Cituoju laišką toliau: „Niekaip negalime ilgesnį laiką gyventi harmoningai, t. y. neišgalime nors kiek ilgiau išbūti laimės būsenos. Jei tik nutinka mums kas nors gero, romantiško, jautraus (nuo ko bent kelias valandas abu vaikštome lyg pakylėti, spindinčiomis iki lūpų plyšimo šypsenomis), tai akivaizdus ženklas, kad netrukus kils audra su indų daužymu, peiliais prieš šakutes, ir viskas baigsis kažkurio ašaromis.“

Galėjau, žinoma, nekreipti dėmesio į prašymą patarti. Taip sakant, ne mano daržas, ne mano pupos. Bet šis vaizdelis mane sudomino. Mat kažkodėl įsivaizdavau, kad tarp homoseksualių porų tokių infantilių nesusipratimų nekyla. Kodėl taip maniau? Todėl, kad žmonės, viešai paskelbę esantys kitokie, iškrentantys iš „normalumo“ konteksto, turėtų būti psichologiškai labiau subrendę, be įprastų kompleksų. Deja, deja, bet ši pora neiškrenta iš eilinio žmogelio, eilinės šeimos probleminių santykių konteksto. Todėl esu priversta daryti išvadą, kad homoseksualai – gėjai ir lesbietės – visai ne „kitokie“.

Tiesą sakant, nieko naujo ar išskirtinio vaikinas man nepasakė. Tas pats vyksta ir daugelyje heteroseksualių porų. Kalbu apie tokias poras, kurių tarpusavio bendravimas grįstas aistra, seksualumu. Ir, leiskite pridurti bei pakartoti, infantilumu. Nežinau, kiek jiems abiem metų, bet dažniausiai kaip tik bendro gyvenimo pradžioje, neturint ankstesnės tokio gyvenimo patirties, susikivirčijama, regis, dėl menkniekių. Kodėl? Bendro gyvenimo ar santykių pradžioje vyksta vaidmenų pasiskirstymas, hierarchijos nustatymas, tam tikra konkurencija. Tai povandeniniai rifai, apie kuriuos nesusimąstoma. Svarbu taip pat pagalvoti, ką reiškia indų daužymas ir kodėl indai tampa įtampos išsiveržimo įrankiu. Man regis, kad tai daugiau vaidyba, noras tokiu infantiliu būdu atkreipti į save dėmesį, būdas įrodyti savo tiesą. Arba bejėgiškumo išraiška, vidinės brandos stoka.

Pora

Tokie santykiai daugiau primena tėvų ir vaikų santykius, kai vaikas iš pykčio kažką sudaužo, idant mama ar tėtis atkreiptų į jį dėmesį. Pasiekęs tikslą, jeigu, aišku, tėvai kažkiek nutuokia apie pedagogiką, vaikas sulaukia dėmesio – būna apkabinamas ir nuraminamas. Štai tas noras – pabūti vaiku, būti tėviškai nuramintam – yra viena iš galimų indų daužymo ir apskritai nekokybiškų santykių priežasčių. Žinoma, toks nuraminimas neretai baigiasi seksu, kuris po uragano atrodo ypač saldus. Nusiraminama iki kitos audros. Toks elgesys, toks bendravimo modelis tampa norma ir stimulu. Jeigu pora nedės pastangų jo pakeisti, tai galiausiai jiems abiem jis apkars, nes uragano pasekmės – sudaužyti ne tik indai, bet ir jausmai, pasitikėjimas vienas kitu – anksčiau ar vėliau užgoš fizinės meilės malonumus, kad ir kokie saldūs jie būtų. „Amerikietiškų kalnelių“ santykių modelis ilgainiui alina, palieka kartėlį sieloje, išspaudžia paskutinius syvus. Seksas nebetampa gerų santykių katalizatoriumi. Visų tarpusavio konfliktų vien seksu išspręsti neįmanoma. Turi būti kiti atsipalaidavimo būdai, interesai kartu ir atskirai. Reikia duoti vienas kitam gyvybinės erdvės.

To išmokstama, bet reikia laiko. Būtina vidinė branda, suvokimas, kad partnerių vaidmenys, prisiimti santykių pradžioje, netinkami visaverčiams santykiams palaikyti. Patarčiau susėsti kartu ir pasikalbėti apie tai, kaip pakeisti bendravimo modelį. Galbūt verta daugiau laiko praleisti atskirai, daugiau jo skirti mėgstamai veiklai, draugams, sportui ir pan. Kad partneris nebūtų „visas pasaulis“, nes tai – tik saviapgaulė: toks jis niekuomet nebuvo ir niekuomet nebus. Daugelis porų, deja, taip ir nesugeba išaugti iš „amerikietiškų kalnelių“ – išsiskiria taip ir nebaigę šeimyninio gyvenimo „mokyklos“. Kiti visą gyvenimą mušasi, tokių porų mes visi turbūt pažįstame. Tik brandūs žmonės, vertinantys vienas kitą, sugeba pakeisti savo bendravimo modelį, ir tai yra labai sunku, tiesą sakant.

Tai rašydama suvokiu, kad homoseksualumo kontekstas mano smegeninėje jau senai išnykęs. Tai – žmonės kaip visi: taip pat verkia, taip pat pykstasi, taikosi, veda, skiriasi, smurtauja vienas prieš kitą. Prisiminiau vieną tokią veikėją – dabar jau prezidento Gitano Nausėdos žmonos patarėją. Maždaug prieš metus ji savo rašliavoje paskelbė apokaliptinę teoriją apie homoseksualų grėsmę pasauliui, gyvybei, žmonijos išlikimui. Reikalavo ją ir žmoniją apginti nuo gėjų, mat tie vis labiau užima viešąją erdvę ir jai jau nebėra kur reikštis. Skaitydama jos mintis pagalvojau, kad dažniausiai tokie radikalūs homofobai patys yra potencialūs gėjai ar lesbietės, tik nenori ar bijo tai pripažinti. Nes kai žinai, kad homoseksualių žmonių pasaulyje yra gal kokie trys procentai, o visos žmonijos pasaulio populiacija viršija 7,7 mlrd., pagalvoji, ar nėra kitų problemų, grasinančių žmonijos išlikimui? Kai badmiriauja apie 800 milijonų, o dėl antsvorio kenčia 1,7 mlrd. žmonių, tai tokia neproporcinga neapykanta kitokiems tikrai yra perdėta, ji neturi jokio realaus pagrindo. Panašu, kad šią neapykantą skatina užslėptas homoseksualumas, – istorijoje tokių pavyzdžių, kiek nori. Ir apie tai jau viešai kalba psichologai – apie neigimą to, kas slypi žmogaus esybės viduje, – užslopintus ir visaip bandomus nuneigti vidinius impulsus.

Pora

Jaučiu, tuojau būsiu užpulta anoniminių komentatorių – davatkų, apsimetėlių tautininkais ir kitokių „teisuolių“. Girdi, propaguoju homoseksualizmą. Realiai rizikuoju būti pasmerkta ir apšaukta nenormalia, o galbūt net sunaikintina, nusipelniusia būti įmesta į krosnį ar inkvizicijos laužą. Pažiūrėkime, kas šiuo metu vyksta FB frontuose su visuomenės veikėju A. Tapinu – kiek pasmerkimo ir grasinimų jis sulaukė dėl to, kad išdrįso palaikyti gėjus. Tautos neapykanta kaip Damoklo kardas krito ant populiaraus, neseniai daugelio garbinto žmogaus. Pasipylė baisiausių grasinimų lavina, ir tai vyksta ne viduramžiais. Bet, nusiraminkite, įkvėpkite oro ir, užuot svaidęsi žaibais, išeikite pasivaikščioti ar daryti jogos pratimų. Faktas kaip blynas – homoseksualai yra visai kaip mes, normalūs žmonės. Jų laiškas man puikiausiai tą įrodo – pora kaip pora, tos pačios problemos, tie patys lūkesčiai. Pažįstu vieną susituokusią homoseksualų porą, kartu jie jau trisdešimt metų. Sėkmingi verslininkai, aktyvūs socialinio gyvenimo dalyviai. Jiems, kaip ir mums, svarbi ištikimybė, gražūs santykiai, jaukūs namai ir apskritai viskas, ką vertiname mes visi. Pornografinių ar satanistinių vakarėlių nerengia, vaikų negrobia ir katinų nevalgo. Kartais pasipyksta, kaip ir bet kurioje šeimoje. Esu jiems, beje, pasakiusi, kad savo gyvenimu, tarpusavio bendravimu jie nesiskiria nuo heteroseksualių porų. Šie tik nusijuokė. Papasakojo, kad ir jie kartą kreipėsi į šeimos psichologą gelbėdami savo šeimą. Kad Lietuvoje per daug nesiafišuoja, nevaikšto gatvėmis apsikabinę arba laikydamiesi už rankų. Bet jų „netradicinė“ orientacija netrukdo jiems turėti didelį draugų ratą. Ir vis dėlto ši gėjų šeima ruošiasi palikti Lietuvą, planuoja gyvenimą užsienyje.

Viliojanti moteris elgiasi visai kitaip. Jos medžiojimo įrankis – jautrumas, šypsena, glostantis žvilgsnis, komplimentai. Ir noras kalbėtis. Antraip nei vyrų tokių moterų tikslas nėra įsiveržti į tave iki gerklės pirmai progai pasitaikius. Jos bendrauja ir nejučia, paėmusi už rankos, veda tave į nelauktą kelionę pilną nepatirtų emocijų. Visai ne taip, kaip pornografijos filmukuose, kuriuos dažniausiai režisuoja vyrai. Tikrovėje visai kitaip. Tavimi grožisi neįkyriai, neagresyviai, liečia švelniai, jautriai.
V. Guobė

Visuomenės apklausos ir tyrimai atsako į klausimą, kodėl Lietuvoje homoseksualūs žmonės nesijaučia saugūs. Anot naujausio Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros tyrimo (vertinant LGBTI asmenų diskriminaciją aštuoniose gyvenimo srityse per pastaruosius metus), mūsų šalyje užfiksuotas aukščiausias Europoje diskriminacijos rodiklis. Net 55 procentai respondentų teigė jaučiantys esą diskriminuojami dėl jų homoseksualinės orientacijos. Aštuonios gyvenimo sritys, anot tyrimo, apima darbo paieškas, darbą, gyvenamosios vietos paieškas, aptarnavimą sveikatos priežiūros įstaigose, santykį su mokyklos ar universiteto darbuotojais, elgesį kavinėse, baruose ar naktiniuose klubuose, elgesį parduotuvėse bei situacijas, kuriose tenka pateikti dokumentą, identifikuojantį lytį. Tai, kad net penkiasdešimt penki procentai apklaustų homoseksualių asmenų, Lietuvos piliečių, savo Tėvynėje jaučiasi blogai (o dažnu atveju netgi nenori čia gyventi), yra skandalinga. Juk žmogus dirba visuomenės labui, moka mokesčius, kuria darbo vietas ir dar skiria labdarai – STOP, raudona šviesa vien todėl, kad esi gėjus.

Nenuostabu, kad savižudybių skaičiumi pirmaujame pasaulyje; čia jau nesvarbu – ar esi homo, ar hetero. Neapykantos ir nepakantumo mūsuose daug, marios skurstančių, tad nelaimingų netrūksta. Apmaudu, kad klaidingi stereotipai dar pablogina ir taip jau prastą visuomenės psichologinę būklę. Ypač daug nesąmonių prifantazuota apie homoseksualius žmones. Mūsų pasąmonėje įstrigę mitai diktuoja neadekvačias reakcijas, nelogišką elgesį. Štai, imkime lesbietes. Parodykite man nors vieną vyrą, kuris nėra matęs filmukų su besimylinčiomis moterimis. Paradoksas, bet moteriška homoseksualumo išraiška nekelia vyrams ir vyriškoms „davatkoms“ jokio pasišlykštėjimo. Gali spanginti akis valandomis ir tuo metu nejausti jokio homofobiško smegenų spaudimo. Bet vos tik kalba pasisuka apie gėjus, tuos „normalius“ ištinka isterijos priepuolis – pagatavi net griebtis smurto, ir čia tie, kurie ką tik mėgavosi sapfizmu. Kur čia logika?

Pora

Beje, sapfizmas, arba lesbietės, terminas kilo iš salos Graikijoje pavadinimo. Lesbo sala yra Egėjo jūroje, čia kažkada gyveno poetė Sapfo, aprašiusi meilę tarp moterų. Ar pati Sapfo buvo lesbietė, tiksliai nežinoma. Pagal jos vardą moterų homoseksualumas dar vadinamas sapfizmu. Šis reiškinys egzistuoja tol, kol egzistuoja pasaulis. Drįstu teigti, kad visos moterys yra patyrusios kitos moters erotinės simpatijos apraiškas arba yra bent jau girdėjusios tokių istorijų. Na, ir tikrai viena kita gali papasakoti apie kitos moteriškės bandymą ją suvilioti, suvedžioti. Aš taip pat esu sulaukusi dėmesio, nes žurnalistiniais sumetimais kadaise lankiausi klubuose. Kaip vyksta vilionė? Visai kitaip, nei vyras viliotų moterį. Tie „normalieji“ vyrai neretai yra visiški mulkiai, kurių tuojau atsikratai vien pasižiūrėjusi į jų kūno kalbą. Tuojau supranti tokio erelio kėslus, kurie tarsi parašyti ant kaktos, – tiesiai prie reikalo ir jokios romantikos. Tad nėra jokio reikalo tikėtis ko nors daugiau nei pusėtinas seksas, todėl kuo greičiau pasitrauki iš tokio mulkio horizonto.

Viliojanti moteris elgiasi visai kitaip. Jos medžiojimo įrankis – jautrumas, šypsena, glostantis žvilgsnis, komplimentai. Ir noras kalbėtis. Kitaip nei vyrų, tokių moterų tikslas nėra įsiveržti į tave iki gerklės pirmai progai pasitaikius. Jos bendrauja ir nejučia, paėmusi už rankos, veda tave į nelauktą kelionę, pilną nepatirtų emocijų. Visai ne taip, kaip pornografijos filmukuose, kuriuos dažniausiai režisuoja vyrai. Tikrovėje – visai kitaip. Tavimi grožisi neįkyriai, neagresyviai, liečia švelniai, jautriai. Kažkaip sugeba nepastebimai peržengti privatumo ribas ir nepažeminti pojūčiu, kad tampi įrankiu aistrai patenkinti. Vyrai turėtų mokytis iš moterų vilionių, asistavimo ir bendravimo meno. Svarbiausia – skirti laiko mėgavimuisi, žaidimui, romantikai, o ne kaubojiškai „nusišauti“ auką, ją sudoroti ir po penkių minučių, atsukus nugarą, užknarkti. Atminkite, vyriškiai, kad moteris turi aibes erogeninių zonų, o svarbiausia – jos smegenys. O jūs elgiatės taip, lyg turėtumėte vieną erogeninę zoną, o smegenų iš viso nebūtų.

Baigdama noriu pridurti, kad myliu vyrus. Visų pirma, savo vyrą, kad nekiltų nesusipratimas. Taigi, teigiantys, kad nuolat juos nepelnytai kritikuoju, yra neteisūs. Klausiate, negi nėra normalių vyrų, kuriuos galima girti, ne tik priekaištauti. Yra. Tai – tie vyrai, kurie nebijo, nėra bailiai. Kuriems nereikia šaukti ir rėkti „Gėjai ateina! Gelbėkite!“ Pasiskaitykite dar kartą vaikino rašytą laiškelį šio rašinio pradžioje, viršuje, ir pasakykite, kuo „jie“ skiriasi nuo jūsų? Niekuo. Jų gyvenimas tikrai nėra vien tik nežabotas seksas, kaip daugelis įsivaizduoja. Lygiai kaip ir mums – seksas nėra visa ko pradžia ar pabaiga. Jis yra tik dalis mūsų visų gyvenimo, kuriame svarbią vietą užima draugystė, meilė, ištikimybė ir kiti ne mažiau svarbūs dalykai. Argi ne apie tai mano cituotas laiškas? Smalsu, ką jūs patartumėte jį parašiusiam vaikinukui.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (75)