Sutikit, kad ir naivu, bet tie paveikslėliai su delfinais Venecijos kanaluose buvo nuostabi, net pasakiška naujiena tuo metu juodame žinių fone. Nors įprastai stengiuosi atrasti švelnius žodžius, bet čia mano bepročiai, liurbiai ar keistuoliai netinka. Geriausiai juos apibūdino viena komentatorė, kuri sąmokslo teorijų skleidėjus pavadino paprastai: durniais su iniciatyva. Minties ir jos interpretacijų apie tai, kad durniai yra pilni pasitikėjimo, o protingieji – abejonių, autorystės nepasidalija britų filosofas Bertrandas Russellas, airių poetas Williamas Butlers Yeatsas ir rašytojas Charles Bukowskis. Spėju, kad tai ir yra priežastis, kodėl nesąmones kartais girdime garsiau nei tylų ir ramų proto balsą.

Žmonės, pasitikintys mokslininkų ir realių, ne tik charizmatinių, lyderių nuomone, įprastai palieka tiesas aiškinti būtent jiems. Nežinau kaip jūs, bet bent aš neturiu realių argumentų net tokiam paprastam dalykui, kaip Žemės apvalumas. Nei aš atlikau tyrimus, nei buvau pakilusi į kosmosą, vieninteliai mano argumentai – tai, ką esu skaičiusi ir mokiusis. Bet kokioje aukštesnio mokslinio lygio diskusijoje esu beginklė, nes man – ir tai visiškai natūralu – trūksta gyvų, pirmosios rankos žinių.

Lygiai tą patį galima pasakyti apie bet kurią sritį, kurios profesionalai nesame. Beveik viskas, ką mes žinome – tai kitų žmonių patikrintų faktų atspindys. Ironiška, bet vienintelės realios diskusijos, kuriose galime turėti pagrįstą pirmos rankos savo nuomonę yra tos, kurios įprastai nurašomos į „dėl X nesiginčijama“. Kitaip tariant: ar skanu, ar gražu, ar kvepia, ar smagu ir t.t.

Aistė Simėnaitė

Būtent dėl šios priežasties ypatingai svarbus pasidaro mūsų nuomonę sukuriantis pirminis šaltinis. Ar remiamės ir pasitikime Pasaulio sveikatos organizacija, ar mokslininke, kurią kiti savo srities profesionalai seniai ištrėmė į užribį. Ar medikų bendruomene, ar žmogumi, kuris turi mediko diplomą, bet nusižengia visoms (ne tik) moralės normoms skleisdamas dezinformaciją?

Pasitikėdami gaunamos informacijos šaltiniais aukštesnio intelekto ar išsilavinimo žmonės dažnai nesiekia bet kokia kaina apginti tiesos. Visų pirma, jie suabejoja savo žinių gyliu: aš nemoku paaiškinti 5G, bet man užtenka, kad jį aiškina tie, kuriuos bendrai sutarę laikome autoritetais. „Sutarę“ gal per lengvas žodis: labiau autoritetai, kurie savo žinias pagrindžia faktais, mokslu ir įrodymais, kuriais taip pat pasitiki kiti tos srities profesionalai ir nuomonės autoritetai (ne formuotojai – autoritetai, nepainiokime).

Štai durniams jų nuomonė – šventa ir nepajudinama. Durnius dažnai nesileis į gilesnį vidinį dialogą apie savo žinių svorį, apie tai, kiek konkrečios srities profesionalas jis yra, jis neleis sau abejoti savimi, nes durniaus ne toks darbas. Durnius suves A su B, pamiršdamas, kad pakeliui praleido Ą ir paleis ant šiaudų besilaikantį, bet iš pirmo žvilgsnio protingai atrodantį sakinį kaip faktą.

Jei kada bandėte pažiūrėti pseudodokumentiką ar tinklalaidę apie kokią nors konspiracijos teoriją, matyt, pastebėjote, kad juos žiūrint viskas atrodo pagrįsta ir rimta. Priežastys ir pasekmės sudėliotos į viena kitą paaiškinančias grandines, pakalbintas koks rimtai skambančios profesijos ar išsilavinimo žmogus. Keliami klausimai, kurie iš tiesų skamba svarbiai, o atsakymai, jei jie pateikiami, rodos, net paaiškina įvykių seką. Kartais, žinoma, klausimai paliekami atviri: pasidomėkite patys, paskaitykite, kiek dar sutapimų reikia, kad patikėtumėte, jog tai, ką sakau – tiesa?

Gali būti, kad kartais žmonės tiesiog nuoširdžiai patiki jiems skleidžiamu melu, nes neranda ar neieško priežasčių juo netikėti. Kaip aš delfinus Venecijos kanale prarijau net nekramčiusi, taip kitiems gali atsitikti su bet kokia informacija. Tai – natūralu. Bėda ištinka, kai kartą iš nepatikrinto šaltinio išgirdę faktą jo ne tik nepatikriname, bet vėliau jį puolame ginti visais turimais savo ginklais, o ne nuleidę galvą susigėstame ir pasijuokiame iš savo momentinio kvailumo.
A. Simėnaitė

Tai, kad iškeliamos teorijos ar skambiai prisistatantys pseudoprofesionalai neatlaiko net didesnių sugebėjimų nereikalaujančios Google paieškos – ne problema. Esame išlepinti mus pasiekiančios tikros informacijos ir po kiekvieno žinių reportažo nepuolame tikrinti faktų internete. Mus įpratino, kad šį darbą už mus dar prieš publikuodami tekstą ar reportažą jau padarė jo autoriai.

Šis mūsų įprotis – tikras saldainis žmonėms, kurie skleidžia nesąmones. Jei patys kasdien nemeluojame, dažnai galime net nekelti klausimo. Juk koks jam tikslas meluoti?

Būtent šis klausimas man suteikia daugiausiai nerimo. Suprantu sąmokslo teorijų autorius – tuos, kurie sėdi ant aukščiausio laiptelio. Televangelistas Kennethas Copelandas, į savo paskaitėles ar transliacijas skraido privačiais lėktuvais, jo turtas vertinamas keliais šimtais milijonų JAV dolerių ir čia labai lengva suprasti nusikaltimo ir jo motyvo ryšį. Jei atvirai, nuoširdžiai nemanau, kad jie patys tiki tuo, ką sako, kaip ir moteriškos higienos reklamų kūrėjai žino, kad menstruacijos ir šokinėjimas per gėlytes turi mažai ką bendro, bet kažką pirkėjams parodyti juk reikia.

Bet koks tikslas meluoti mažiesiems?

Keistųjų nuomonių formuotojai Lietuvoje, jaučiu, privataus lėktuvo sau leisti negalėtų. Viešumas, galios pojūtis, eureka momentas, kai leidi sau patikėti, kad atradai kitų keistai nepastebėtą lobį? Kodėl tam žmogui taip stipriai rūpi stoti į kovą su didesniu priešu ir būtinai jį įvardinti, kodėl jam nepavyksta patikėti, kad kartais, kaip susidūrus su koronavirusu, priešo nėra ir tiesiog reikia susitaikyti, kad „taip atsitiko“ – priešas susikūrė pats ir jam įtakos neturėjo net tie, kurie netyčia aklai iš šios situacijos išlošė. Psichologai gal galėtų mėginti rasti kokią priežastį vaikystėje, bet aš juk ne psichologė.

Panašiai svarstau ir apie durnius be iniciatyvos. Kodėl paprasti eiliniai žmonės, nemėginantys apšviesti viso pasaulio staiga ima ir pasišvenčia keisčiausioms teorijoms taip stipriai, kad prie vakarienės stalo menkai pažįstamų žmonių kompanijoje vieno jų vaikų klausia: tave tėveliai myli ar skiepijo (tikra istorija, prisiekiu, tikra)? Kodėl kartais ir tie, kurių nuomone ir protiniais gabumais pasitikėjome, ant savo socialinių tinklų sienų pradeda publikuoti peticijas, raginančias uždrausti 5G (ir vėliau, paprotinti savo pačių autoritetų – ištrina)?

Aistė Simėnaitė

Galbūt iš baimės – nuo seniausių laikų mus gąsdina dalykai, kurių nesuprantame ir nepažįstame, o dabartiniame nuolat besikeičiančiame, technologijų proveržiais sproginėjančiame pasaulyje, jų – be galo daug. Mūsų kompiuteriai sulipo į telefonus, telefonai – į laikrodžius, laikrodžiai – į apps’us ir čia patys paprasčiausi pavyzdėliai, kuriuos suprasti nesudėtinga, bet prisiminus, kad pirmosios į kosmosą skridusios raketos buvo mažiau galingi kompiuteriai nei tie, kurių ekranuose skaitote tekstą, šiurpas nueiti gali.

Galbūt iš kitokios baimės – noro apsisaugoti ir apsaugoti. Mamytė meška dėl savo vaiko šoks į ugnį. Nesunku tikėtis, kad sukėlus bent menkiausią abejonę, jos taikiniu taps daug labiau apčiuopiamas ir mažiau skausmingas priešas – kokia nors daug pinigų turinti industrija. Atsiprašau, mafija.

Gali būti, kad kartais žmonės tiesiog nuoširdžiai patiki jiems skleidžiamu melu, nes neranda ar neieško priežasčių juo netikėti. Kaip aš delfinus Venecijos kanale prarijau net nekramčiusi, taip kitiems gali atsitikti su bet kokia informacija. Tai – natūralu. Bėda ištinka, kai kartą iš nepatikrinto šaltinio išgirdę faktą jo ne tik nepatikriname, bet vėliau jį puolame ginti visais turimais savo ginklais, o ne nuleidę galvą susigėstame ir pasijuokiame iš savo momentinio kvailumo.

Durnius be iniciatyvos veda durniai su iniciatyva, o tuos – žmonės turintys didelių tikslų ir dažnai gaunantys dar didesnę naudą sau. Kelti klausimus – naudinga ir būtina, tik nepamirškime pasitikrinti, kur gauname atsakymus, iš kur juos gavo mūsų šaltinis ir ką apie tą šaltinį galvoja tie, kuriems mokslas ir autoritetas suteikė teisę nuomonės autoritetai – ne formuotojai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)