„Išraiškos laisvė turi ribas. Jos brėžiamos ten, kur skleidžiama neapykanta... Kur pažeidžiamas kitų žmonių orumas.“
Taip Bundestage praėjusį lapkritį kalbėjo Angela Merkel. Vokietijos kanclerė užaugo komunistinėje diktatūroje ir vadovauja šaliai, kurioje žiauri propaganda kažkada paskatino genocidą. Sunku būtų rasti žmogų, geriau suprantantį, kaip vertinti žodžio laisvės privalumus ir trūkumus. Bet ji – ne vienintelė dėl ekstremizmo nerimaujanti demokratiškos šalies vadovė. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kartą teigė bijantis, kad internetas tapo „grėsme“ demokratijai.
A. Merkel ir E. Macronas leido įvesti įstatymus, kuriais stengiamasi uždrausti neapykantą skatinančią kalbą ir neteisingas naujienas internete, ir taip dar praplėtė jau dabar nemažus žodžio laisvės apribojimus. Panašu, kad kitos demokratinės šalys, tarp jų ir Danija bei Jungtinė Karalystė, irgi ketina sekti jų pavyzdžiu. O privačiajame sektoriuje šia tendenciją skatina vis griežtesnės „Facebook“ ir „Twitter“ tinklų „bendruomenės taisyklės“.
Tačiau nepaisant gerų norų, šis kelias pavojingas. Jei kovoti su netolerantiškomis idėjomis įvedami netolerantiški įstatymai, netolerancija tik dar labiau skatinama. Taip pašalinamas „garų vožtuvas“, leidžiantis kenksmingoms idėjoms išsikvėpti, o ne kauptis vienoje vietoje, kol sprogs.
Bandymas demokratijos vardu sutramdyti internetą sukelia problemų tiek teoriškai, tiek praktiškai. Pašalinus milijonus socialinių tinklų žinučių remiantis tokiais subjektyviais kriterijais kaip, pavyzdžiui, teigiant, kad jie skatina „neapykantą“, „ekstremizmą“ bei „įžeidinėja kitus“, dažnai nesąmoningai sutrukdoma svarbioms visuomenės diskusijoms – ypač jei cenzoriaus vaidmuo paskiriamas technologijos įmonėms, kurių taisyklėms trūksta skaidrumo ir kuriose ne visada laikomasi teisėtų procesų.
Žinoma, kalba, kuri tiesiogiai skatina smurtą, turėtų būti draudžiama, o už jos skleidimą baudžiama (nors reikia pripažinti, kad pasitaiko ir nevisiškai aiškių atvejų). Tačiau kontroliuojant kalbą, kuri su smurtu neturi nieko bendro (kaip daroma daugelyje šių taisyklių), nė viena grupė negali tikėtis, kad praradus daugumą ji pati netaps žodžio laisvės ribojimo taikiniu. Be to, demokratiškų šalių pastangas riboti kalbą internete dažnai mėgdžioja ir autoritarinių šalių vadovai.
Argumentai, kodėl reikėtų arba nereikėtų toleruoti ekstremalios kalbos, kartoti jau daugybę kartų. Tačiau istorijoje galima rasti pavyzdžių, kurie gali padėti demokratiškoms šalims ribas brėžti naudojantis šimtų metų patirtimi. Nors interneto suteikiama galimybė bendrauti greitai ir lengvai – unikali, šių laikų kartoms kylančios dilemos tikrai nėra negirdėtos.
Kaskart, kai viešoji erdvė demokratizuojama ir dėl naujų technologijų ar teisių mažumos grupėms suteikiama laisvė išreikšti savo nuomonę, kyla moralinė panika. Taip nutiko atsiradus spausdinimo mašinai, laikraščiams, telegrafui, radijui, kinui, televizijai, o dabar – ir internetui.
Tokiais laikais tradiciškai visuomenės nuomonę formavę žmonės baiminasi, kad nauja atvirai savo požiūrį reiškianti „minia“ leisis suviliojama pavojingų idėjų ir propagandos, kuri galų gale suardys socialinę ir politinę tvarką (taigi nereikėtų stebėtis, kad tradiciniai politikai ir senosios žiniasklaidos įmonės kaltina socialinius tinklus, kad šie žodžio laisvę „naudoja kaip ginklą“).
Nuo pat žodžio laisvės atsiradimo dėl jos nuolat kovojama, ypač tarp privilegijuotų grupių, kurios pasiryžusios su tam tikrais apribojimais toleruoti atviras diskusijas, ir anksčiau galios neturėjusių grupių, norinčių įtvirtinti savo teisę būti išgirstiems. Elito kovos dėl žodžio laisvės su lygybės siekiančiomis grupėmis vyksta jau nuo seniausių laikų. Jos prasidėjo nuo skirtumų tarp Atėnų demokratijos ir Romos respublikos.
Atėnuose isegoria (laisva kalba) ir parrhesia (nevaržoma kalba) buvo laikomos vertybėmis. Isegoria suteikė teisę visiems laisvais gimusiems vyriškos lyties piliečiams dalyvauti debatuose ir balsuoti Atėnų asamblėjoje, o parrhesia suteikė jiems teisę nuomonę reikšti drąsiai ir atvirai (nors apribojimų buvo).
Tuo tarpu Romos respublikoje buvo valdoma griežtai siunčiant elito įsakymus iš viršaus į apačią. Paprasti piliečiai neturėjo teisės kalbėti visuomenės asamblėjose, o romėniško parrhesia ekvivalento nebuvo. Iš dalies žodžio laisvė buvo įtraukta į romėnų libertas idėją, tačiau dažniausiai ja naudodavosi tik senato elitas ir magistrai.
Senovės Romos filosofas ir valstybės veikėjas Ciceronas labai mėgo graikų filosofiją ir retoriką, tačiau tvirtino, kad Atėnai „žlugo dėl vienos blogybės – netramdomos laisvės ir amoralumo visuomenės susirinkimuose“. Ciceronas manė, kad žodžio laisvė – tai privilegija, teiktina tik „geriausiems vyrams“ senate, o ne plebėjams.
Šis konfliktas vėl pasikartojo Šviečiamajame amžiuje. Kai XVIII a. mąstytojai sugalvojo žodžio laisvės principą, jie įkvėpimo sėmėsi ne iš Atėnų, o iš Romos. Nors jie ir reikalavo teisės reikšti nuomonę viešuosiuose reikaluose, jie nemanė, kad tokia teisė turi būti suteikiama visiems.
Pavyzdžiui, Volteras daug kovojo už spaudos laisvę (nors iš tiesų jam priskiriamos citatos „nesutinku su tuo, ką sakote, tačiau iki mirties ginsiu jūsų teisę tai pasakyti“ jis neparašė). Tačiau jis taip pat pritarė „apšviestajam despotizmui“ ir manė, kad les philosophes turėtų gauti privilegijuotą padėtį ir turėti daugiau laisvės už neišsilavinusius žmones, su kuriais, jo nuomone, kartais „reikia elgtis kaip su beždžionėmis“.
O Anglijoje tuo metu spauda turėjo daugiausiai laisvės visoje Europoje. Tačiau ji buvo paremta trapia laisvės ir tvarkos pusiausvyra. Jei radikalai ir vis drąsesnė darbininkų klasė kritikuodavo esamą tvarką, būdavo baudžiami už kurstymą maištauti. Bet pirmojoje XIX a. pusėje įvestos reformos pašalino kliūtis žodžio laisvei, o sumažinus vadinamajame Antspaudų akte (angl. Stamp Act) numatytus popierių apmokestinančius mokesčius, gerokai padidėjo laikraščių tiražai. 1848 m. Džonas Stiuartas Milas rašė, kad darbininkų klasė „tėvišką“ vyriausybės jungą nusimes tik tada „kai išmoks skaityti ir gaus laikraščių bei politinių traktatų“. Kažkada maištą kurstančia laikyta informacija tapo neatsiejama demokratinės šalies pilietybės dalimi.
Nors šie istoriniai cenzūros pavyzdžiai nuo šiandieninių apribojimų atrodo labai nutolę, jie primena, kad visuotinė žodžio laisvės idėja paremta visų žmonių lygybės pripažinimu, ir kad vieno žmogaus teisė reikšti savo nuomonę priklauso nuo to, ar jis pasiryžęs tą pačią teisę suteikti kitiems, net ir mažumos grupėms arba politiniams oponentams.
Tačiau žodžio laisvės ribojimo šalininkai tvirtina, kad XX a. atsiradusios totalitarinės valstybės požiūrį į toleranciją turėtų pakeisti. Juk naciai įžūliai naudojosi Veimaro respublikos spaudos laisve, kad galėtų skleisti savo propagandą, tačiau atėję į valdžią 1933 m. savo priešininkus be gailesčio cenzūravo. Tačiau reikia nepamiršti, kad nepaisant tolerantiškų siekių, Veimaro respublika absoliučios žodžio laisvės netaikė. Tiesą sakant, istoriškai Vokietijos mėginimai kovoti su politiniu ekstremizmu atskleidžia, kokie pavojai iškyla teoriškai ir praktiškai „netoleruojant netolerancijos“.
Prieš Veimaro respublikos laikus Bismarko valdomoje Vokietijoje aršiai kovota su socialdemokratais – uždrausta apie 1 300 leidinių ir įkalinta 1 500 žmonių. Socialistai persekioti ir po Bismarko. Vien per pirmąją 1913 m. pusę už straipsnius įkalinti 104 žurnalistai.
O Veimaro respublikoje ginta nuomonės laisvė. Tačiau tik tam tikromis sąlygomis. Kiną ir bulvarinę spaudą po kampanijų prieš „purvą ir bjaurastį“ imta cenzūruoti. Ir nors valdžia nesugebėjo tinkamai nubausti nacių už smurtą, už savo kalbas jie būdavo baudžiami dažnai. Hitleriui uždrausta kalbėti viešai, o keli nacių laikraščiai, tarp jų ir Jozefo Gebelso Der Angriff ir pagiežingas bei antisemitiškas Julijaus Štreicherio Der Sturmer dažnai drausti, o jų redaktoriai sodinti į kalėjimą. Demokratiški politikai teigė, kad spaudos laisvė tapo „galingiausiu ginklu prieš demokratiją“. Norint sutramdyti politinį ekstremizmą įvestos nepaprastai griežtos priemonės. Prūsijoje mažiau nei per metus įstatymu uždrausta leisti 284 laikraščius, tarp jų ir liberalius.
Tačiau tokios priemonės ne tik nepadėjo nacionalsocializmo sutramdyti, bet dažnai turėjo ir priešingą poveikį – padėjo skleisti nacių propagandą. J. Gebelsas išdidžiai pavadino Der Angriff Vokietijos „dažniausiai draudžiamu dienraščiu“. Cenzūra taip pat nesutrukdė naciams iškovoti didžiulių pergalių rinkimuose ir suteikti valdžią Hitleriui.
1933 m. gavę valdžią naciai drąsiai pasinaudojo demokratiškais netolerancijos precedentais ir ėmė kovoti su jiems prieštaringa spauda, kol šios apskritai neliko. Žinoma, jie oponentus būtų cenzūravę bet kokiu atveju, tačiau dėl to, kad spaudos laisvės ribojimo metodai jau buvo sugalvoti ir naudoti anksčiau, jiems buvo patogiau ir lengviau prieštaraujančiuosius kaltinti dviveidiškumu.
Šiandien pasiekėme istorinę spaudos laisvės kryžkelę. Internetas – tai naujoji viešoji erdvė, tačiau jis kelia tas pačias problemas, kurias prieš šimtmetį kėlė radijas, o dar anksčiau – spausdinimo mašina. Kraštutinių dešiniųjų tinklalapiai ne tik pritraukia skaitytojus savo pagieža, bet ir sumaniai pasinaudoja kritika, cenzūra ir aukos vaidmeniu, kad gundytų rėmėjus ir dar labiau stiprintų savo patrauklumą.
Pažvelgus į žodžio laisvės istoriją galima daryti išvadą, kad bandymai ją apriboti pavojingi. Taip susilpninamas tikėjimas, kad internetas sukurs pasaulinę parrhesia –nevaržomą Atėnų kalbą. Jei ir toliau bus plečiami draudimai skelbti tam tikrą turinį, kai kurie iš viešosios erdvės išstumti asmenys gali tapti XXI a. atitikmenimis sutramdytiems reformatoriams. Juk demokratiškose valstybėse savo laikais už neginkluotus protestus įkalintas tiek Gandis, tiek Martinas Liuteris Kingas. Dar visai neseniai, 1979 m., už šventvagiškumą ir šmeižtą nubaustas Jungtinės Karalystės LGBT žurnalo redaktorius.
Žodžio laisvė iki šiol tebėra eksperimentas, skirtas pateikti visuomenei naujas idėjas. Niekas negali garantuoti, kad kiekvienam balsas bus suteikiamas vienodai. Už kiekvieną laisvę reikia mokėti ir prisiimti riziką. Tačiau istoriniai pavyzdžiai leidžia spėti, kad slopinant idėjas (galbūt išskyrus autoritarinius metodus) jos tik dar labiau plinta, o suteikti laisvę išsakyti visas žmonių mintis – tai geriausias būdas kurti visuomenę, pasiryžusią ginti laisvę, demokratiją ir toleranciją.
_______
Jacobas Mchangama yra Kopenhagoje įsikūrusios ekspertų organizacijos „Justitia“, kuri daugiausia dėmesio skiria pilietinėms teisėms ir teisinės valstybės principams, vykdomasis direktorius. Jis taip pat veda žodžio laisvės istoriją aptariančią tinklalaidę „Clear and Present Danger“.