Geriausiai stiprius prekybos karų ir sulėtėjusios pasaulio ekonomikos smūgius atlaikiusi antrąją pagal dydį euro zonos ekonomiką turinti Prancūzija lenkia savo kaimynę ir pirmauja visame regione. Iš dalies to pasiekti pavyko dėl laiku sumažintų mokesčių ir gebėjimo mažiau kliautis eksportu, tačiau dėl rezultatų atsakingos ir prezidento Emmanuel Macron reformos, kuriomis mėginta pakloti pamatus ilgalaikiam augimui.
Kad pasisekė ne tik todėl, jog pasirinktas tinkamas momentas, galima spręsti iš to, kad E. Macron sumažinus pelno mokestį padidėjo verslo investicijų, o pakeitus darbo teisės įstatymus sumažėjo nedarbo. Naujos darbo vietos kuriamos taip greitai, kad ekonomistams sunku šį augimą paaiškinti, o Prancūzijos centrinio banko vyriausiasis ekonomistas Olivier Garnier pareiškė, jog tai – „neįtikėtina“.
„Ekonominės politikos atžvilgiu Prancūzijoje viskas puiku, – teigė „Berenberg European“ ekonomistas Florian Hense. – Nesvarbu, ar kalbame apie Vokietiją 2000 m. pirmajame dešimtmetyje, ar Prancūziją dabar – visiems ekonomikos sluoksniams svarbiausia tvirta darbo rinka.“
Vokietijos ekonomikai artėjant prie nuosmukio, atgijusi Prancūzijos ekonomika gali plačiau atsiliepti Europos politikai. Politinio kapitalo įgijęs E. Macron dabar turės galimybę įgyvendinti norimus pokyčius – vykdyti aktyvesnę pramonės politiką, kurti su JAV ir Kinija konkuruoti galinčias Europos stipruoles ir daugiau dalytis ištekliais su kitomis valstybėmis narėmis.
Prancūzijos vadovas jau šį tą pasiekė sudarius susitarimą dėl euro zonos biudžeto, nors pasiekimai ir buvo gerokai mažesni nei iš pradžių išsikelti tikslai. Tačiau Paryžiuje įsivyravo toks pasitikėjimas savo jėgomis, kad valstybės pareigūnai nesidrovi net nurodinėti Vokietijai, kaip tvarkyti savo nacionalinę fiskalinę politiką.
Trečiajame ketvirtyje daugiausiai namų rinkos paklausos remiamas ekonomikos augimas aplenkė prognozes ir pasiekė 0,3 proc. Prancūzija pritraukia vis daugiau užsienio investicijų, o esamos įmonės taip pat išleidžia daugiau, nes jos mažiau priklausomos nuo pasaulinės ekonomikos pakilimų ir nuosmukių negu įmonės Vokietijoje.
„Axa“ vyriausiasis ekonomistas Gilles Moec teigia, kad itin laisva Europos centrinio banko pinigų politika taip pat skatina gana stiprias prancūzų investicijas, kurios nuo vokiečių investicijų skiriasi tuo, kad daugiausiai remiamos paskolomis.
Kai palūkanų normų politika kuriama laikantis principo „žemiau ir ilgiau“, ši strategija gali atsipirkti ir vėliau. „Atsparios investicijos ne tik suteikia paramą skirtingų ciklų etapais, bet ir padeda tikėtis gerų augimo perspektyvų“, – teigė G. Moec.
Tačiau net ir šviesesnį laikotarpį išgyvenanti Prancūzija norėdama prilygti Vokietijai dar turės nueiti ilgą kelią.
Didžiulis ir brangus Prancūzijos viešasis sektorius silpnina Prancūzijos atsparumą, nes jam vyriausybė kasmeti išleidžia 56 proc. metinės ekonominės produkcijos, o Vokietija – tik 45 proc. Dėl to Prancūzijos vyriausybės skola siekia beveik 100 proc. BVP.
Be to, nors nedarbo lygis mažėja, jis vis dar daugiau kaip dvigubai didesnis už Vokietijos.
Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad prezidento reformų veiksmingumą atskleidžia darbų kokybė. Itin svarbi naujų stabiliais kontraktais paremtų darbų dalis auga nuo tada, kai E. Macron pakeitė įstatymus, kurie, pasak įmonių, neskatino samdyti darbuotojų.
Vyriausybė taip pat giriasi, jog prezidentui sumažinus turto mokesčius ir ėmus mažinti pelno mokestį, sukurta verslams palankesnė aplinka. Daugėja investicijų, o naujų įmonių skaičius nuo E. Macron pergalės rinkimuose išaugo iki rekordinių aukštumų.
Tačiau pusę penkerių metų kadencijos ištarnavęs E. Macron savo darbų dar nebaigė. Mėnesio pradžioje jis pakeitė bedarbystės pašalpų sistemą, tikėdamasis paskatinti darbininkus dirbti, o darbdavius teikti geresnes sutartis. Prezidentas taip pat ketina iš pagrindų pakeisti pensijų sistemą, kuri teoriškai suteiktų galimybę darbininkams būti lankstesniems.
Be to, vyriausybė svarsto sumažinti mokesčius Prancūzijoje gaminančioms įmonėms ir įvesti pokyčių strategiškai svarbiose sektoriuose, į kuriuos investuoja vyriausybė.
„Niekas mums nesukliudys visiškai pakeisti šalį, – RLT radijo laidoje teigė Prancūzijos finansų ministras Bruno Le Maire. – juk dėl to ir išrinkome Emmanuel Macron.“
