Prieš 2020 metų pradžią daugelyje šalies pakelių puikavosi žali kryžiai: ūkininkai protestavo prieš žadamus mokesčius... Kryžiai dingo, mokesčiai – irgi, bet kryžius vis tiek yra kryžius...
Statistika teigia: vidutinė alga yra 1750 eurų, vidutinė senatvės pensija 377 eurai, o vidutinė senatvės pensija turintiems būtinąjį stažą – 399 eurai. Bet ir euro centai, ir šlamantys vis tiek yra pinigai...
Dar viena statistinė naujiena: Kaunas, Vilnius ir Klaipėda yra didžiausi pasaulyje miestai žudikai. Įdomu, kodėl pastaroji naujiena sunervino Vyriausybę? O mano kaimynės gaunama 157 eurų pensija Vyriausybės nė kiek nenervuoja....
Ir anekdotas iliustracijai: skurdžiai, valgantys kruopas ir avižas, nusprendė nueiti pas Prezidentą ir pasiskųsti.
– Ponas Prezidente, mes jau keli metai valgome vien kruopas ir avižas, greitai pradėsim žvengti, kaip kokie arkliai. Darykite ką nors.
Prezidentas iš karto pareiškia:
– Jūs neteisūs. Mes su politikos Anūku baigiam suvalgyti žaliuosius, bet juk nepažaliavom!
Žali kryžiai buvo, gal laikas juodiems ar raudoniems?
„Sodros“, duomenimis 2018 m. Lietuvoje mažesnę nei 200 eurų senatvės pensiją Lietuvoje gavo 52 tūkst. šalies gyventojų, o 200–300 eurų. senatvės pensiją gaunančių žmonių Lietuvoje buvo apie 230 tūkst. Panašūs duomenys buvo 2019, ko gero, liks ir 2020 m.
Na, pensijos pensijomis, iš tų nabagų pensininkų vis tiek jokios naudos. O kaip su vidutiniu atlyginimu?
2019 m. asmuo, uždirbantis minimalią 555 eurų mėnesinę algą, neturintis specialių nedarbingumo grupių, taip pat nekaupiantis pensijų fonde, atskaičius mokesčius gavo 395,78 euro „į rankas“. Tokį minimalų užmokestį gavo maždaug penktadalis Lietuvos dirbančiųjų asmenų. Šiuo metu minimalus atlyginimas yra 607, tai yra apie 450 eurų į rankas.
O ką sako visagalė statistika apie vidutinę algą? Pasak ekonomistų, ji šiandien siekia 655,7 euro į rankas, nors ir tai reiškia, kad net pusė Lietuvos gyventojų kas mėnesį uždirba mažiau nei ši suma. Nors visagalė statistika teigia, kad vidutinė alga šalyje yra 1296 popieriuje. Įdomu, kur dingo pusė pinigėlių? Prasmego statistikos rėtyje? Sako, kad Statistikos departamentas padarė socialinį-ekonominį tyrimą, kuriuo nustatė, kad, norint sumažinti žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, dalį, reikia arba sumažinti skurdo ribą, arba sumažinti žmonių skaičių. Ribos sumažinti neišeina, tai mažinam žmones, ar kaip?
Taigi, skiriasi statistikos ir neetiška jas net lyginti. O kad statistika taptų etiška, siūlau: visi, netelpantys į statistikos rėtį, tai yra tie, kurie gauna mažiau nei 300 eurų pensijos tegu prie savo namų iškelia juodus kryžius, o tie, kurie gauna minimalią algą, tegu iškelia raudonus, gal dar papuoštus nuvytusiomis gėlėmis. Pamatysime, bus gražu – tikra kryžių Lietuva.... Ir, ko gero, tie kryžiai stovės šiek tiek ilgiau nei stovėjo žalieji – signaliniai... Nors... kiekvienas politikas turi atsargoje kokią nors naują tiesą, o kiekvienas geras politikas turi atsargoje bent kelias naujas tiesas. O ką jau kalbėti apie geriausius – jie turi atsargose (ypač prieš rinkimus) ne tik visokių naujų tiesų, bet ir pinigų. Todėl ir apie tuos kryžius jie kokią nors naują tiesą sukurtų.
Vargšų gėlės trečiajam pasauliui
Europos Sąjungos statistikos taryba teigia, kad Lietuvos skurdo rodikliai ir yra vieni iš didžiausių Europos Sąjungoje, o su skurdo ar socialinės atskirties rizika susiduria kas penktas šalies gyventojas. Eurostatas skaičiuoja, kad Lietuvoje yra 28,3 proc. žmonių, kurie yra skurdo ar socialinės atskirties rizikoje. Rodiklis skaičiuojamas pagal gaunamas pajamas, žmonių užimtumą ir galimybes nusipirkti būtiniausius daiktus. Pagal tyrimo metodiką, skurdo rizikai priskiriami žmonės, kurių pajamos po socialinių išmokų nesiekia 60 proc. šalies vidurinių pajamų. Tuo metu skaičiuodamas tik žmonių gaunamas pajamas, Eurostatas skelbia, kad Lietuvoje 22,9 proc. žmonių yra santykiniame skurde.
Gal ir tiesa, kad kiekvieno ubago garbės reikalas pasipuikuoti prieš kitą, nesvarbu, kad jis ir ne ubagas: juk Europos sąjungos statistikos tarybos duomenimis 2014–2020 metais per Europos vystymosi fondą Lietuva trečiosioms šalims įsipareigojo sumokėti 190 mln. litų, nors 2008–2012 metų laikotarpiu toks įnašas siekė apie 94 mln. litų. Mūsų valstybei tiesiog buvo padidintas finansinės donorystės koeficientas. Oficialiai Lietuva per europinį fondą pinigais maitina „Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalių grupę“, absoliuti šio įnašo dalis patenka afrikiečiams. Dauguma remtinų šalių yra buvusios Vakarų Europos valstybių kolonijos. Bet juk nei Lietuva nei kitos Baltijos, Rytų bei Centrinės Europos valstybės kolonijų, rodos, neturėjo, o ir pati Lietuva šiandien panašėja į trečio pasaulio šalis. Bet mūsų politikams kažkodėl gėda užsieniui pasakyti, kad mes gyvename skurdo rizikoje, gėda derėtis dėl įnašų sumažinimo, kaip ir gėda būti miestų žudikų apsuptyje, bet ne gėda gyventi šalia kaimyno, gaunančio 157 eurus pensijos.
Eurostatas skaičiuoja, kad Lietuvoje yra 28,3 proc. žmonių, kurie yra skurdo ar socialinės atskirties rizikoje. Rodiklis skaičiuojamas pagal gaunamas pajamas, žmonių užimtumą ir galimybes nusipirkti būtiniausius daiktus.
Pagal tyrimo metodiką, skurdo rizikai priskiriami žmonės, kurių pajamos po socialinių išmokų nesiekia 60 proc. šalies vidurinių pajamų. Tuo metu skaičiuodamas tik žmonių gaunamas pajamas, Eurostatas skelbia, kad Lietuvoje 22,9 proc. žmonių yra santykiniame skurde. Bet, ir nuvytusios gėlės vis tiek yra gėlės, kruopos yra maistas, o centas vis tiek yra pinigas...
Politikas – ne velnias, kryžiaus nebijo
Mes, eiliniai piliečiai – esame tikri vaikai valstybės: ji žaidžia su mumis žaidimus, pasakoja mums pasakas ir maitina saldžiais pažadais. Štai prieš penketą metų buvusi Prezidentė garantavo, didieji politikai džiaugėsi ir sakė: įvedus eurą, kainos bus tikrai prieinamos. Nemelavo: prieini, pasižiūri ir nueini. Dabar sekama nauja – Gerovės valstybės pasaka. Įdomu, kas joje ir kaip gyvens, nes kas Prezidentui gerai, nebūtinai bus gerai ir man. Jam gerai prezidentūrą už milijonus renovuoti ir savo stikliniame narve gyventi, man gerai kartą kas antrą dieną pečių užsikurti ir iš senų kruopų naujus patiekalus gamintis. O sako, kad amerikiečiams badas – kai konservais maitinasi... Toli mums iki jų bado.
Siūliau skurdo pataluose besimaudantiems juodus ir raudonus kryžius iškelti, tik, vargu, ar kas nors iš to išeis: vargeta – ne ūkininkas, jis nei savo medžio, iš kurio tą kryžių sukaltų, nei savo žemės, kur tą kryžių pastatytų, neturi. Nebent prie kapinių nuvytusių gėlių pririnkę savo grytelės duryse kryžių išdėliotų...
O ir mūsų politikai, ne velniai, nebijo jie nei kryžių nei kryželių, todėl, matyt, ir toliau jie mosikuos kiauru rėčiu, matydami ne tai, kas išbyrėjo mums, bet skaičiuodami tai, kas liko jiems. Taigi, špyga mums, nors ir netaukuota.
O mums, vargetoms, dera nepamiršti vienos auksinės taisyklės, ypač prasidėjus rinkimų maratonui – jei vilkas suėdė tavo priešą, nemanyk, kad jis yra tavo draugas. Amen.
