, pavyzdžiui, geros oro kokybės, sveikatos apsaugos ir infrastruktūros. Jei tokį vertinimo būdą priimtų viso pasaulio vyriausybės, vadovai ir tyrėjai, vertinimai, kiek skaitmeniniai ir fiziniai produktai prisideda prie mūsų gerovės, būtų tikslesni, o tikslūs duomenys padėtų geriau vadovauti.
+++
Trumpai apie idėją
PROBLEMA
Nors didelę ir vis augančią gyvenimo dalį praleidžiame internete, į skaitmeninius produktus ir paslaugas apskaičiuojant BVP dažnai neatsižvelgiama. Taip yra dėl to, kad šis matas paremtas žmonių už prekes ir paslaugas mokamomis sumomis. Jei kas nors kainuoja nulį dolerių, tas daiktas prie BVP prideda nulį vertės.
PASEKMĖS
Politikai naudojasi BVP duomenimis priimdami sprendimus, kiek investuoti į įvairiausias sritis – nuo infrastruktūros ir mokslinių tyrimų bei plėtros iki švietimo ir kibernetinės saugos. Reguliuojančiosios institucijos naudojasi BVP kurdamos politiką, atsiliepiančią technologijų įmonėms ir kitiems verslams. Kadangi skaitmenizavimo teikiami privalumai labai nuvertinami, sprendimai priimami ir politika kuriama prastai suprantant, kokia tikroji padėtis.
NAUJAS METODAS
BVP‑B – tai alternatyvus matas, papildantis tradicinį BVP apskaičiuojant, kiek naudos vartotojų gerovei teikia nemokami produktai.
+++
Trumpa BVP istorija
Ketvirtajame dešimtmetyje išvystytas bendrasis vidaus produktas matas pelnytai laikomas vienu didžiausių XX a. išradimų. Juo matuojama visų ekonomikos galutinių prekių piniginė vertė. BVP dažnai laikomas gerovės išraiška, tačiau BVP sukūrusios komandos vadovas Simonas Kuznetsas įspėjo, kad remiantis BVP „negalima daryti išvadų apie tautos gerovę“ ir kad BVP buvo sukurtas ne tam.
Vienas BVP trūkumų – kad juo neatsižvelgiama į neigiamus su augimu siejamus išorinius veiksnius, pavyzdžiui, taršą ir transporto kamščius. Be to, nekomercinė veikla, pavyzdžiui, darbas namuose (kai žmonės namuose atlieka užduotis nemokamai) į BVP neįtraukiamas.
Nuo sukūrimo BVP samprata daug kartų atnaujinta, peržiūrėta ir praplėsta. Pavyzdžiui, 1999 m. įvesti geresni metodai apskaičiuoti kompiuterių kainas ir investicijas į programinę įrangą. 1993 m. įvestos „palydovinės“ sąskaitos, skirtos sekti tam tikrus ekonominės veiklos aspektus, pavyzdžiui, darbą namuose ir mokslinius tyrimus ir plėtrą. Mūsų naujasis matas, pavadintas BVP‑B – tai žingsnis į priekį siekiant tikslo teikti išsamesnius ekonominės padėties rodiklius.
+++
Alternatyvūs gerovės matai
Kadangi BVP – ne itin tikslus gerovės matas, kad būtų galima situaciją suprasti išsamiau, sukurta keletas alternatyvių jos matavimo metodų. Jungtinių Tautų žmogaus socialinės raidos indeksas apima vidutinę gyvenimo trukmę, išsilavinimo lygį ir pajamas vienam gyventojui. Stanfordo universiteto tyrėjai Chadas Jonesas ir Pete Klenowas sugalvojo vartotojų gerovės matavimo metodą, kurį sudaro vartojimas, laisvalaikis, mirtingumas ir nelygybė. Kelios valstybės, įskaitant ir Jungtinę Karalystę bei Butaną, vertina subjektyvią gerovę užduodamos gyventojams klausimų, susijusių su laime ir pasitenkinimu. EBPO geresnio gyvenimo indeksas – interaktyvus įrankis, suteikiantis vartotojams galimybę palyginti skirtingų šalių rezultatus 11 gerovės sričių, pavyzdžiui, aplinkos, sveikatos ir pasitenkinimo gyvenimu. Michaelo Porterio ir Scotto Sterno sudarytas Socialinės pažangos indeksas sudarytas iš 54 rodiklių, matuojančių, kaip valstybės patenkina savo piliečių poreikius (įskaitant pamatinius žmogaus poreikius bei poreikius, susijusius su gerove ir galimybėmis siekti geresnio gyvenimo).