Kartą per mėnesį mano kūnas jau nebėra mano tvirtove. Kartą per mėnesį apsišarvuoju apsaugos priemonėmis tai yra kuo storiausiais įklotais, tamponais. Ir vis viena bijau, kad nuosavas kraujas gali tapti tos tvirtovės išdaviku. Mačiau ne kartą, kai moteriai pakilus nuo kėdės restorane arba dar baisiau – prašmatniame baliuje dėvint baltą suknelę – staiga pamatai kraujo srovelę lėtai tekančią žemyn šviesia kojine. Kas mato, o nepamatyti neįmanoma, apsimeta aklais. Draugės, jeigu tokios šalia, tuojau pašnibžda į ausį nelaimėlei ir padeda be kompromatų pasišalinti iš salės. Ir tai vyksta šiais laikais, kai turime geriausias apsaugos priemones. Tokių sovietų laikais nebuvo, pamenate?
Milijonas Lietuvos ir koks septyniasdešimt milijonų sovietų moterų naudojo… ką? Viską, ką tik rasdavo po ranka, pavyzdžiui marlę, kurią tekdavo plauti keliasdešimt kartų. Neįmanoma pamiršti to klaikaus jausmo: pritvinkęs kraujo, šaltas ir sunkus gniutulas kabėjo lyg karvės tešmuo tarp kojų. Tos, kurios sugebėjo „per blatą“ vaistinėse įsigydavo baltos vatos. Bet dažniausia moterys ištraukdavo iš čiužinių rusvos spalvos nesterilią į vatą panašią dulkančią medžiagą. Arba prisiplėšydavo paklodžių. Tiko viskas, kas būdavo po ranka, o ką daryt?... Kvapai? Jokių dezodorantų, jokių prie kūno priglundančių kelnaičių ir atrodė, kad tu smirdi ir tą smarvę užuodžia esantys penkių metrų atstumu aplink tave. Visa laimė, kad smirdėjo visi – ir vyrai, ir moterys.
Apie menstruacijas nekalbėjo niekas. Tabu. Šiukštu. Tema taip apgaubta nutylėjimais, kad ypač paaugliams berniukams ji tapdavo erotikos šaltiniu. Kartą, gal aštuoniasdešimtųjų metų pabaigoje nakvojau draugės kambaryje „komunalkėje“. (Tai – bendrabutis, reiškinys, kuris vertas atskiros studijos.) Atvėrusi vienintelio tualeto (kuriuo naudojosi kelios šeimos) duris pamačiau kokių trylikos metų vaikinuką virš kibiro laikantį rankoje kruvinos vatos gniužulą. Vaikinukas visas išraudo, jo sutrikęs žvilgsnis virto gėdos ašaromis. Metęs vatą, jis išbėgo iš tualeto taip ir neužbaigęs moterų fiziologijos tyrinėjimų. Taip šitas „gėdingas“ mėnesinis aktas veikė ištisas kartas moterų ir vyrų. Šlykšti, nekvepianti patirtis moterims dažnai atimdavo bet kokį pasitikėjimą savimi „tomis akimirkomis“.
Kalbuosi apie „tai“ su savo vyru. Jis įdėmiai klausosi. Matau, kad rausta. Prisipažino, kad tikrai su vaikinukais dalindavosi istorijomis apie matytas kraujuojančias mergaites, kruvinas vatas. Tik jiems tai sukeldavo erotines asociacijas, na, kaip ir vis didėjančios klasiokių krūtys. Jų neįmanoma buvo nepastebėti. Madoje buvo žaidimas „paliesti klasiokės krūtis“. Dažniausiai nukentėdavo nepasitikinčios savimi – joms tokie berniukų išpuoliai sukeldavo konfūzą ir turbūt ilgalaikę psichologinę traumą. Šiandien toks „žaidimas“ būtų vadinamas patyčiomis ir visai pagrįstai. Tai, kas iš tiesų vyko to metu, tai jaunų vilkų apsiuostymas, tyrinėjimas ir kraujuojančios aukos persekiojimas. „Ar vis dar manęs kraujuojančios nori?“, paklausiau savo vyro. Atsakė, kad taip.
Nesenai kalbėjausi su viena drauge, kurios dvidešimtmetis sūnus studentas kartą grįžo iš Londono kartu su savo drauge. Ji baisėjosi tuo, ką pamatė sūnaus kambaryje rytą: „Visa patalynė sukruvinta, net sienos ištepliotos, suvoki?... Lyg kokiame siaubo filme. Nutaikiusi progą pakalbėti su sūnaus drauge, pasakiau, kad nederėtų palikti tokį kambarį. Nors norėjosi tėkšti šviesiai tiesiai – ar normalu tau, snargle, d… per menstruacijas? “. Mano draugę nustebino merginos reakcija. Ji nei kiek nepasimetė, nesusigėdo. Tik nusišypsojo ir mandagiai atsiprašė, pasakė, kad tuojau viską sutvarkys, net išskalbs patalynę. Ilgai nelaukusi taip ir padarė. „Žinai, aš iš naujo įvertinau mūsų, moterų, o gal tik mano pačios požiūrį į seksą, kraują ir tamponus.“ – pasakojo draugė. „Kai likome vieni su vyru, paklausiau jo, ar jis nenorėtų pasimylėti su manimi, kai kraujuoju. Jis, lyg tas tavo pasakojimų herojus – vaikinukas sovietiniame tualete, pagautas „nusikaltimo“ vietoje – paraudo. Perklausė, ar tikrai aš šito noriu, nes mes juk niekada anksčiau to nedarėme. Supratau, kad ir maniškis „pasirašytų“… Fui, kaip šlykštu!“ – reziumavo mano draugė.
Nedrįsau net jai, savo geriausiai prietelei, prisipažinti, kad aš pati esu tai gyvenime dariusi. Taip taip, buvau dar jauna ir visa jo valioje. Pasitiesėme klijuotę… „Ar tikrai nieko?“ – kaip paskutinė kvaiša klausinėjau savo simpatijos, nes tuomet nesupratau, kad jis ne tik ant manęs, bet ir ant kraujuojančios avies būtų užlipęs. Atleiskite už grubumą, bet kai hormonai sprogdina, kai skiedra lipa ant skiedros, kaip sakoma... Turiu prisipažinti, kad jo varpos beveik nejaučiau, bet situacija buvo super aistringa, taip būna tik retkarčiais per visą gyvenimą. Juokingiausia buvo po visko, kai vaikinas pagaliau atsistojo ir lipo iš lovos. Jo apatinė dalis atrodė žiauriai, lyg gavus 300 sivertų – mirtiną radiacijos dozę. Kai paklausiau, ar norėtų pakartoti, pasakė, kad ne, ačiū, nereikia. Daugiau ne. Ar jam nebuvo šlykštu? Anaiptol, tik jautęs metalo kvapą, be to kraujas jam asocijavosi su skausmu, žaizda, smurtu. Kol pats veiksmas nebuvo fiziškai patirtas, jis kėlė mano vaikinui erotines fantazijas. Visgi vėliau prie to niekada nebegrįžome.
Bet suprantu savo draugę. Tikinčiųjų šeimose Izraelyje, pagal judaizmo tradicijas, mėnesinių sulaukusi moteris atsiskiria nuo vyro septynioms dienoms. Ji laikoma nešvaria. Jos negalima liesti. Geroji šio akmens amžiaus įstatymo pusė – moteriai suteikiamas laikas – pabūti su savimi, susitvarkyti, nesijausti sekso objektu ir nebūti persekiojamai. Pasibaigus menstruacijoms, moteris išsimaudo vonioje, išsikvėpina ir tarsi atgimsta iš naujo, vėl sužysta visu savo grožiu. Būtent su šiuo griežtu įstatymu siejamas tikinčių žydų šeimų tvirtumas – skyrybos tarp jų retenybė. Sakoma, jog vyras ir žmona, būdami atskirai, pasiilgsta vienas kito, buvę tarp jų nesklandumai pasimiršta. Tokia praktika, vėl ir vėl kartojama kiekvieną mėnesį, duoda gerų rezultatų. Laimi visi – moteris, vyras ir vaikai.
Bet istorijoje yra buvę ir kitokių tradicijų. Kai kuriose pagoniškose kultūrose, kai buvo garbinamos deivės, moterų menstruacijų kraujas buvo vadinamas „Mėnulio dovana iš deivės“. Jis netgi buvo maišomas su sėklomis – taip tikėtasi padidinti jų gyvybingumą ir sulaukti didesnio derliaus. Senovės Graikijoje, pavyzdžiui, taip pat egzistavo tam tikri ritualai, kuriuose buvo naudojamas menstruacijų kraujas – tam, kad moterys galėtų „susilaukti paties geriausio įmanomo apvaisintojo“.
Ką padarysi, Dievą-moterį pakeitė Dievas-vyras ir natūralus mėnesinis ciklas dažnu atveju tapo „liga“, „nuodu“, kažkuo nešvariu, žeminančiu. Netgi šiuolaikiniame pasaulyje kraujuojanti moteris, ypač priešmenstruaciniu periodu dažnai vertinama kaip nepilnavertė, nestabilios būsenos ir net gi nepakaltinama būtybė. Dažna moteris ne kartą gyvenime yra girdėjusi iš savo vyro ar partnerio, girdi, ji yra isterikė, trenkta, taigi, nenormali dėl PMS’o, kurio reikšmę turbūt žino kiekvienas pradinukas. Aš asmeniškai, pajutusi nepagarbą ar panieką dėl mano sudirgimo (kuris gali sutapti arba ne su PMS’u), įsiutusi siūlau vyrams kartą per mėnesį įsipjauti sau koją ar ranką taip, kad kraujai lietusi. Vien tik nuo minties, kad toks ritualas vyks kas mėnesį, vyrai tikriausiai išprotėtų, tuojau dingtų bukas noras sumenkinti moters teisę išlikti natūralios gamtos dalimi. Kvestionuoti jos teisę būti jautresnei, labiau pažeidžiamai ar net surūgusiai. O kodėl gi, atleiskite, aš privalau kiekvieną dieną šypsotis ir džiuginti kitus? Ypač jei jaučiuosi „bėganti“ per visus galus ir noriu daugiau ramybės.
Bet, sako vyrai, mes juk ne moterys, mes pamirštame tą kartą per mėnesį, taip jau esame sutverti. Tai jeigu jau „taip esate sutverti“, rodykite pagarbą tas kelias dienas, rūpinkitės savo moterimi ir neskieskite, kad jums menstruacijos sukelia gašlumą, erotinius jausmus. Nes „tomis dienomis“ daugelis moterų apie jokį seksą ir erotiką net pagalvoti negali. Vienintelė persekiojanti mintis – nepamiršti ekstra tamponų ar įklotų, neištepti kėdžių ar autobuso sėdynių, pasirūpinti, kad niekas neužuostų kvapo, kuris persekioja jas pačias realybėje ar bent jau fantazijose. Bėgimas į pirmą pasitaikiusi tualetą pasitikrinti, ar viskas tvarkoje tampa nuolatine veikla ir tai sekina, patikėkite.
Bet, kaip ir įprasta gyvenime, visuomet atsiranda „bet“ arba „nors“. Ne vienas ginekologas, aišku vyras, aiškina, kad kai kurioms moterims patinka mylėtis tuo metu, nes stipriai padidėja jautrumas. Mat menstruacijų metu klitoris gali būti labiau pritvinkęs, todėl moteris gali jausti stipresnius pojūčius. Be to, orgazmo metu išsiskiria endorfinai, kurie veikia kaip natūralūs nuskausminamieji. Nežinau, nežinau… Nors šių dienų moterys, nepatyrusios sovietinės psichologinės ir fizinės mėsmalės, daug paprasčiau, be kompleksų žiūri į lytinius santykius ir į įvairiausius seksualinės veiklos aspektus, bet...Norisi paklausti: o kas tie vyrai, kuriems malonu pasitaškyti kraujuose?
Egzistuoja netgi specialus terminas, apibūdinantis vyrus, kuriuos jaudina seksas per menstruacijas – „kraujo medžiotojai“. Tokius vyrus „veža“ pati sekso su kraujuojančia moterimi idėja. Anot „kraujo medžiotojų“, kai moteriai vyksta menstruacijos, ji būna tikra moteris, ir ši mintis kai kuriuos vyrus stipriai jaudina. Anot pasakojimų, jie net pasiruošę atlikti oralinį seksą. Čia jau savotiškas vampyrizmas, sakyčiau. Pasaulis beprotiškas, gal tiksliau – žmonės jį daro beprotišku, kai peržengia ribas. Kas normalu, o kas ne? Daugumos medikų nuomone, seksas per menstruacijas yra nepatartinas dėl infekcijų grėsmės ir dėl to, kad tai yra nehigieniška.
Vyrai yra skirtingi – kai kuriems seksas per menstruacijas patinka, kiti jo nekenčia, o dar tretiems nėra jokio skirtumo. Tai – privatus dviejų žmonių reikalas, tik patarimas: jokios prievartos, jokio psichologinio spaudimo negali būti. Lova nesuteikia niekam teisės į kito kūną, nesvarbu kiek metų gyvenate kartu. Antra, jeigu jau nusprendėte, tam reikia atitinkamai pasiruošti, kad jūsų keisti pomėgiai neįvarytų šoko vaikams ar kitiems giminaičiams gyvenantiems kartu. Kai kam tai gali virsti trauma visam gyvenimui – ir viskas viens dėl to nelemto nevalyvumo! Taigi, higiena būtina ir ji ne mažiau griežta nei koronaviruso grėsmės atveju. Nejuokauju.
Leidau savo vyrui paskaityti šias mano mintis ir paklausiau, ar jį vis dar domina kruvinas seksas. Juokdamasis atsakė, kad susipažinęs su mano nuomone, jis prarado bet kokį norą eksperimentuoti. Nenorįs tapatintis su „kraujo medžiotojais“. Kita vertus, anot jo, ta vyriška prigimtis niekur nedingsta – smurtas, kraujas, seksas – visai šalia, viskas kaitina kraują. Tereikia pasižiūrėti į boksininkus, karus, konfliktų sprendimą smurtu. „Žinai, ką, mielasis, – pasakiau, – nueik dar kartą į parduotuvę, nupirk įklotus, tamponų nelabai mėgstu. Prašiau, bet pamiršai nupirkti. Suprantu, kad tau tai atrodo nesvarbu, nes kartą per mėnesį nekraujuoji, bet būtų malonu, jeigu atsimintum. Toks rūpestis ir dėmesys man „tuo metu“ yra labai pageidautinas. Labiau laukiamas, nei gėlių puokštė“.
