Pastebėjome, kad tyrimų rezultatai vyraujančios nuomonės neatitinka – jie atskleidžia, jog didelės įmonės dominuojančią poziciją išlaiko vis dažniau, o mažos įmonės išauga ir itin pelningomis tampa rečiau. Iš dalies didėjantį atotrūkį tarp didelių ir mažų įmonių galima paaiškinti tuo, kad didelės įmonės vis daugiau lėšų skiria moksliniams tyrimams ir plėtrai. Mūsų tyrimo rezultatai paremia Lou Gerstner hipotezę, kad „drambliai“ ant laurų nesnaudžia, bet geba šokti ir tapti vis lankstesni.
Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio kasmetinis pagal infliaciją pakoreguotas skirtumas tarp JAV akcijų biržoje įrašytų didžiausių ir mažiausių (30 proc. didžiausiųjų ir 30 proc. mažiausiųjų pagal kapitalo rinkos vertę) akcinių bendrovių vidutinės rinkos vertės nuolatos greitai augo (išskyrus tik 2008–2009 m. nuosmukio metus). 2017 m. šis skirtumas išaugo beveik iki 3,5 mlrd. 1981‑ųjų vertės JAV dolerių. 2017‑ųjų vertės doleriais skirtumas – net 8,8 mlrd. Kadangi matavome vidutines vertes, galime pasakyti, kad skirtumas neatsiranda dėl kelių itin sėkmingų įmonių, tokių kaip „Apple“ ar „Amazon“. O kai atskirai ištyrėme dideles ir mažas įmones, pastebėjome, kad didžiosios įmonės auga, o dauguma mažųjų stovi vietoje.
Atotrūkis tarp įmonių rezultatų taip pat auga. Vidutinė eksploatuojamojo turto grąža dešimtame dešimtmetyje buvo 15 proc., bet dabar padvigubėjo ir pasiekė 30–35 proc. – taigi eksploatuojamojo turto grąžos skirtumas taip pat labai išaugo. Abiejų tipų įmones ištyrę atskirai pastebėjome, kad didelės įmonės tampa vis pelningesnės, o mažos nuolat būna nepelningos – tiek vidutinė mažų įmonių eksploatuojamojo turto grąža, tiek vidutinė pelno marža 2015–2017 m. buvo neigiama.
Be to, padidėjo ir atotrūkis tarp metinius nuostolius patiriančių įmonių – pastaruosius keletą metų nuostolių patyrusios pranešė 10–15 proc. didelių įmonių, tačiau tarp mažų įmonių šis procentas gerokai didesnis – net 60–65 proc. Vadinasi, nepaisant to, kad ekonomika auga, beveik du trečdaliai mažųjų įmonių nesugeba padengti savo išlaidų. Nors mažosios įmonės dažnai giriamos už lankstumą ir kūrybingumą, tyrimo duomenyse įrodymų, kad pagyros pelnytos, nėra.
Kai ištyrėme svarbiausią įmonių augimą ir rezultatus nulemiantį rodiklį – t. y., investicijų į materialųjį ir nematerialųjį turtą (mokslinius tyrimus ir plėtrą, prekės ženklus, technologijas, žmogiškuosius išteklius ir pan.) dydį, pastebėjome, kad skirtumas tarp investicijų į nematerialųjį turtą tarp didžiųjų ir mažųjų įmonių labai smarkiai išaugo. Pavyzdžiui, skirtumas tarp mažųjų ir didžiųjų įmonių vidutinių metinių išlaidų moksliniams tyrimams ir plėtrai išaugo nuo mažiau negu 20 mln. JAV dolerių devintajame dešimtmetyje iki beveik 120 mln. JAV dolerių 2017 m. (suma pakoreguota pagal infliaciją ir paversta į 1981 m. vertės dolerius). 2017 m. didžiosios įmonės moksliniams tyrimams ir plėtrai vidutiniškai skyrė po 330 mln. JAV dolerių, o mažosios – vos po 6 mln. Akivaizdu, kad norint pasivyti dideles konkurentes to neužtenka, nebent pavyktų padaryti itin pelningą atradimą. Be to, mažosios įmonės dar labiau kenčia dėl to, kad smunka investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą grąža.
Panaši tendencija matoma ir pardavimo, bendrosiose ir administracinėse išlaidose, į kurias dažnai įtraukiamos ir išlaidos informacinėms technologijoms, žmogiškiesiems ištekliams ir specialiems verslo procesams. Akivaizdu, kad didžiosios įmonės ant laurų nemiega, o didina investicijas į inovacijas ir nematerialųjį turtą. Pavyzdžiui, kad galėtų pagerinti tradicines operacijas, didžiosios mažmeninės prekybos įmonės ir bankai naudojasi pažanga dirbtinio intelekto srityje.
Skeptikai sakytų, kad visai tai normalu. „Amazon“, „Netflix“ ir „Microsoft“ kažkada taip pat buvo mažos įmonės, tačiau išaugo ir ėmė dominuoti rinkoje. Nėra abejonių, kad daugelis mažųjų šiandienos įmonių paseks jų pėdomis. Tad kas čia blogo?
Problema slypi dviejuose labiausiai nustebinusiuose mūsų atradimuose. Vienas iš jų – kad dabar mažosioms įmonėms „pabėgti“ iš savo klasės sunkiau. Iki 2000 m. vidutinėmis arba didelėmis kasmet tapdavo 15–20 proc. mažųjų įmonių, tačiau 2017 m. šis procentas sumažėjo perpus. Panašius rezultatus pastebėjome ir didžiųjų įmonių klasėje – iki 2000 m. didelės įmonės statuso kasmet neprarasdavo 75–80 proc. įmonių, o 2017 m. šis procentas išaugo iki 89 proc.
Taip pat pasinaudojome ir kitu metodu nustatyti, ar grupės kinta – nustatėme koreliaciją tarp kasmetinių įmonių dydžių pokyčių. Kuo didesnė koreliacija, tuo didesnė tikimybė, kad maža įmonė išliks maža, o didelė išliks didelė. Ši koreliacija laikui bėgant išaugo, ypač mažoms įmonėms, ir dabar siekia 90 proc. Kitaip tariant, jei šiais metais įmonė maža, tikimybė, kad maža ji išliks ir kitais metais, vis didėja.
Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje įprastas procesas, kai mažosios įmonės natūraliai išaugdavo ir perimdavo dominuojančias pozicijas (pvz., „Microsoft“, „Amazon“, „Netflix“, „Amgen“, „Oracle“, „Cisco“), atrodo vis sudėtingesnis. Tuo pačiu tikimybė, kad didelės įmonės išlaikys dominuojančias pozicijas, didėja.
Vienu atžvilgiu šios naujienos geros – didžiosios įmonės atsinaujina ir išlaiko dominuojančias pozicijas dėl to, kad yra lanksčios ir pasinaudoja pradininko pranašumu. Tačiau dėl to, kad mažosios įmonės vis rečiau auga, gali nukentėti mūsų ekonomika, kuri pastarąjį šimtmetį pasaulyje pirmavo dėl iš smulkių verslininkų idėjų ir siekių gimusių pasaulinių įmonių.
Kaip mažos įmonės vadovams pabėgti iš spąstų? Sukūrėme statistinį modelį, norėdami rasti skirtumus tarp įmonių, kurios liko mažos, ir įmonių, kurios labai išaugo. Pastebėjome, kad pastarosios gerokai daugiau investavo į nematerialųjį turtą, daugiau skolinosi (kad finansuotų investicijas) ir patirdavo mažesnius metinius nuostolius negu įmonės, kurios išliko mažos. Be to, išaugusios įmonės turėjo daugiau turto ir buvo naujesnės. Svarbu paminėti ir tai, kad investicijos į fizinį turtą (nekilnojamąjį turtą, gamyklas, įrangą), akcijų supirkimas, dividendų mokėjimas ir kitų įmonių įsigijimas su tikimybe pabėgti buvo susijęs neigiamais ryšiais.
Mes taip pat sukūrėme modelį rasti skirtumus tarp didelėmis išlikusių ir šio statuso netekusių įmonių. Svarbūs jas skiriantys veiksniai buvo investicijos į nematerialųjį ir fizinį turtą, akcijų atpirkimas, dividendų mokėjimas bei dominuojančioje pozicijoje praleistas laiko tarpas ir įmonės dydis. Nors mažųjų ir didžiųjų įmonių sėkmę nulemia gana skirtingi veiksniai, yra ir vienas bendras veiksnys – investicijos į nematerialųjį turtą. Išskirtinė teisė kontroliuoti vartotojų duomenis gali padėti labai įsitvirtinti skaitmeninėms įmonėms.
Apibendrinus galima pasakyti, kad radome mažai įrodymų, jog didelės įmonės neatsinaujina, todėl joms gresia mažųjų įmonių konkurencija. Mažųjų įmonių investicijos mažėja, todėl mažėja ir galimybių plėstis, be to, joms vis sunkiau būti lanksčiomis ir atspariomis. O didžiosios įmonės klesti, vis dažniau investuoja į inovacijas bei nematerialųjį turtą ir atrodo geriau pasiruošusios atsilaikyti prieš mažųjų įmonių konkurenciją, negu teigiama įvairioje literatūroje.