Ideologinio darbo vadovas Minsko Traktorių gamykloje Andrejus Suslenko išdidžiai demonstruoja, kokios paslaugos už žemą kainą ar dykai teikiamos maždaug 30 000 esamų ir į pensiją išėjusių įmonės darbuotojų. Naudodamiesi žvilgančia Vakarietiška įranga, 560 gydytojų ir kitų darbuotojų gamyklos klinikoje teikia įvairiausias sveikatos priežiūros paslaugas – nuo įprastų medicininių apžiūrų iki operacijų ir net regos korekcijos lazeriu.
Priešais puošnius Stalino eros gamyklos vartus stovinčiuose Kultūros rūmuose įrengtas prabangus garso ir apšvietimo įrangą turintis teatras, kuriame ką tik vyko koncertas paminėti „Mašinų gamintojų dieną“. Netoli sostinės miškuose įkurtoje sanatorijoje vykdomos terapijos ir veikia poilsiavietės bei vasaros stovyklos, kuriose vienu metu gali dalyvauti iki 300 darbuotojų vaikų. „Tais laikais buvo protingų profesionalų, kurie ir įvedė šias socialines paslaugas“, – teigia A. Suslenko ir priduria, kad jis pats atliko sovietų planuotojų gamyklai sudarytos sistemos auditą ir beveik nerado „nesaikingumo“, kurio reikėtų atsisakyti.
Galima sakyti, kad Baltarusija – išimtis. Nors nuo Sovietų Sąjungos žlugimo praėjo beveik 28 metai, atsargumu pasižyminti 9,5 mln. gyventojų turinti šalis, kurią šimtus metų niokojo Maskvos karai su kitomis Europos dalimis, išsaugojo daugumą pramonės srities darbų ir socialinių ekosistemų, kurias išlaikė kažkada visoje Sovietų Sąjungoje centralizuotai planuojami gamyklų biudžetai.
Vakarų šalyse Baltarusija geriausiai žinoma kaip „paskutinė Europos diktatūra“. Tačiau rečiau kalbama apie tai, kad jai perėjus nuo planinės iki dalinės rinkos ekonomikos (nors šis procesas ir vyko purve įklimpusio traktoriaus tempu), Baltarusija kai kurių ekonominių rodiklių požiūriu tapo geresne vieta gyventi negu bet kuri kita buvusi Sovietų Sąjungos respublika, išskyrus tris į Europos Sąjungą įstojusias Baltijos valstybes. Baltarusijos lygybės rodikliai geresni negu visų kitų ES šalių (įskaitant net tokias šalis kaip Danija), be to, joje mažesnis procentas žmonių, per dieną išleidžiančių mažiau negu 5,5 JAV dolerio (tai – Pasaulio banko nustatyta skurdo riba) negu bet kurioje kitoje buvusios Sovietų Sąjungos dalyje, pusėje iš 28 ES valstybių narių ir JAV.
Užuot kaip kitose skurdžiose buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse pamačius duobėtus kelius, apleistus pastatus ir lauk bėgančius gyventojus, atvykus į Minską galima išvysti dabar jau 65‑erių sulaukusio ir nuo 1994 m. valdančio prezidento Aleksandro Lukašenkos sukurtą sovietinį pramogų parką. Minskas – tai jo vizija, kaip viskas galėjo susiklostyti, jei 1991 m. komunistų imperija nebūtų sužlugusi. Miesto kraštovaizdyje vis dar dominuoja Lenino ir kitų bolševikų didvyrių skulptūros. Stalino laikų pastatai ir bulvarai kruopščiai nudažyti ir prižiūrėti, parkai nepriekaištingi, o šaligatviai švariai nušluoti. 2015 m. traktorių gamykloje apsilankius A. Lukašenkai, vadovai sugrąžino komunistų eroje pastatą puošusius frizus, kurie buvo pašalinti po Stalino mirties 1953 m. prasidėjus kampanijai prieš „architektūrinį nesaikingumą“.
„Manau, kad Baltarusijai skirtas ypatingas kelias“, – duodamas interviu savo biure Minsko centre teigė Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (EBRD) vadovas Baltarusijoje Aleksandras Pivovarskis, pridurdamas, kad Baltarusija turi nepripažintų privalumų, pavyzdžiui, stabilumą. – Tačiau nemanau, kad Baltarusijos ekonominis modelis tvarus.“
A. Lukašenkos sukurtai išimčiai gresia pavojus, o kitiems pakartoti sėkmingą Baltarusijos kelią būtų sunku. Taip yra dėl vienos priežasties – visai tai pavyko dėl to, kad Baltarusija sulaukdavo milijardų dolerių de facto Rusijos subsidijų energijai, nes ši teikė jai galimybę su nuolaida nusipirkti didelius kiekius žalios naftos. Tačiau dabar Rusija šias subsidijas ketina nutraukti panaudodama vadinamąjį „mokesčių manevrą“, kuris panaikins iki šiol Baltarusijai teiktas ypatingas sąlygas. Dabar Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklos jau moka 80 proc. pasaulinės Rusijos naftos kainos (prieš penkerius metus mokėjo tik 50 proc.), o dėl pakeistų mokesčių iki 2025 m. mokės visą kainą. Pasak vyriausybės, toks pokytis šaliai per šešerius metus kainuos maždaug 10 mlrd. JAV dolerių (Baltarusija taip pat perpus pigiau negu Vakarų Europos valstybės moka už Rusijos gamtines dujas. Derybos dėl šios nuolaidos vis dar tęsiasi.)
Negalint kompensuoti prarastų subsidijų Baltarusijai gali tekti pertvarkyti sovietines valstybei priklausančias gamyklas ir taip prarasti daugelį darbų bei jų teikiamų socialinės paramos sistemų. „Svarbu nepamiršti, kad Baltarusijos ekonomika paremta nafta. Nors taip neatrodo, iš tiesų ji yra naftos eksportuotoja, nes visą laiką gauna pigios naftos iš Rusijos, kurią perdirba ir eksportuoja į Europą, – teigia buvęs EBRD vyriausiasis ekonomistas Sergėjus Gurievas. – Tačiau greitai šitai pasikeis – artėja šio modelio paskutinioji diena.“
Kremlius gali imtis šį smūgį sušvelninančių priemonių, tačiau ar imsis, priklauso nuo to, ar pavyks sudaryti abiejų valstybių integraciją numatantį susitarimą. Dėl to A. Lukašenkai reikės priimti ilgai vengtą sprendimą – ar tartis su Rusija ir rizikuoti, kad pasirodys, jog jis aukoja šalies suverenitetą, ar paversti sunkiąją šalies pramonę visiškai komercine ir laukti paramos iš Vakarų, bet tuo pačiu rizikuoti sulaukti atkirčio iš Maskvos. Po kelis mėnesius trukusių intensyvių derybų sudarytas susitarimas turėjo būti pasirašytas gruodžio 8 d.
Iki šiol Lukašenkai pavyko su Rusija susiderėti taip, kaip nepavyko nė vienai kitų buvusių Sovietų Sąjungos valstybių. Dėl to įsivyravęs stabilumas iš dalies gali paaiškinti, kodėl Baltarusijos BVP pagal JAV dolerius beveik dvigubai didesnis už kitų buvusių sovietinių respublikų, pavyzdžiui, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos. Visos trys šios šalys daugiau eksperimentavo su rinkos ekonomika ir demokratija bandė suartėti su Europa, tačiau dėl to susirėmė su Rusija. Užuot sulaukusios pigios energijos, jos sulaukė Rusijos sankcijų, politinio kišimosi ir atimtų teritorijų. Tačiau Baltarusija už stabilumą brangiai sumokėjo prarasdama žmogaus teisių apsaugą ir politines laisves. Vidaus saugumo tarnyba čia vis dar vadinama KGB. 2018 m. Jungtinių Tautų ataskaitoje teigiama, kad šalyje vykdomi įvairūs žmogaus teisių pažeidimai – nuo kankinimo policijoje iki žodžio laisvės suvaržymo.
Tačiau nuo tada, kai 1991 m. prieš pat išyrant Sovietų Sąjungai baltarusiai referendume 84 proc. prieš 16 proc. nubalsavo ją išsaugoti, daug kas pasikeitė. Atėjęs į valdžią buvęs kolūkio direktorius A. Lukašenka pasinaudojo nostalgijos galia ir panaikino po Sovietų Sąjungos žlugimo įvestas liberalias reformas. Kelios iš jo naudotų priemonių buvo atšaukti kai kuriuos vietos valdžios rinkimus, apriboti teisę pirkti ir parduoti žemę bei vėl paversti rusų kalbą oficialia valstybės kalba. Be to, jis perkėlė Nepriklausomybės dienos šventę, kad ši būtų švenčiama tą pačią dieną, kai sovietų kariai išvadavo Minską nuo nacių okupacijos 1944 m., o ne kai Baltarusija paskelbė savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos 1990 m.
Prezidentas nesikuklino pasidalinti savo mintimis apie privačius verslus. „Po dešimties metų paspausiu ranką paskutiniajam verslininkui, – pasak vietos laikraščių reportažų 1995 m. teigė jis. – Verslininkai – tai niekam tikusios blusos. Mums jų nereikia!“ Po ketverių metų jis pasirašė sutartį su Rusija, kuria sutiko sujungti abiejų šalių politines ir ekonomines institucijas į iš dalies suvienytą valstybę, kurios vadovu (kaip atrodė prieš valdžią Maskvoje perimant Putinui) galėjo tapti jis pats.
O šiandien A. Lukašenka kabina verslininkams ant kaklų medalius ir bando pasirodyti esąs Baltarusijos suvereniteto gynėjas. Dabar maždaug 50 proc. ekonomikos – privačių savininkų rankose. Minsko centre Stalino eros pastatuose atsirado daugybė barų, restoranų ir privačių parduotuvių, vis dar reklamuojančių prekes sovietiniu stiliumi – „batai“, „knygos“ ar „maisto produktai“. Be to, nors jis ir nenori privatizuoti didelių valstybei priklausančių įmonių, teikdamas mokesčių lengvatas ir laisvesnius įstatymus A. Lukašenka bando skatinti gyvybingo privataus technologijos sektoriaus augimą. Tokie prezidento veiksmai padėjo atsirasti pasauliniu hitu tapusiam kompiuteriniam žaidimui „World of Tanks“ ir užsakomųjų IT paslaugų įmonei „Epam Systems Inc.“, kuri įtraukta į Niujorko akcijų biržą, o jos rinkos kapitalizacijos vertė – 11 mlrd. JAV dolerių.
„Tai – tikros sėkmės istorijos“, – teigia dabar Paryžiaus politikos studijų instituto ekonomikos profesoriumi dirbantis S. Gurievas. Ir vis dėlto vos išaugusios abi technologijų įmonės savo būstines iš Baltarusijos iškeldino – „Epam“ išsikėlė į Niujorką, o „Wargaming Group Ltd.“ – į Kiprą. „Verslininkai nuo KGB neapsaugoti“, – teigia S. Gurievas.
Pasak IPM verslo mokyklos Minske generalinio direktoriaus Pavelo Daneiko, Baltarusija tarp kaimynių išsiskyrė tuo, kad A. Lukašenka iki pat dešimtojo dešimtmečio atsisakė privatizuoti ekonomiką, todėl išvengė oligarchų, susigrobusių daugybę valstybės turto Ukrainoje ir Rusijoje. Užuot įsigiję sovietinių laikų įmones, tokias kaip Minsko traktorių gamykla (dar vadinama MTZ), norintieji tapti verslininkais Baltarusijoje verslus turėjo nuo nulio sukurti naujuose rinkos sektoriuose, pavyzdžiui, IT ir mažmeninėje prekyboje. Prekybos centrų tinklas „Eurotorg LLC“ dabar teigia tapęs didžiausia valstybės privačia įmone pagal darbuotojų skaičių.
Ilgą laiką dėl A. Lukašenkos priešiškumo privatiems verslams įmonėms vystytis buvo sunku. „2005 m. KGB man liepė keliems metams palikti šalį“, – teigė P. Daneiko. Tuo metu jo valdoma verslo mokykla buvo priversta užsidaryti. „Nukeliavau į Maskvą ir pagalvojau, kad palyginus su Baltarusija, Rusija – tikras verslų rojus“, – pasakoja jis. Tačiau, pasak jo, susiformavus nors ir ribotai, tačiau gana geranoriškai ir oligarchų nevaldomai kapitalizmo formai, Baltarusijos likimas pasikeitė.
Baltarusiai nebe taip noriai sutinka būti valdomi Rusijos. Neseniai nevyriausybinės viešosios nuomonės tyrimų agentūros BAW atliktoje apklausoje paaiškėjo, kad 75,6 proc. apklaustųjų nori, jog Baltarusija ir Rusija būtų draugiškos, tačiau nepriklausomos valstybės. Nors Baltarusijos vyriausybė bando apriboti būsimą susitarimą su Rusija iki ekonominės integracijos, ji taip pat nori pasirašyti prekybos sutartį su ES ir paskatinti prekybą bei investicijas į Kiniją. „Baltarusija visada puikiai jautė geopolitinio vėjo kryptį, – teigė užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus spalį vykusioje konferencijoje Minske. – Tačiau pastaruoju metu mes nuolat baiminamės artėjančios audros.“
Pasak gynybos specialisto ir Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos mokslinės draugijos nario Vasilijaus Kašino, didžiausia Baltarusijos problema – kad nors „jai pavyko pasiekti neįmanomą tikslą – t. y., išsaugoti visus turimus privalumus ir susikurti gerą ateitį“, dėl tokios strategijos Baltarusija tapo labiau priklausoma nuo Rusijos, negu atskleidžia prekybos statistika. Pavyzdžiui, MTZ eksportuoja daugiau kaip 90 proc. kasmet pagaminamų 32 000 traktorių, o trečdalį jų nuperka didžiausia jiems prieinama Rusijos rinka. Kitos didelės Baltarusijos mašinų gamyklos taip pat panašiai priklausomos nuo Rusijos. Be to, ketvirtį Baltarusijos eksporto į Europą sudaro naftos produktai, kuriems reikalinga iš Maskvos gaunama pigi žalia nafta. „Rusija galėtų juos sužlugdyti per kelis mėnesius – jų ekonomika visiškai sugriūtų“, – aiškina V. Kašinas.
Tačiau gyvybingas Baltarusijos technologijų sektorius, iš dalies susiformavęs dėl valstybės specializacijos gaminti elektroninius gaminius sovietų karinei pramonei, nuo Rusijos priklausomas daug mažiau. Į Baltarusijos organizaciją „Hi-Tech Park“ priimtoms įmonėms vyriausybė netaiko griežtų reglamentų ir teikia mokesčių lengvatas – pasak nedidelės užsakomųjų IT paslaugų įmonės „IdeaSoft“ Minske įkūrėjo ir generalinio direktoriaus Jurijaus Pliaško, tokia pagalba būtina, nes konkuruoti tenka su viso pasaulio varžovėmis, tarp jų ir Indija, Europa bei JAV.
Tačiau vien technologijų pramonės neužtenka. Nuo pasaulinės finansų krizės ekonomika augo vėžlio greičiu (1,7 proc. per metus nuo 2009 m., nors praėjusį dešimtmetį augimas siekė 7,5 proc. per metus). Vieno skaičiavimo duomenimis, ekonomika smuko tuo pačiu metu, kai Rusijos subsidijos sumažėjo iki 5–10 proc. Baltarusijos BVP (prieš krizę jos siekė 20 proc. Baltarusijos BVP). Vienas vyriausiųjų valstybinės naftos įmonės „Belneftekhim“ vadovų spalio pabaigoje teigė, kad Baltarusijos perdirbimo gamyklos dėl naujausio Rusijos mokesčių kodekso pakeitimų per pirmuosius devynis šių metų mėnesius neteko 250 mln. JAV dolerių.
Kad valstybės ekonominis modelis nežlugtų, vyriausybė ėmė daugiau skolintis. Panašu, kad ekonomikoje taip pat mažėja lygybės, nes turtas kaupiasi gerą technologijų sektorių turinčiame Minske, o visi kiti regionai ima atsilikti. Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad jei A. Lukašenkai nepavyks gauti kompensacijų iš Maskvos, Rusijos jos energetikos įmonėms taikomi nauji mokesčiai iki 2023 m. valstybei kainuos dar 5,2 proc. jos kasmetinio BVP, dabar siekiančio 60 mlrd. JAV dolerių. Pasak TVF, vienintelis sprendimas – restruktūrizuoti, privatizuoti arba uždaryti nuo sovietų laikų likusias dideles gamyklas, kad sumažėtų vyriausybės išlaidų subsidijoms, kaip dešimtajame dešimtmetyje daryta ir kitose valstybėse.
„Mes ketiname liberalizuoti ekonomiką, tačiau pamažu – neketiname sukelti šoko, – teigia užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Anatolijus Glazas. – Matome, kokia situacija susiklostė daugelyje valstybių, įskaitant ir mūsų kaimynes – stabilumas mums labai svarbus.“ A. Glazas neigė, kad Baltarusija gauna Rusijos subsidijas, tikindamas, kad pagal Eurazijos ekonominės sąjungos (kuriai priklauso abi valstybės) integruotos rinkos nuostatas Maskva privalo energiją Baltarusijos įmonėms pardavinėti tokia pačia kaina, kaip Rusijos įmonėms. „Tai – ne subsidija, tai lygybės, lygių kainų klausimas. Kainos gali būti netgi tokios pačios, kaip visame pasaulyje, tačiau jos turi būti vienodos, antraip negalėtume varžytis toje pačioje rinkoje.“
MTZ gamyklos konvejeriuose darbuotojai šiuo metu surenka iki 120 skirtingų traktorių modelių ir modifikuotų modelių (sovietų laikais gaminti tik keturi modeliai) – nuo mažyčių 8 arklio galias turinčių traktorių iki su kompiuterių pagalba valdomų 350 arklio galių milžinų, galinčių kainuoti iki 120 tūkst. JAV dolerių. Kompiuteriai skirsto reikalingas dalis ir valdo 14 km konvejerių, aprūpinančių gamybos linijas. Dabar tai – komercinė operacija, teigia A. Suslenko. Tuo tarpu už ekskursiją sumokėję turistai eile traukia į pagrindinę gamybos salę, paskui prisisegę diržus išbando pilvą sukantį traktorių lenktynių simuliatorių ir galų gale patenka į suvenyrų parduotuvę, kurioje galima įsigyti visokiausių prekių – pradedant žaisliniais traktoriais ir baigiant firminiu kirviu.
O kas nutiks su darbininkams teikiamomis paslaugomis? „Pastebėjome, kad įmonės, kurios atsisakė socialinių paslaugų, dabar nesugeba išlaikyti darbuotojų“, – teigia A. Suslenko. Pasak vyriausiojo gydytojo, vien klinika MTZ kasmet kainuoja 4 mln. JAV dolerių.
Viešų metinių ataskaitų duomenimis MTZ pelninga. Jei jos nemeluoja, greičiausiai pelną gamyklai neša paprastas 12–14 tūkst. JAV dolerių kainuojantis traktoriaus modelis, kuris vis dar populiarus buvusioje Sovietų Sąjungoje, Afrikoje ir Azijoje, nes jis nebrangus ir nesudėtingas, todėl ūkininkai jį gali taisyti patys. Kitoms nuo sovietų laikų likusioms pramonės šakoms išlaikyti savo vietą rinkoje arba įsiskverbti į naujas rinkas buvo sunkiau.
Verslo mokyklos direktorių P. Daneiko neseniai pasamdė padėti sukurti planą, kaip atgaivinti vieną tokių įmonių – valstybei priklausančią derliaus nuėmimo kombainų gamintoją OSJC „Gomselmash“. Pasak jo, restruktūrizavus tokias sovietų laikų milžines neišvengiamai laukia privatizacija. O su ja A. Lukašenkos postsovietinė svajonė gali baigtis.
