Psichoterapeutė Robin Norwood savo knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ rašo: „Nors moterys patiria tiek daug skausmo ir nepasitenkinimo, jos taip dažnai myli per stipriai, kad beveik patiki, jog artimi santykiai tokie ir turėtų būti.“ Taigi, po keletos pasikartojančio scenarijaus santykių, per stipriai mylėti linkusi moteris nė nebeįsivaizduoja, jog egzistuoja santykiai, kuriuose jai nereikia kovoti ir laukti, kol jos pastangos pakeisti mylimąjį pasiteisins. Meilė be kančios tampa nebenatūrali, tad ir „saugūs“, sveikai mylėti gebantys vyrai tampa tais neįdomiais – be cinkelio, nes juos mylint nepatiriami sunkūs jausmai, asocijuojami su meile. Tad sveiki santykiai linkusioms mylėti per stipriai ir „gelbėti“ – atrodo nuobodūs.

Kur viso to šaknys? Anot R. Norwood – dar vaikystėje. „Dažniausiai pasitaiko, kad jūs kilusi iš disfunkcinės šeimos, kurioje jūsų emociniai poreikiai nebuvo tenkinami. Pati patyrusi mažai tikro rūpesčio, netiesiogiai bandote patenkinti šį poreikį, globodama vyrą, kuriam, atrodo, reikėtų pagalbos. Jūs niekada negalėjote pakeisti savo tėvų (arba motinos ar tėvo) į tokius, kokių trokštate – šiltus, mylinčius, todėl dažniausiai atkreipiate dėmesį į gerai pažįstamą emociškai neprieinamą vyrą, kurį savo meile bandote keisti. Bijodama būti palikta, darote viską, kad santykiai nenutrūktų“, – savo knygoje rašo psichoterapeutė.

Apie emocinę priklausomybę kalbuosi su sertifikuota koučingo specialiste Nijole Gyle – moterimi, kuri pati nuėjo sunkų gijimo kelią, o dabar jau ne vienerius metus padeda kitoms – įkūrė moterų palaikymo grupę bei palaiko individualiai. N. Gylė neslepia, kad net turint psichologinį išsilavinimą jai buvo sudėtinga identifikuoti, jog turi tokią priklausomybę, o gydymuisi prireikė nueiti nemenką kelią, kuriam vien akademinių žinių buvo per maža.

– Nijole, pradėkime nuo jūsų istorijos. Kokia ji?

– Pati esu užaugusi šeimoje, kurioje mama mylėjo per stipriai, bet tuo metu apie tai nebuvo jokios kalbos, jokių žinių ir jokio supratimo. Mano tėtis piktnaudžiavo alkoholiu, gėrė, daug dirbo, o mama visada jo laukė. Jis nelabai rūpinosi mamos emocine būsena. Užaugau tokioje šeimoje. Taigi, pirmieji mano santykiai buvo greičiausiai su požymiais, kuriuos specialistas jau būtų galėjęs atpažinti ir įvardinti, kad tai yra toksiški santykiai, bet tuo metu aš nesupratau. Įvyko skyrybos, aš iš jų kažkaip išsikrapščiau ir ilgą laiką gyvenau viena, o paskui vėl atsirado kiti santykiai. Jiems nutrūkus atsidūriau labai gilioje emocinėje krizėje, duobėje, kuri mane labai stipriai paveikė. Tuo metu, nors jau buvau baigusi psichologijos studijas, nors žinojau visų priklausomybių savybes, simptomus – aš pati sau jų negalėjau identifikuoti, negalėjau susivokti, kad turiu emocinę priklausomybę nuo kito žmogaus. Tuo metu man pačiai į rankas papuolė knyga „Moterys, kurios myli per stipriai“. Tik jos dėka aš supratau, kas man darosi, kas vyksta su manimi, tai buvo lūžio momentas nuo kurio pradėjau keistis. Kelis kartus skaičiau tą knygą, stipriai įsikabinau į dešimties žingsnių programą, kuri ten aprašyta. Ieškojau pagalbos įvairiose grupėse: išsiskyrusių ar krizinėse, ir kaip toje knygoje rekomenduoja, ieškojau pagalbos konkrečiai šia kryptimi, tačiau tokios grupės nebuvo. Tuomet pradėjau ta tema rašyti viename portale ir per stipriai mylinčių moterų atsirado labai daug. Gal kokį mėnesį ar du „sėdėjau“ tame portale ir atsakinėjau moterims, padėjau su pasiūlymais, ką daryti ir kaip daryti. Pati tuo metu dar ne visai buvau perpratusi, kaip sveikstama. Supratau, kad pagalba duodant pasiūlymus ir rekomendacijas – nėra efektyvi. Man nepasisekė, o tada kilo mintis įkurti realią moterų grupę. Tai irgi ne iš karto pavyko, pradžioje susirinkdavo moterys ir išsilakstydavo. Sektis pagelbėti moterims pradėjo praktiškai tada, kai pati buvau išgijusi ir tvirtai atsistojusi ant savo kojų. Tik pati susitvarkius su šia priklausomybe suvokiau, kaip galima pagelbėti ir kitoms.

– Kaip suprasti, kad esi moteris, kuri myli per stipriai?

– Anksčiau moterims tai atpažinti buvo tikrai labai sunku – nebuvo nei literatūros, nei knygų, o ir lankymasis pas psichologus buvo nei madingas, nei priimtinas. Jos gyveno taip, kaip mokėjo ir galėjo, taip, kaip matė savo mamas ar močiutes. Dabar situacija keičiasi – yra literatūros, knygų, yra draugės, kurios jau būna susipažinusios su šia tema ir jos pamato tai savo draugėse, užveda ant kelio. Kaip atpažinti pačiai moteriai? Visada sakau tokį dalyką: jei didesnę laiko dalį būdama santykiuose tu jauti emocinį skausmą, diskomfortą ir kančią, tada tai yra akimirka, kai reikia susirūpinti ir pagalvoti, ar tikrai viskas čia yra gerai. Santykiuose neturi ir niekada nebūna vien tik idealu, gražu ir labai gerai – visada būna sunkumų, kliūčių, bet jos būna laikinos, įveikiamos ir iš jų išeinama. Tuo tarpu toksiškuose santykiuose dažniausiai moteris nuo pat pradžios pamažu atsiduria tokioje emocinėje būsenoje, kur ji visada yra skausme – kenčia, laukia, jaučiasi apgauta, nuvilta, atleidžia, vėl duoda šansą, pradeda ir vėl kartojasi viskas tarsi užburtame rate.

– Minėjote drauges, kurios užveda ant kelio. O ar padeda tokioms moterims draugių pastebėjimai apie jų santykius, kad jie galbūt toksiški? Ar čia kaip ir daugeliu atveju – kol pati nesupranti, tai nepadės ir jokie pastebėjimai iš šono?

– Drauges paminėjau ne kaip tas specialistes, kurios galėtų padėti, bet jei jos jau yra susipažinusios, gal yra paskaičiusios knygą, galbūt buvusios tokioje situacijoje, galbūt kažkur girdėjusios apie tai ir gali atpažinti savo draugės elgesyje tam tikrus momentus, jos galėtų užvesti ant kelio, pasiūlyti, nukreipti. Merginos pas mane labai dažnai ateina „per pažįstamas“, joms rekomenduoja paskaityti minėtą knygą. Nieko daugiau nereikia, nes draugės pačios neturi galių pakeisti ar pagydyti kito žmogaus. Jų siekis turėtų būti nukreipti, pasiūlyti literatūrą, specialistą, kad tos moterys, nežinodamos, ką joms daryti ir kodėl jos tokioje situacijoje, pradėtų ieškoti ir pačios pasitikrintų, ar nėra taip, kaip aprašyta knygoje. Ar jų situaciją nerezonuoja su tuo, kas ten yra įvardinta.

– Su kokiomis moterų istorijomis dažniausiai susiduriate? Ar mylinčių per stipriai Lietuvoje – daug?

– Tokių moterų tikrai daug. Moterys ateina su tomis klasikinėmis istorijomis – daugiausiai tos, kurių partneriai yra nuo kažko priklausomi – alkoholio, narkotikų, lošimo, investavimo ar tiesiog yra emociškai neprieinami, šalti. Tokie vyrai tas moteris traukia, joms visada norisi juos gelbėti, joms atrodo, kad jie yra likimo nuskriausti, tad juos reikia išgelbėti. Viena iš pagrindinių tokių moterų savybių yra ta, kad mes puolame gelbėti, mes pasirenkame partnerius, kuriems reikia palaikymo, kuriuos reikia pataisyti, kažką už juos padaryti, jie tarsi būna silpnesni, jiems reikia pagalbos.

– Iš kur moteryse atsiranda tas noras gelbėti partnerį?

– Tai prasideda nuo vaikystės ir nuo to, ką mes matome savo šeimoje, kurioje augame. Tai dažniausiai būna elgesio modelis, kurį mes kopijuojame ir mums vienokiu ar kitokiu būdu tai kartojasi mūsų suaugusiųjų gyvenime. Jeigu maža mergaitė auga ir mato šeimoje mamos ir tėčio toksiškus santykius, tai ji net neturi galimybės pamatyti kitokių santykių, kitokio bendravimo ir ateityje kurti teisingų santykių, nes ji nematė pavyzdžio. Knygose, filmuose irgi dažniausiai būna nelaiminga meilė, kažkokios išdavystės, apgavystės ir panašiai. Net literatūros kūrinių apie brandžią meilę, dvasingus santykius yra mažai. Juk mus visada intriguoja ir dažniausiai pritraukia ten, kur yra skausmas, kančia, bėda. Mažos mergaitės užauga matydamos tokį elgesio modelį ir jos tai kartoja.

– Tuomet taip ir nutinka, kad tokios moterys emociškai saugiais vyrais nė nesidomi? Joms su jais – nuobodu?

– Joms tokie santykiai yra nepažįstami, jos nežino, kaip juose būti. Jeigu žmogus jomis rūpinasi, rodo dėmesį – tai yra neįprasta. Jei jos gyvenime niekada to nepatyrė tarkime iš tėčio ar mamos ir atsiranda žmogus, kuris nuoširdžiai jomis domisi bei rūpinasi – jos tai mato per savo filtrą ir interpretuoja kitaip. Galbūt jos mato, kad „aha, jei jis čia rodo dėmesį, gal kažko nori? Gal jau prisidirbo, tai todėl dabar gražiai elgiasi?“. Jos remiasi stereotipais, kurie ateina iš jų vaikystės, o tuomet tokius santykius atstumia arba jų tokie vyrai tiesiog netraukia. Disfunkcinėse šeimose užaugusios moterys eina tik į tuos santykius, kuriuose joms, kaip aš sakau, „užkabina už vidurių“. Į tokius santykius, kur jos stipriai emociškai paliečiamos. Jei joms ramu ir gerai – tai neužkabina. Nėra emocinės kančios, jos nesupranta ir sako tada – jis man draugas, aš jo nemyliu, manęs jis netraukia, nekabina.

– Jas traukia tie, kurie skaudina?

– Tie, kurie „užkabina už vidurių“. Kai mes pajuntame, kad mus emociškai paliečia, kaip kartais sako, kad susitikome ir it žaibas trenkė, užkabino. Ir tuomet prasideda – laukimas, ieškojimas, klausimai, kodėl nerašai ar prapuolei? Jei žmogus rodo dėmesį, tai santykių pradžioje yra gerai, bet paskui labai greit tai atsibosta, joms tai yra neįprasta ir jos savaime pačios neina į tokius santykius.

– Išgirdę „disfunkcinė šeima“ daugelis tai suvokia kaip kraštutinius atvejus, kuriems „tikrai nepriklauso“. Bet vis dėlto, kokios gali būti tos disfunkcinės šeimos? Iš kokios šeimos galime išeiti mylinčios per stipriai?

– Disfunkcinės šeimos dažniausiai yra tos, kuriose nėra emocinio ryšio tarp tėvų ir vaikų. Pavyzdžiui, jei šeimoje vienas arba abu tėvai yra priklausomi: galbūt geriama, vartojami narkotikai, gali būti ir darboholizmas – tėtis yra, bet tėčio realiai nėra ir mergaitė auga emociniame vakuume. Išsiskyrusios šeimos, kai augina viena mama ar augina seneliai, kai šeimoje vienas tėvų serga, pavyzdžiui, depresija – jis yra, bet jo kaip ir nėra, tad emocinio tikro ryšio su vienu iš tėvų gali nebūti. Lygiai taip pat disfunkcinė šeima yra ir tuomet, jei turi tėtį, kuris ateina, atsisėda, pavalgo ir įsijungia televizorių ar pasiima laikraštį. Emocinio ryšio nėra, tai kas, kad tas vaikas laksto aplink? Nėra kontakto, nėra bendravimo, čia yra tas emocinis vakuumas, kuris vaikui yra skausmingas. Vaikas išmoksta gyventi nuolat jausdamas emocinį skausmą. Tuomet ir suaugusi moteris tą emocinį skausmą perneša į savo suaugusios gyvenimą. Aišku dar jei yra fizinis ar psichologinis smurtas. Jei pavyzdžiui nuolat „traukiama per dantį“, kritikuojama, lyginama su kitais vaikais ar vis priekaištaujama, nuolatiniai ginčai, įtampa, dar būna nekalbadieniai. Atsiribojimas ir distancijos padidinimas yra pats didžiausias psichologinis smurtas – vaikui tai yra nepakeliamai sunku. Suaugusiems žmonėms ta įtampa jau sunkiai pakeliama, o vaikui dar sunkiau. Tuomet tokie vaikai eina ir krečia aibes, daro viską, kad tik atkreiptų dėmesį. Dėmesio nekreipimas ir nekalbadieniai yra dažnas disfunkcinės šeimos bruožas. Taip pat kai tėvai priešingai nusprendžia, tarkime, mama sako neleidžiu, o tėtis sako – aš leidžiu, eik. Tai yra negerai. Taip pat, kai šeimoje labiau paisoma principų ir taisyklių nei santykių, pavyzdžiui, kai vaikas 21 val. turi būti namie ir taškas, nesvarbu kad šokiai 22 val. prasideda, o mergaitei 17 m. Jeigu pirmokei taip sakai, tai natūralu, bet su laiku tai turi keistis. Pagrindinis dalykas disfunkcinėse šeimose yra ne problemų buvimas, o pačios šeimos negebėjimas jų spręsti arba atsisakymas matyti tas problemas, arba jų slėpimas. Visose šeimose būna problemų ir tai normalu, tačiau reikia jas spręsti, o jei jos slepiamos ar neigiamos, tada nėra galimybių to padaryti.

– O kaip sveikstant, išėjus iš vienų destruktyvių santykių vėl neįpulti į tokius pat? Ir kaip suprasti, kad pradėjai kurti sveikus santykius ir iš jų nepabėgti, pamanius, kad „ai, nekabina – ne mano žmogus“?

– Išėjus iš disfunkcinių santykių gali kamuoti didelė emocinė kančia ir mergina gali staigiai vėl įpulti į kitus santykius galvodama, kad dabar šie jau tikrai bus geresni, tačiau dažniausiai taip nebūna. Nes mylėjimas per stipriai – tai moters priklausomybė, o ne partnerio. Partneris gali turėti kažkokią savo priklausomybę, bet mergina turi polinkį emociškai prisirišti ir priklausyti nuo kito. Jeigu ji išdrįso išeiti iš tų santykių arba ją pametė, tai ta jos priklausomybė niekur nedingo ir ji į kitus santykius būtinai eis su priklausomybe. Tai išeitis yra vienintelis dalykas – susivokti, kad esi tokioje situacijoje, turi priklausomybę ir tada koncentruotis į save. Į darbą su savimi. Reikia pradėti klausytis savęs, išgirsti save, pradėti galvoti, o kas yra ta meilė sau? Kas yra gerai, kas yra blogai? Tai būna visiškai nepažįstami dalykai moteriai, kuri myli per stipriai. Ir tada turėtų prasidėti netrumpa sveikimo kelionė – sugrįžimo ir savęs atradimo. Čia mes ir darbuojamės. Kartais moterys pasiryžta kurį laiką neturėti jokių santykių ir skirti sau metus ar dvejus tiesiog pabūti vienoms, rūpintis savimi. Nes jei einame į santykius turėdamos priklausomybę, jie vėl tampa sudėtingi. Pirmiausia reikia išmokti sutarti pačioms su savimi, išmokti mylėti save. Juk net Šventajam rašte parašyta – mylėk savo artimą kaip save patį. Tai pirma užduotis – pradėti mylėti save, išsiaiškinti, kas tai yra, apie ką tai. Ir jeigu mergina neturi patirties, nebuvo mylima ar nesijautė mylima tėvų – jai tai būna labai nauja, būna naujų patirčių ir išgyvenimų. Ir tik kai merginai nebūnant santykiuose, atsiranda akimirkos, kai ji jaučiasi laiminga ir pilna, būdama pati su savimi, gali funkcionuoti kokybiškai, adekvačiai, tada jau artėjame prie tos akimirkos, kada galima pradėti ieškoti partnerio. Kitu atveju – kol tu pats esi su savimi nesantaikoje, ieškosi kito žmogaus, kuris tave padarys laimingu, o taip niekada nebūna.

– Taigi, nepadariusios pertraukos ir neatsisukusios į save – naujuose santykiuose vėl pernelyg susikoncentruotume į partnerį?

– Taip, mes tada vėl koncentruojamės į jį ir save pamirštame. Santykiuose reikia sumanumo, išminties juose būti, o tai būna per sudėtinga, jei einame į juos nesusigaudžius savyje, turint vidinių konfliktų, nepasitenkinimo. Tuomet mergina įkrenta į tuos santykius ir vėl pamiršta apie save. Net ir R. Norwood knygoje vienas iš pagrindinių aprašytų punktų – persidėlioti prioritetus ir pirmiausia atsigręžti į save, pradėti pažinti save. Tokioms moterims labai dažnai būna sunku įvardinti, ką jos jaučia. Jos kažką jaučia, bet gali pasakyti tik gerai, blogai arba normaliai, o tikslių emocijų, kurias jaučia, jos nemoka net įvardinti. Ką reiškia blogai? Ar tau liūdna, ar jauti bejėgiškumą? Pradedame pažindintis nuo to, ką tu jauti, apie ką tai, dėl ko. Viskas yra apie mūsų pačių santykį su savimi, savęs pačios pažinimą. O tik po to galime jau eiti į santykius, nes kai žmogus pats vienas gali adekvačiai, savarankiškai būti ir egzistuoti, ir nėra tokio aštraus skausmo ir poreikio būtinai turėti kitą žmogų, kai mums gerai pačioms su savimi, tada jau galima eiti į santykius, nes buvimas poroje yra aukštesnis lygis. Vėl atsiranda problemos, kurias reikia spręsti, bet tam tu turi savyje būti susivokęs.

– Ar tiesa, kad kai jau esi savyje susivokęs, tai tada ir nebesinori gelbėti kito žmogaus jį keičiant? Ar tai nesusiję?

– Pagunda visada lieka. Jei nuo vaikystės į kraują yra įaugę gelbėti kitą, tai nori ar nenori – mus traukia tas polinkis. Čia svarbu būti budrioms, sąmoningai atpažinti kaip galima greičiau ir anksčiau, kada jauti poreikį gelbėti kitą žmogų. Kad pastebėtum ir save sustabdytum, ir leistum kitam žmogui būti atsakingam pačiam už savo veiksmus ir už tai, ką jis daro, o ne pultum gelbėti. Jei mes pulsime gelbėti – vėl nukrypsime į „tą pusę“. O susivokdama ir save sustabdydama, tai ir pati tuomet stiprėji, ir kitam žmogui duodi galimybę. Taip tu greičiau pamatysi ir ar tu rūpi tam žmogui, ar ne. Jeigu paskui jį nelakstai, jo negelbėji ir netempi iš visur, kur jis papuola, tai greit pamatai, ar tu reikalinga tam žmogui, ar jis tiesiog tavimi naudojasi ir jam yra malonu, kad prisidirbus kažkas ištrauks.

– O kaip išsigelbėti, kai moteris jau supranta kad myli per stipriai, kad tai priklausomybė, bet išeiti vis atidėlioja, vis žada sau, kad tai – paskutinis šansas?

– Nuo pačios moters priklauso. Moterų, kurios myli per stipriai, viena iš esminių savybių yra turėti neužmušamą viltį, kad jų meilė stebuklingai išgelbės ir pakeis partnerį. Aš juokauju kartais, kad reikia padėti užmušti tą neužmušamą viltį. Jeigu aš, kaip specialistė, šioje situacijoje bandyčiau tokią moterį traukti ir sakyti, kad jos vyrui jau tų šansų sočiai – tai nepagelbėtų. Aš neturiu teisės spręsti už kitą žmogų, kiek ji turi šansų duoti, ir kada jau gana. Dažniausiai moteris duoda ir duoda šansą, ir vis tiek ateina tas paskutinis lašas. Tai gali būti visai neplanuotas dalykas. Viena mergina iš grupės pasakojo, kaip kavinėje vaikiną pamatė su kita mergina, priėjo pasiklausė, kas čia yra, kaip čia yra ir paaiškėjo, kad jis vienu metu turi dvi merginas. Jai tai buvo paskutinis lašas. Tas paskutinis lašas, kaip aš sakau – dugnas – yra viskas. Tai įvyko ir tai padėjo jai apsispręsti, pradėti eiti kita kryptimi. Reikia leisti moteriai pačiai suprasti. Aišku, jei ji stengiasi ir nori – bandome padėti susivokti, kad ji suprastų apie ką tai, galbūt atpažintų tuos pačius elgesio modelius, kuriuos ji dabar kartoja, jau matė savo vaikystėje, kartais ir tai padeda, kad ji daro kaip aš sakau copy paste ir tada ji suvokia, kad taip – suprantu, kad mama turėjo skirtis, vadinasi, ir man reikia daryti kažkokius sprendimus. Kartais ir tai padeda, tačiau tas paskutinis lašas būna labai įvairus, individualus ir visiškai nenuspėjamas.

– Psichoterapeutės R. Norwood teigimu, vyrai vis dėlto dažniau užauga nukreipdami dėmesį į išorę – darbą, hobius, tačiau taip pat pasitaiko ir mylinčių per stipriai. Ar jums teko susidurti su tokiais vyrais?

– Tikrai yra tokių vyrų, jie rašo laiškus, jų skausmas ir emocinė kančia ne mažesni nei moterų laiškuose. Tik tai iš tiesų yra daug retesnis atvejis. Taip yra todėl, kad vyrai tikrai mažiau linkę ieškoti psichologinės pagalbos, nes tai jiems atrodo nevyriška. Tai tarsi pripažinimas, kad esi silpnas, kad nesusitvarkai. Ir moterys tuo pasižymi, tačiau vyrai ypatingai. Būti vyru reiškia susitvarkyti pačiam. Jie tiesiog mažiau kreipiasi ir ieško pagalbos. Kita priežastis, kodėl jų yra mažiau, tai kad vyrai daugiau linkę tapti priklausomais nuo išorinių objektų. Tai darboholizmas, alkoholis, narkotikai, lošimas. Tuo tarpu moterims labai svarbus vidinis gyvenimas, emociniai dalykai ir jos greičiau tampa priklausomos nuo vidinių impulsų, objektų. Esminis skirtumas turbūt yra toks, tačiau tai nereiškia, kad moterys negali tapti priklausomos nuo išorinių dalykų. Vis tik vyrai labiau orientuoti į išorę, moterys – į emocinius santykius, vidų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)