„Ar įmanoma visuomenė, kurioje nebūtų siekio normalizuoti? Nežinau, aš svajoju apie mažesnius dalykus – apie populiarius filmus, kur nepagrindiniai veikėjai galėtų turėti pačius įvairiausius kūnus. Mažiau matančius, kitaip judančius. Ne dėl to, kad tai būtų filmo tema, o tiesiog dėl to, kad jie yra. Tol, kol kultūroje, kine neatsiranda, mes linkę nematyti – suskliausti savo matymą. Kita svajonė – kad sutikę žmogų su negalia, mes apie jį sakytume, kad tai „tas su juoda striuke“, arba „kuris gerai šnekėjo diskusijoje“, o ne nurodytume iškart jo kojos, rankos bruožą“, – komentuoja filosofė.
Ką reiškia „normalus kūnas“? Ar jis išvis egzistuoja? Kodėl vienose visuomenėse, pavyzdžiui, Japonijos, žmonės yra tolerantiškesni kitokiam, ekscentriškam žmogui, nei kitose? Ar Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius pasidarėme atviresni? Galbūt reikėtų permąstyti teisinį reglamentavimą, skirtą žmonėms, kuriems reikalinga pagalba? Kodėl mūsų normos supratimas elgesio, mąstymo srityje yra siauresnis, nei išvaizdos?
„Kūnas nėra savaime suprantamas dalykas, kūno santykis su mintimi – irgi ne. Kas yra mintis – išvis niekas nežino. Mes turime susitarimus, ką vadiname vienu ar kitu dalyku, bet tie susitarimai nėra absoliutūs“, – sako doc. J. Jonutytė, primindama, jog problemos dažnai kyla dėl to, kad šias normas laikome nekintančiomis duotybėmis.
„Kasdieniame gyvenime pamatę lėčiau kalbantį žmogų, lokalizuojame jam vietą. Sunku pasakyti, kodėl. Žmonės žiūri į savo aplinką kaip į šaldytuvą – tai yra, nori, kad ten būtų tai, ką jie ten įsideda“.
