Kažkas buvo įveikta, atsirado naujos laisvos trajektorijos ir dabar galima iš tiesų džiaugtis – ankstesni draudimai eliminuoti. Disciplina versus kūrybinė mokykla, uždarumas versus atvirumas, mąstymas versus kritinis mąstymas, intelektas versus daugialypis intelektas, teorija versus praktika. XXI amžiui įsibėgėjant nesunkiai galime įžvelgti šias nuolat ryškinimas „pergalingas“ perskyras, itin aiškius kontrastavimus. Tačiau įvairiausiuose kontekstuose – nuo lyderystės seminarų iki terapinių sesijų – vis labiau cirkuliuojant tokioms sąvokoms kaip kritinis mąstymas ar daugialypis intelektas, tampa visiška nebeaišku, į ką šios sąvokos nurodo – jų etimologija paliekama periferijoje.
Dėl to kritinis mąstymas neretai virsta neva neutraliu ir neideologizuotu mąstymu, pasirodančiu „pažiūrėkime iš šalies“ pavidalu, o intelekto sąvoką pradedama neaiškiai skaidyti priskiriant ją įvairioms geboms. Taip neva bandoma išvengti mokinių idėjinio muštravimo, tačiau, kita vertus, siūloma kritinė ir neutrali pozicija pernelyg nesistengiant apsvarstyti prielaidas, iš kurių kyla tokia nuostata. Todėl abstrakčia kritine sąmone oponuojama dar abstraktesnei masinei, „zombiškąjai“ sąmonei – lieka neapmąstoma tai, kad šie neaiškiai vartojami terminai gali tiesiog išstumti buvusį žodyną iš tiesų esmiškai nieko nekeisdami.
Prie kritinio mąstymo bei daugialypio intelekto neretai prijungiama ir dar viena, neaiškia laisvės viltimi apipinta sąvoka – vaizduotė. Nors vaizduotė, kaip patirtus vaizdinius leidžianti deformuoti geba, yra susijusi su negatyvumu, kitais žodžiais tariant, nesutapimu su gaunamais vaizdiniais, pastarąjį dešimtmetį medijose ji įgauna labai aiškų pragmatinį vaidmenį. Esama itin plonos ribos tarp deklaruojamos kritinės vaizduotės ir tariamos vaizduotės „kažkam“. Sąlyginai galima įžvelgti renesanso idėjos inversiją, nes vietoje nuodugnios ankstesnių tekstų (nebūtinai tik jų) analizės, iš kurios vėliau gali išplaukti singuliarios idėjos, nūdien bandoma iškart gan įtartinai šokti prie kūrybiškumo, dinamiškumo, vaizduotės. Viena vertus, mokiniams galima perteikti idėją, jog esama tokios gebos, pamėginti atskleisti jos veikimo formą, tačiau, kita vertus, vaizduotės kuriamas lūžis dėl to ir yra unikalus, nes vargu ar įmanoma sukurti jam taisyklę, išankstines nuorodas, kurios privestų link kūrybinio proveržio.
Iš kur kyla toks vaizdinys vaiko, mokinio buvimo anapus struktūros? Mokykloje, žinoma, kaip ir daugybėje kitoje sričių neretai suskubama atmesti funkcionavimą struktūroje ir taip vėl praleidžiamos naujos galios cirkuliacijos formos. Švenčiama dėl atsitraukimo nuo vertikalių santykių tarp mokytojo ir mokinio, pasireiškiančio stalų perstumdymais bei kitais erdvių perkonfigūravimais, bet neatsižvelgiama į ką tokie judesiai implikuoja ir link ko veda, pavyzdžiui, susėdimas ratu atrodo itin panašiai į terapinės formos susirinkimus. Mokyklos persikonfigūruoja į kur kas neutralesnes aplinkas, tačiau abejotina, ar tokiomis sąlygomis kuriami mokiniai priartėja prie grynos mąstymo formos, kuri gali atsiribojus peržvelgti visus gaunamus turinius, dėl technologinių proveržių sklindančius vis greičiau. Kuriamu vaizdiniu to, nuo ko buvo nutolta, tarsi, mėginama įtikinti, jog mokiniai dabar nebus abstrakti masė, o kritiškai mąstantys individai.
Kiekviena privati ar tiesiog šiuolaikiškesnė mokykla formuoja savo vaizdinį būtent per tai, jog jos mokinių pasiekimai nurungia masifikuojančių valstybinių mokyklų auklėtinius. Aišku, dabartinės pedagogikos idėjose galima įžvelgti ir daug gan teigiamų trajektorijų, pavyzdžiui, atsitraukimą nuo tęstinės formos egzaminavimo ar sunkiai pagrindžiamos mokymosi atmintinai praktikos bei įprastinio mokymosi dalykų skaidymo. Vis dėlto, neretai pritrūkstama ausų dirglumo ir kritikuojant tik praeities vaizdinius stokojama nuodugnesnės analizės besirandantiems naujiems mokyklos idealams, kurių didi šviesa gali ir apakinti.