Kai žlugo komunizmas, manyta, kad viskas baigta – nors istorija tęsis, ginčų, kaip geriau organizuoti visuomenę, nebebus. Tačiau nors kapitalizmas vis labiau įsitvirtina pasaulio ekonomikoje, panašu, kad istorijos teismas galutinio sprendimo dar nepateikė. Savo naujoje knygoje „Capitalism, Alone“ Niujorko miesto universiteto Stono Socioekonominės nelygybės centro tyrėjas Branko Milanovic tvirtina, kad visai žmonijai ėmus taikyti vieną socialinę sistemą, lengviau patikėti, kad istorija – tai kelionė pažangos link. Tačiau finansinis ir politinis turtingųjų šalių neveiksnumas bei auganti Kinijos įtaka susilpnino įsitikinimą, kad galutinis šios kelionės tikslas – tai liberalus kapitalizmas. Jo triumfo nebegalima laikyti neišvengiamu.
B. Milanovic pateikia įvairių kapitalizmo formų klasifikacijos sistemą ir pasakoja apie kapitalizmo vystymąsi – nuo prieš 1914 m. vyravusio klasikinio kapitalizmo iki XX a. viduryje susikūrusio socialdemokratinio kapitalizmo ir dabar didžiojoje turtingųjų pasaulio šalių, ypač JAV, įsigalėjusio „liberalaus meritokratija paremto kapitalizmo“. Tokį kapitalizmą autorius priešina su daugelyje besivystančių šalių vyraujančiu „politiniu kapitalizmu“, kurio geriausias pavyzdys – Kinija. Šios dvi kapitalizmo formos dabar dominuoja visame pasaulyje, todėl bendra jų evoliucija nulems, kaip dar daugybę dešimtmečių rutuliosis istorija.
Liberalus meritokratija paremtas kapitalizmas siejamas su liberalia politine sistema, ir nors jis ne toks gailestingas, kaip jo socialdemokratiškas pirmtakas, dėl socialdemokratinių partijų įvestų socialinės gerovės valstybės egzistavimą užtikrinančių reformų jame lygybės daugiau negu klasikinio kapitalizmo laikais. Jis išsiskiria tuo, kad toleruojama nelygybė, atsirandanti dėl to, kad meritokratiškoje sistemoje turtus sukaupia nepaprastą talentą turintys žmonės. O politinis kapitalizmas neliberalus. Jis susiformuoja tada, kai autoritariniai režimai valdžią gali išsaugoti tik skatindami ekonomikos augimą, todėl atsiranda motyvacija vykdyti laisvosios rinkos reformas.
Tačiau neteisinga manyti, kad politinio kapitalizmo sistemos neišvengiamai taps laisvesnės politiškai, nors kažkada Vakarų valstybių vadovai tikėjosi, kad taip nutiks Kinijoje. Tokios sistemos paremtos „zonomis, kuriose negalioja įstatymai“ – jos suteikia valstybei galimybę sutramdyti įžūlias privačių interesų grupes. Daugelyje pažengusias ekonomines sistemas turinčių šalių galiojantys įstatymai padeda prekybininkų klasei tapti nauju galios centru, turinčiu galimybę reikalauti politinių reformų ir apriboti valdančiosios elito klasės veiklą. Tačiau „zonos, kuriose negalioja įstatymai“ suteikia vyriausybei galimybę užgniaužti politinio kapitalizmo sistemoje paplitusią korupciją, jei tik ši ima neigiamai atsiliepti ekonomikos augimui.
Ar politinio kapitalizmo sistemoje skatinti ekonomikos augimą sekasi geriau, negu liberalaus kapitalizmo sistemoje, dar neaišku (B. Milanovic kartais užsimena, kad gali būti ir taip). Pastaraisiais dešimtmečiais Kinijos ir Vietnamo ekonomika augo daug greičiau, negu JAV, tačiau augant atlyginimams ir išsekus galimybėms mokytis iš kitų, augimas greičiausiai sulėtės.
Nors neaišku, ar politinio kapitalizmo sąlygomis ekonomika auga greičiau, panašu, kad tokia sistema tvari – bent kol kas. Tačiau negalima garantuoti, kas pasaulio status quo nekis. Dėl lėčiau augančios ekonomikos Kinijos valdančioji partija gali galų gale netekti valdžios. Bet liberalios sistemos taip pat gali tapti autoritarinėmis. Pasak B. Milanovic, liberalaus meritokratija paremto kapitalizmo struktūra nelygybę tik didina. Senesnėje kapitalizmo sistemoje daug kapitalo turintys arba aukštas pajamas iš darbo gaunantys turtingieji buvo dvi skirtingos klasės. Tačiau liberalaus meritokratija paremto kapitalizmo sistemoje šios dvi grupės supanašėja, nes turtingieji daug investuoja į savo vaikų išsilavinimą, o talentingieji uždirba didžiules sumas. Elitas pasinaudoja savo ekonomine galia tam, kad įgautų politinės galios, taigi visuomenė juda link amžinos ir nepajudinamos valdančiosios klasės susikūrimo.
Per kelias kartas į aukštesnę ekonominę klasę užkopusių gyventojų JAV iš tiesų sumažėjo. Politinių išlaidų labai padaugėjo, tad politikoje ėmė dominuoti turtingiausieji. 2016 m. 40 proc. finansinės paramos politikams teikė 1 procentas turtingiausiojo 1 procento JAV gyventojų. Turtingieji be abejonės tikisi iš šių lėšų gauti grąžos, o tyrimai patvirtina, kad išrinkti politikai daugiau dėmesio skiria turtingųjų, o ne žemiau ant pajamų pakopų stovinčių žmonių interesams. Be to, ryškėja ir kiti politinio kapitalizmo bruožai. Vienas jų – korupcija, matoma tiek D. Trumpo administracijos polinkyje skirti daugiau dėmesio kampanijos rėmėjams, tiek respublikonų ir demokratų partijų atstovų tendencijoje vos užbaigus tarnybą vyriausybėje iškart pereiti dirbti į gerai apmokamus postus privačiajame sektoriuje.
Pasak B. Milanovic, tai atskleidžia, kad liberalios vertybės silpsta. Kapitalistinėse sistemose svarbiausias vertės matas – pinigai. Didžiausiu gėriu joje laikoma patenkinti savus interesus. Dėl to žmonės, kurie atsisako pelno dėl etinių priežasčių, gali būti laikomi kenkiančiais visuomenei, nes trukdo iki galo išnaudoti jos išteklius. Be to, jei jie pelno atsisako, atveria duris ne tokiems etiškiems varžovams. Vadinasi, tokioje sistemoje elitu tampa asmenys, pasiryžę imtis visko (galbūt išskyrus aiškiai neteisėtus veiksmus), kad padidintų savo turtą.
Pavojuje atsidūrusios vertybės
Amoralus požiūris į verslą nėra toks jau retas. Kaip teigia pats B. Milanovic, visame pasaulyje žmonės supranta, kodėl norime siekti savo interesų. Amoraliu verslu užsiima skirtingą gyvenimo patirtį turintys žmonės iš įvairiausių kultūrų – jei taip nebūtų, nebūtų įvykusi itin sparti globalizacija. Tačiau aiškėja, kad už tai teks sumokėti – pavyzdžiui, kai įmonės paklūsta Kinijos cenzūrai, kad neprarastų prieigos prie turtingos jos rinkos, arba kai vyriausybės aiškų mokesčių vengimą ima laikyti neišvengiama netrukdomai plūstančio kapitalo kaina.
XIX a. kapitalizmo versiją primenantys bjaurūs šiandienos kapitalizmo aspektai gali būti tik nedidelė kliūtis kelyje į geresnį pasaulį. Tačiau taip pat gali būti, kad tariama pažanga ir judėjimas nuo prastesnių prie geresnių kapitalizmo formų nėra istoriškai neišvengiamas. Gali būti, kad jis atspindi, kaip sunkiai buvo kovojama dėl liberalių vertybių, pavyzdžiui, pareigos sąžiningai elgtis su kitais. Jei taip, grynas ir šių vertybių nesušvelnintas kapitalizmas gali pasiekti liepto galą.