Pasak vieno iš dalyvavusiųjų, prieš 2011 m. Airijos rinkimus kovodamas su maištaujančia partija, P. Hoganas maištautojų tarpe susirado seną pažįstamą. Kadangi jie abu bandė atrasti dviem pusėms ištikimybę prisiekusius išdavikus, vyrai susitarė pasidalinti informacija.
Tačiau kai pasinaudojus bendromis žiniomis atėjo metas iš to gauti balsų, nugalėjo P. Hoganas. Jo bendražygis Enda Kenny išgyveno varžybas dėl lyderystės ir vėliau tapo ministru pirmininku. O P. Hoganas ėmė kilti karjeros laiptais, kol pasiekė vieną svarbiausių Europos Sąjungos postų – tapo už prekybą atsakingu Europos Komisijos nariu.
Tai – tik viena iš daugelio tokių istorijų, padėjusių P. Hoganui užsitarnauti užkulisiuose susitarimų ieškančio ir net netikėčiausias sąjungas vardan sandorio sudarančio politiko reputaciją.
„Jis supranta kitos šalies poreikius ir argumentus geriau nei bet kuris kitas mano sutiktas žmogus, – tikina beveik 30 metų P. Hogan1 pažįstantis partijos kolega Frank Flannery. – Derėtis jis pradeda paklausdamas – ko nori kita pusė?“
Briuselyje „Didžiuoju Phil“ vadinamam 195 cm ūgio politikui einant naujas pareigas tokių žinių tikrai prireiks – vyrui reikės numalšinti santykiuose su D. Trump kilusią įtampą ir sudaryti sandorį su Jungtine Karalyste po „Brexit“. Trečiadienį politikas susitiko su Prancūzijos finansų ministru Bruno Le Maire Briuselyje, kur teko imtis pirmos naujose pareigose kilusios krizės – JAV įvestų tarifų Prancūzijai.
P. Hoganas (kuris nesutiko duoti interviu) užaugo ūkininko šeimoje netoli maždaug 300 gyventojų turinčio mieguisto Tularoano miestelio, įsikūrusio kalnuose maždaug 112 km nuo Dublino. Tose vietovėse karaliauja populiarus airių žaidimas – hurling.
Šis žaidimas – tarsi tik suaugusiems pritaikyta žolės riedulio versija. Jam reikia nepaprastų gebėjimų, o neretai tenka išvysti ir smurto. Anksčiau P. Hoganas buvo aistringas žaidėjas, tačiau būdamas dvidešimties susižeidė ranką, todėl teko karjerą nutraukti.
Tapęs už prekybą atsakingu Komisijos nariu, P. Hoganas įspėjo D. Trumpą, kad būtų pasiruošęs išvysti „ground hurling“ – tai viena iš jo mėgstamiausio žaidimo technikų, kurią atliekant smūgio lazda gali sulaukti ne tik kamuolys, bet ir priešininkas.
Tačiau tikrasis P. Hogano pašaukimas – ne sportas, o politika.
Ilgiausiai Airijos savivaldybėje tarnaujanti moteris Mary Hilda Cavanagh prisimena pirmą kartą P. Hoganą sutikusi, kai šiam buvo 14. Berniukas laukė po tarybos susitikimo namo jį parsivesti turėjusio tėvo.
1982 m. mirus tėvui P. Hoganas perėmė jo vietą Kilkenio apskrities taryboje. Po trejų metų jis tapo jauniausiu tarybos lyderiu per visą istoriją, o 1994 m., būdamas 34 erių, tapo finansų departamento jaunesniuoju ministru.
„Manau, kad jis visada norėjo būti politiku, – interviu teigė M. Cavanagh. – Jis norėjo daug pasiekti.“
Tačiau po pirmų šešių savaičių ministro poste vyrą atleido – jis tapo atpirkimo ožiu, kai iš jo kabineto žurnalistams faksu išsiųsti biudžeto smulkmenas aprašantys dokumentai.
Tą vakarą „Royal Dublin“ viešbutyje jo laukė grupelė draugų, vedamų seno draugo senatoriaus Paddy Burke.
„Jis buvo labai nusiminęs – atleidimas jam buvo didžiulis smūgis, – pasakojo P. Bruke. – Tačiau Hoganas buvo pasiryžęs atsitiesti.“
Pradėjęs gaivinti savo karjerą P. Hoganas gavo nacionalinio partijos organizatoriaus postą. Vykdant šias pareigas jam teko keliauti po šalį renkant kandidatus, todėl pavyko sudaryti platų pažinčių partijoje tinklą.
„Jis buvo labai naudingas“, – teigė buvęs Europos Parlamento narys ir partijos kolega Brian Hayes.
2002 m. pabandžius prasimušti į partijos lyderius jam nepavyko, tačiau patekęs į trečiąją vietą politikas pasirūpino, kad jo rėmėjų balsus gautų E. Kenny ir taip sutvirtino savo karjerai itin svarbius politinius santykius.
P. Hoganas ir E. Kenny susidraugavo lengvai – abu buvo kilę iš kaimo vietovių, abiejų tėvai domėjosi politika. Vyrus taip pat siejo domėjimasis tradicinėmis gėlų sporto šakomis, be to, jie dažnai kartu pietaudavo Dubline.
Jų partija beveik dešimtmetį praleido opozicijoje, grumdamiesi su leiboristais ir tuo pačiu mąstydami apie galimą koaliciją, galinčią išstumti tradicinius priešininkus – „Fianna Fail“ partiją.
„Philas kuria strategijas, – teigė E. Kenny atstovas spaudai vyriausybėje ir viešųjų ryšių įmonės „Edelman“ direktorius Feargal Purcell. – Jis visada turi užsibrėžęs tikslą ir pamažu jo siekia.“
Kai leiboristų lyderis Eamonn Gilmore nugalėdavo E. Kenny debatuose, jo komanda niurzgėdavo ir keikdavo priešininkus. O P. Hoganas pažerdavo E. Gilmore komplimentų ir net pasikviesdavo jo patarėjus alaus, suprasdamas, kad vieną dieną jam gali prireikti jų pagalbos.
Tačiau ruošiantis rinkiminei kovai Airiją ištikusios finansinės krizės įkarštyje, E. Kenny kilo bėdų.
P. Hoganas tuo metu su Paddy Burke rinko lėšas Londone. Jį pasiekus gandams, kad partijos maištininkai ruošiasi nuversti lyderius, abu politikai sėdo į ankstesnį skrydį namo ir pasiruošė pasipriešinti maištautojams.
Iš pradžių atrodė, kad tikimybė nugalėti menka – į maištą įsitraukė didžioji dalis E. Kenny šešėlinio kabineto.
Tačiau daugybę metų vadovaudamas partijos operacijoms P. Hoganas išmoko keleto gudrybių.
Pasak vieno politinėse kovose dalyvavusio asmens, politiko komanda ne tik slaptai kalbėjosi su kitais nariais, stengdamiesi išsiaiškinti, kuo gali pasitikėti, bet ir sėjo paniką kartodami nugirstus pokalbius. Priešininkai ėmė manyti, kad jų tarpe atsirado šnipas.
„Visi turi savų gudrybių, tačiau jų neatskleidžia, – šypsodamasis teigė P. Bruke. – Gudrybių yra visokių.“
Pasak vieno jiems artimo asmens, atsidėkodamas E. Kenny 2014 m. paskyrė P. Hoganą už žemės ūkį atsakingu Europos Komisijos nariu. Po dviejų metų įvykus „Brexit“ referendumui, P. Hoganas atsidūrė dėmesio centre ir tapo geriausiai britų veiksmus dėl Airijos sienos Briuselyje paaiškinti galinčiu politiku.
Tačiau P. Hoganas ne tik patarinėjo, bet ir nevengdavo išreikšti nuomonės.
Boris Johnson „mano esąs šių laikų Vinstonas Čerčilis“, – rugpjūtį pareiškė P. Hoganas, šaipydamasis iš Jungtinės Karalystės vadovo pretenzingumo. O Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES be jokio sandorio reikštų, kad „dar niekada mažuma nepadarė tokios didelės žalos daugumai“, – parodijuodamas žymią karo laikų kalbą pasakė jis.
Pasak abu politikus pažįstančio asmens, P. Hogano pareiškimai kartais prajuokindavo Komisijos pirmininką Jean-Claude Juncker. Tačiau jie taip pat užtikrindavo prancūzus, kad airis prekybos lyderis derybose po „Brexit“ Londonui nenusileis.
Pasak Portugalijos atstovo Carlos Moedas (kuris su P. Hoganu susidraugavo abiem vyrams tarnaujant buvusioje Komisijoje), jis sugeba užtikrinti, kad visi liks patenkinti.
Pro C. Moedas kabineto langus matyti Berlaymonto žiedas, kur prieš P. Hoganui perimant atsakomybę už žemės ūkį reguliariai rinkdavosi protestuojantys ūkininkai.
„Po to ūkininkų nebemačiau nė karto, – pasakojo C. Moedas. – Taip nutiko tik dėl jo politinių gabumų.“
