Kalbuosi su vienu pagyvenusiu (68 m.) vyru, be visų kitų gyvenimo blogybių dar ir patekusiu į „rizikos grupę“. Tai naujas terminas, kuris, išvertus į lietuvių kalbą reiškia „iš anksto nurašytas“. Ir nurašytas taip, kad verslininkai ant kirpyklų, restoranų, kavinių durų pakabino plakatus su perspėjimais, maždaug: „Šunims ir negrams (tai yra rizikos grupei) įėjimas draudžiamas“. „Į Lietuvos priešų sąrašą – po homoseksualų, Europos Sąjungos, 5G, amerikietiškų chemtrailų ir Rusijos agentų – buvau įrašytas ir aš. Visa naujų priešų šutvė – „senoliai“ nuo šešiasdešimties metų“, – nusiminęs atvirauja ponas Petras. (Vardas ir pavardė redakcijai žinomi).
Norėdama praskaidrinti pašnekovo nuotaiką, pasitikslinau, ar jis su žmona tikrai mylisi tris kartus per savaitę. Skamba įtartinai pagyrūniškai, bet jeigu taip, tai būtų nors toks bonusas niūrioje realybėje. Mūsų visuomenė įsitikinusi, kad visi, kas virš penkiasdešimt jau yra frigidiškos ir impotentai. Seksas vyresniame amžiuje – tabu, apie jį tarsi šleikštu klausytis, lyg tėvas ir motina tau pasakotų savo sekso istorijas. Ponas Petras pasiūlė man susitaikyti su nesovietine tikrove. Jis pats (pragyvenęs daugelį metų Norvegijoje ir Anglijoje priminė) teigia, kad Vakaruose pirma laiko susenusių – senelių ir bobučių startavusių nuo keturiasdešimtmečio – tiesiog nebėra. Net ir aštuoniasdešimtmečiai visai nepanašūs į mūsų senukus. Rengiasi sportiškai, jaunatviškai, keliauja sau po pasaulį ir gyvenimo stiliaus žurnalams porina, kad sekso stoka ar negebėjimu mylėtis tikrai nesiskundžia. Taip, moterys po klimakso nebėra tokios aistringos, bet vyrams net ir devyniasdešimties jubiliejus ne riba. Žiūrėk, vienas kitas net tėvu tampa pakirkinęs į anūkes tinkančią.
Sekso tema Poną Petrą įkvėpė, ėmė filosofuoti: „O gal visai nebloga mintis? Gal tikrai pakeisti savo seną bobą jauna, užstatyti jai vaiką, vis kažkokia veikla rizikos grupei? Štai žinomas Holivudo aktorius Ričardas Giras, jam septyniasdešimt vieneri, bet ėmė ir su jauna gražuole pasigimdė sau vaiką. Ir jam dėl veiklos karantino metu klausimų nekyla – čiūčiuoja sau kūdikėlį, keičia sauskelnes ir ką tu jam? Arba štai, mūsiškis Seimo narys Arvydas Anušauskas, kurį kartais sutinku su vežimėliu gatvėmis marširuojantį. Šalia – nuostabaus grožio dvidešimtmetė žmona, na, tikrai turi žmogus ką veikti! Tiems „senoliams“ visa diena (ir naktis) užimta, dirba pilnu grafiku, tik spėk suktis. Sauskelnes keisti, maitinti, prausti kūdikėlį ir dar jauną kumelaitę užganėdinti ne juokai. Gyvenimo prasmės klausimų nebekyla.
Savo gražuolę žmoną išleidi pasižmonėti – bendru sutarimu ji keliauja į Maximą ar Norfą apsipirkti. Pirma, tavęs neįleis į parduotuvę, antra – žinai, kad nepakratysi kojų anksčiau laiko, nesusirgsi virusu. Ne gyvenimas, o rojus! Depresija tikrai negresia“.
Norėjau jam paprieštarauti, priminti, kad į parduotuves dar ir pats jis gali nueiti, persona non grata jis yra tik kavinėse, restoranuose ir galbūt naktiniuose klubuose, kad po kojom nesimaišytų. Bet, prisipažinsiu, pono Petro žodžiai apie jaunas „bobas“ ir naujagimius privertė mane sunerimti. O ką, jeigu mano vyriškis, dabar besitrainiojantis namuose iš kampo į kampą (atseit, dirba nuotoliniu būdu), išeis iš proto? Na, jis dar nėra „rizikos grupėje“, bet ant slenksčio taip sakant, o žilė galvon, velnias uodegon – byloja tautosaka. O ką jeigu jis man pasiūlys gimdyti, kol dar sugebu ir vis dar neblogai atrodau. Ar mano jaunatviškumas neatsisuks prieš mane? Ko jau ko, bet gimdyti dar kartą – NIEKADA. Jau geriau te išeina iš namų ir ieškosi kitos.
Išklausiusi Petro atviravimų nusprendžiau patyrinėti savo vyrą – atvirai su juo pasikalbėti. Gal ir maniškis kenčia nuo paslėptos depresijos, neturėjimo ką veikti, prarasto gyvenimo skonio ir gyvenimo beprasmybės? Taigi, vieną dieną prisėdau su juo pabendrauti ir, atpasakojusi pono Petro istoriją, įdėmiai pažvelgiau į akis. „Trys kartai per savaitę…“ – teištarė mano vyras, o jo akyse degė susižavėjimo žiburėliai. Jo žodžiai buvo it dūris man į paširdžius, nes nepamenu, kada paskutinį syk mylėjomės – ta žurnalistika įtraukė mane kaip pelkė, kartais rašau naktimis užsidariusi antro aukšto svečių kambarėlyje. Akivaizdu: kokie vyrai protingi bebūtų, žvėriškas instinktas niekur nedingsta, civilizacija prieš tuos instinktus beginklė. „Senoliui veik septyniasdešimt ir pažiūrėk, ką jis išdarinėja, o mes ką? Naktiniai rašymai, interviu, susitikimai, lakstymai, darbai, vieši spektakliai tema „kokie mes sėkmingi“… – netrukus pasipylė kaltinimai ir aš pabėgau nebaigusi mūsų pokalbio.
Buvo akivaizdu, kad ir mano vyras nepatenkintas, audra kyla, spaudžia smegenis ir grasina išsiveržti vulkanu. Sėdėjimas karantine varo iš proto net maniškį – užkliuvo žmonos žurnalistinė veikla ir naktinis darbas. O tik neseniai jis pats lakstė po komandiruotes ir jam nerūpėjo, ką veikiu. Dabar, pakliuvęs į „rizikos grupę“, jis norėtų nusitempti ten ir mane kartu, kaip į karstą, kad uždusčiau bevalydama dulkes ir beplaudama puodus virtuvėje.
Na, gerai, seksas, erotika (net trys kartai per savaitę) – tai tikrai nėra blogai ir aš ne prieš. Bet kaip tai įmanoma, kai visi sėdime namuose, kai net tualete, ant klozeto vyksta pamokos?….Nes mažasis įsigudrino ten nusinešti kompiuterį ir net valgyti sumuštinius tuo metu, kai mokytoja kalba apie linksniavimą. Net vėlai vakare neįmanoma atsipalaiduoti, nes vaikai – it du moderniausi lokatoriai – skenuoja aplinką ir prieš užmigdami gali išgirsti tai, ko neturėtų. O tai jau visai neduok, Dieve, kad dar imtume tvirkinti nuosavus vaikus. Visi turime prisiminimų iš vaikystės, kai tėvai girgždino senas tarybines sofas – lovas. Teoriškai galima būtų užsiimti seksu, jei vaikų nebūtų namuose. Bet dabar jie legaliai sėdi prie kompiuterių „namų mokyklose“ ir net tie, kurie dar buvo nepriklausomi nuo virtualaus pasaulio tampa arba greitai taps kompiuterių narkomanais ir laukan jų neišprašysi. Išplėšti kompiuterį iš rankų ir išvilioti laukan vaikus šiandien yra didelis išbandymas šeimai. Nes nei dviratis, nei krepšinis kieme jų nebedomina. Suvilioti juos galima nebent sušiais ar kebabais.
Tokiu ekstramaliu laikotarpiu geras seksas namie yra beveik neįmanomas. Bepigu Petrui – jie su žmona abu „rizikos grupėje“ ir jų vaikai jau seniai apleido namus. O mūsų atveju patogiausias pasirinkimas vyrui būtų strategiškai patogi kaimynė. Aš išeinu daryti interviu, o mano „krizinis“ sutuoktinis paslapčia įsmunka į gretimą butą. Man grįžus namo, jis pasitinka mane atjaunėjęs ir švytintis. Galimai išbandęs visas „Kamasutra“ pozas, o gal ir sekso – tantra – jogą ar falo imitatorių – „strapon“, skirtą patenkinti vyrą analiniu būdu. Nes šito dar nebandėme. Jis, beje, prisigalvoja keisčiausių dalykų, nors karantino metu net misionieriaus poza yra prabanga.
Iš neturėjimo ką veikti net mano pavyzdingas vyras gali sugriauti mūsų santuokos pamatus su kita. Nesu tokia naivi, kad manyčiau, kad man darant interviu ar apsiperkant Norfoje jis tik žiūri filmus Netflikse ar sėdi instagrame. Paspokso, pasidairo ir pažinčių portaluose, radau nuorodų jo kompo istorijoje. Įdomu, o kaip vyrų totalaus užblokavimo t. y. priskyrimo „rizikos grupei“ ir įkalinimo namuose problemą sprendžia kiti? Ką apie tai kalba radijas, ko galima pasisemti kitose žiniasklaidos priemonėse?
Tikrai įsiminė interviu Žinių radijuje su architektu – nudistu. Pranešęs visai tautai svarbią naujieną, kad Vilniuje, Valakampių pliaže netrukus bus atidarytas nudistų pliažas, žmogus išdėstė savo gyvenimo filosofiją ir prasmę. Nesant kitų prasmių gyvenime, jo gyvensena kriziniu laikotarpiu galėtų būti pavyzdys ir kitiems „stipriosios lyties“ atstovams. Gerai apgalvojus veikimo strategiją ir ją pritaikius kiekvienam asmeniškai, nudizmas galėtų bent iš dalies užpildyti beviltišką gyvenimą būnant visuomenės užribyje.
Nudistas-architektas save įprasmina šitaip: eina su žmona per miestą ir staiga nusirengia iki pusės nuogai. Iki kurios pusės nusirengia jis nepaaiškino, bet ne tame esmė. Jis eina nuogas per miestą, o jo nuogumas transliuoja aplinkiniam pasauliui žinią: myliu jus visus – net medžius ir Gedimino prospekto pastatų sienas, net miesto triukšmą ir smogą myliu, jau nekalbant apie gražias moteris ir galimai simpatiškus vyrus. Nuogumas esąs besąlygiškos Meilės viskam ir visiems simbolis, jis yra geras būdas komunikuoti su bendraminčiais, susitikti, švęsti šventes ir šiaip džiaugtis gyvenimu. Kalbinamas žmogus buvo visas ekstazėje ir sakėsi atradęs gyvenimo prasmę – vaikščioti kartu su kitais nuogaliais gamtos glėbyje nepaisant priešiškų megztųjų berečių žvilgsnių. Tiesa, kartą – neslėpė architektas – net jo nuosava žmona pabūgo būti šalia, sąmoningai atsiliko nuo vyro ir ėjo atsilikusi bent penkiasdešimt metrų iš paskos. Taip buvo tą kartą, kai jis išdidžiai žygiavo Gedimino prospektu iki pusės nuogas, transliuodamas besąlygiškos Meilės idėją. Žmonai turbūt pritrūko sąmoningumo ar Meilės, kad ji ėmė gėdytis savo vyro ir bandė nusimuilinti.
Dar tas nudistas – architektas didžiavosi, kad ir jo vaikai – dvi dukrytės nuo mažens vaikšto nuogos, nes yra pripratintos leisti laiką tarp nudistų. Anot šeimos tėvo, tik paauglystėje viena iš dukrų nenorėjusi nusirengti. Nesuprato vaikas kilnių tėvo idėjų. Žinių radijo klausytojams nebuvo paaiškinta, kokiu būdu architektui – nudistui pavyko įveikti naivaus vaiko drovą ir įkalbėti nusirengti. Šioje vietoje visuomenės švietėjas nusprendė nesiplėsti – ką žinai, o jei išgirs ponia Širinskienė ir prisikabins vaiko teisės. Juk ne čia esmė – svarbiausia naudinga visuomenei veikla ir gyvenimo prasmės pojūtis, kurio taip trūksta karantino nustekentiems vyrams.
Ir čia nori nenori tenka sutikti su architektu – nudistu. Jeigu jau negalima užeiti į kavines anei į teatrus, koncertus, tai bent jau vaikščioti nuogam Gedimino prospektu tikrai neuždrausta. Kaune tam puikiausiai tinka Laisvės alėja, o Panevėžyje skulptūrų parkas palei upę. Jei žmona neina kartu, nepasirašo, tai esantis rizikos grupėje vyras gali netrukdomai reikštis vienas – eini sau ir skleidi tobulos meilės idėją. Vis geriau nei merdėti namie užsidarius, netekus viso, kas vyrui svarbiausia – sekso, karjeros ir galios daryti įtaką aplinkiniam pasauliui. Geriau nei slapta svetimoteriauti ar vienam užbaiginėti butelį vodkos.
Nudistų pliažas ir gyvenimo būdas – kaip alternatyva nieko neveikimui – sudomino mano vyrą. Įtariu, jis ten užsuks važiuodamas į Dvarčionių šaltinį. Tegu daro ką nori, tik tegu neina į šoną ir netrukdo man dirbti. Apskritai, mums, moterims, sunku suvokti – kaip galima neturėti ką veikti? Moteriai namie darbo tiek, kad ji į darbą eina pailsėti. Vienos mano draugės močiutė sako: „Jei vyrą su grafke prisegtum prie moters sijono, tai per dieną belakstydama ir besidarbuodama po namus moteris jį negyvai užtampytų“. Šventa teisybė, namuose darbų sočiai – renovuoti butą, išplauti langus, suremontuoti buitinę techniką, vien išvežti iš namų stiklo tarą – trijų dienų darbas, o kur dar rūsys su senais dviračiais ir kitu laužu. Tikrai būtų kas veikti, bet ne, vyrams, mat, reikia kažko seksi. Na ką, pasiūliau kelias alternatyvas – enjoy, kaip sakoma.
