Tiek aikčioti dėl karinių grupuočių fantazijų, tiek juoktis iš smogikais galinčių tapti jų narių būtų neteisinga. Nors atrodo, kad perversmas pernelyg arti, kad būtų galima jaustis saugiai, iš tiesų galimybė, kad kraštutiniai dešinieji neteisėtai perims valdžią, gana maža, ypač jei apklausos neklysta ir J. Bidenas iš tiesų nemenka persvara laimės rinkimus. Tačiau tuo pačiu negalima neigti, kad politinis smurtas, kurį beveik visada vykdo kraštutiniai dešinieji, kelia grėsmę JAV politikos stabilumui. Tačiau net jei JAV įžengs į baimės ir smurto amžių, tai nebus pirmasis toks įvykis demokratiškoje šalyje – ir net ne pirmasis kartas, kai taip nutinka pačioje JAV.
Jei „Proud Boys“ nariams nepavyks koordinuotai perimti valdžios, jie gali nuspręsti imtis kito demokratijose laiko patikrinto metodo – vadinamosios „įtampos didinimo strategijos“. Šį pavasarį paskelbtame moksliniame darbe Vinčesterio universiteto kriminologai Mattas Clementas ir Vincenzo Scalia „įtampos didinimo strategiją“ apibūdino kaip politinį metodą, kuriuo atliekamas „vyriausybės nusikaltimas“ – juo siekiama „bendruomenėse sukurti baimės būseną. Vykdant tokią strategiją naudojamasi apgaule, grasinimais ir smurto aktais taip siekiant kontroliuoti visuomenę sukeliant baimę priešintis tuometinei vyriausybei.“
Terminas „švino metai“ atsirado Italijoje, kai nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo dešimtmečio nepaprastai padaugėjo politinio smurto: pranešimų apie sprogdinimus, pagrobimus ir nepavykusius perversmus laikraščiuose buvo galima išvysti kiekvieną savaitę. Įtampos didinimo strategija naudojamasi taip: kai kairieji tampa kovingesni, įtakingesni ir reikalauja vis daugiau, dešinieji stengiasi socialinę įtampą ne slopinti, o dar labiau didinti. Smurtu siekiama dviejų tikslų – tiek užgniaužti pasipriešinimą, tiek provokuoti priešininkus. Dešinieji siekia užkirsti kairiesiems kelią į valdžią ir tuo pačiu juos bauginti – skatinti susirėmimus, taip priverčiant policiją kovoti su kairiaisiais, o tada pasinaudojus kilusiu chaosu manipuliuoti visuomenės nuomone ir politiniais ryšiais.
Beveik visoms Vakarų sąjungininkėms teko išgyventi savus švino metus – tokių įvykių buvo ne tik Italijoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, kai prasidėjo neramumai Šiaurės Airijoje; Prancūzijoje, kai šiai bandant išsaugoti kolonijas Alžyre prasidėjo karinių grupuočių kampanija; Pietų Amerikoje, kai vykdyta operacija „Kondoras“; Meksikoje, kai kilo „Purvinasis karas“, bei kitose šalyse. JAV – ne išimtis. Šalyje tokių neramumų būta jau kelis kartus: „Kruvinojo Kanzaso“ laikotarpiu XIX a. šeštajame dešimtmetyje, kai tarp vergvaldžių ir abolicionistų kildavo kruvini susirėmimai; kai po pilietinio karo priešinantis „Radikaliajai rekonstrukcijai“ susiformavo Kukluksklanas; ir kai vykstant pilietinių teisių judėjimui susiformavo smurto bangą sukėlęs „Trečiasis Kukluksklanas“. Kairieji – nuo Džono Brauno iki Italijos „Raudonųjų brigadų“ – taip pat naudojo smurtą tikėdamiesi paspartinti socialinius pokyčius. Tačiau vyriausybės palaikymo visada sulaukdavo tik reakcionieriai. Dažnai jie iš vyriausybės gaudavo ne tik logistinę paramą, bet ir karinės įrangos bei teisinę apsaugą nuo saugumo agentūrų.
M. Clementas ir V. Scalia teigia, kad įtampos didinimo strategija – tai uždaras ratas. Vyriausybė užkerta kelią emancipacinei politikai, dėl to kyla pasipriešinimas, kuris slopinamas ir skelbiamas neteisėtu, todėl visuomenės judėjimai dar labiau izoliuojami.
Aktyvistai negali išreikšti savo reikalavimų, todėl siekia radikalesnių susirėmimų, o jų priešininkai įgauna gerą pasiteisinimą, kodėl jiems tramdyti galima imtis beveik bet kokio smurto, ir bando palaikyti despotišką režimą.
Toks uždaras ratas matomas ir reakcijoje į šiais metais įvykusius judėjimo „Black Lives Matter“ protestus. Kai policijos priespaudai imta priešintis rengiant demonstracijas, netrukus pasirodė (jų pačių žodžiais tariant) „geriečiai su ginklais“, „patriotai“ bei karinės grupuotės. Tikindami, kad saugo smulkius verslus ir remia teisėsaugą, apsiginklavę dešiniųjų atstovai į politinį spektaklį atnešė ir Čekovo šautuvą – šiuo atveju, AR‑15. Neišvengiamai kilo susišaudymų ir atakų transporto priemonėmis, o tarp dešiniųjų grupuočių vyraujanti nuomonė, kaip žurnale „Slate“ neseniai rašė Christina Cauterucci, iš „tyčiokitės iš liberalų“ tapo „žudykite liberalus“.
Klasikinis įtampos didinimo strategijos modelis siejamas su slaptais Šaltojo karo veiksmais ir CŽV kišimusi į sąjungininkių vidaus politiką. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų žvalgybos agentūros kūrė slaptus šnipų tinklus, kuriuose dalyvavo tiek buvę fašistų režimų, tiek antikomunistinių grupių nariai, kurie buvo ruošiami pasipriešinti galimam sovietų įsiveržimui.
Rytų karinių pajėgų keliamas pavojus buvo ne vienintelis – baimintasi, kad kairieji Vakarų šalyse valdžią įgauti gali per rinkimus bei socialinius judėjimus. CŽV ne kartą kišosi į rinkimus, pavyzdžiui, Italijoje 1948 m., kai kairiosios partijos buvo vadinamos Sovietų sąjungos marionetėmis ir bandyta sistemiškai užkirsti joms kelią patekti į vyriausybės koalicijas. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Vakarų šalyse susiformavęs „Naujųjų kairiųjų“ judėjimas buvo sutiktas slaptu smurtu, policijos atakomis ir neofašistų puolimais, už kuriuos kaltė versta kairiesiems – visais šiais veiksmais bandyta nuslopinti judėjimą, atimti visuomenės pasitikėjimą jo nariais ir jį izoliuoti. Atsakydami kai kurie kairieji taip pat ėmė sprogdinti bombas ir grobti žmones, tačiau taip tik pasitarnavo dešiniesiems, nes dar labiau išgąsdino visuomenę ir pateisino dėl kairiųjų kilusią isteriją. Ar šnipai, Vakarų žvalgybos agentūros ir kraštutinių dešiniųjų teroristai iš tiesų artimai bendradarbiavo „Švino metais“, aršiai ginčijamasi. Bet, kaip mokslinio žurnalo „Journal of Strategic Studies“ įvade apie Šaltojo karo metu Europoje gyvavusius šnipų tinklus rašo istorikai Leopoldo Nuti ir Olavas Riste, „slapti tinklai kartais persipindavo, o tarp jų misijų ir funkcijų nebūdavo aiškių ribų“.
Tačiau šiuolaikinėje JAV įtampos didinimo strategija beveik visada vykdoma atvirai. Kraštutiniams dešiniesiems nereikia slaptų karine įranga juos aprūpinti galinčių tinklų, nes JAV daugybę ginklų galima įsigyti teisėtai. Karinėms grupuotėms ir užpuolikams nereikia palaikyti slaptų ryšių, nes socialiniai tinklai suteikia jiems galimybę bendrauti laisvai. Policininkai šnekučiuojasi su ginkluotų grupuočių nariais ir kartu stebi „Black Lives Matter“ protestų dalyvius. Italijos saugos tarnybų ir politinių institucijų santykiai su kraštutinių dešiniųjų teroristais visiškai išaiškėjo tik po policijos ir parlamento tyrimų dešimtajame dešimtmetyje; tuo tarpu dabartiniai JAV respublikonai tokius veikėjus kaip žmogžudystėmis apkaltintą Kenošos užpuoliką Kyle Rittenhouse rėmė viešai, o žinių laida „Fox News“ pavertė jį tautos didvyriu.
Net jei J. Bidenas laimės, kaip atrodo pažvelgus į visuomenės apklausas, mažai tikėtina, kad tokios grupuotės kaip „Patriot Prayer“ pasiduos ir išsiskirstys. Juk D. Trumpas jau paskelbė, kad rinkimai bus apokaliptinė kova dėl JAV sielos, ne mažiau svarbi negu kova prieš komunizmą. Respublikonai tvirtina, kad J. Bidenas tėra politikės Ilhan Omar bei judėjimų „Black Lives Matter“ ir „Antifa“ įrankis, ir kad jo pergalė būtų iš esmės neteisėta, bei skatina tokią kairiųjų baimę, kokia Šaltojo karo metais vertė daugelį stengtis užkirsti kelią socialistams ir komunistams patekti į valdžią.
Atsižvelgiant į tai, koks atkaklus buvo 2020 m. rasinio teisingumo judėjimas, mažai tikėtina, kad energingi kairieji nepateiks Demokratų partijai naujų reikalavimų. Taigi jei J. Bidenas laimės rinkimus, daugeliui ginkluotų kraštutinių dešiniųjų grupuočių atrodys, kad jų darbas dar tik prasideda. Jie turi viską, ko reikia, kad galėtų plėsti savo tinklus šalyje ir kiršinti, spausti bei bandyti izoliuoti kairiuosius – o visų svarbiausia, juos palaiko ir vyriausybė.
Alex Yablon – Brukline gyvenantis žurnalistas, rašantis politikos, nusikaltimų ir smurto temomis žurnalams „Slate“, „The New Republic“, „Foreign Policy“, „Jewish Currents“ ir „The Trace“ bei kitiems.
