Kariuomenės ir ypač tam tikrų ginkluotės rūšių efektyvumas apibrėžiamas ne gamintojo, o tuo labiau ne propagandinės paskirties filmukuose. Ekspertai mėgsta lyginti realius ginkluotės panaudojimo faktus mūšio lauke, jos deklaruojamas technines galimybes ir galimus atoveiksmio sprendimus. Taigi, atlikime nedidelę analizę ir mes.
Žinomi du raketinio komplekso „Iskander“ panaudojimo atvejai. Vieną jų patys rusai įnirtingai neigia, kitą stengiasi viešinti.
2008 metų rugpjūtį, vadinamojo 5 dienų karo metu, šio raketinio komplekso panaudojimas užfiksuotas Gruzijoje – vienoje nuotraukoje galime matyti gyvenamojo namo svetainėje įstrigusią raketos dalį ir sutrikusius vietinius gyventojus, kitoje nuotraukoje matome sulamdytą automobilį „Niva“. Negi tai – viskas?
Deja, bet miestelio aikštėje sprogusi raketa padedant šrapneliui užmušė žurnalistą. Tokie rezultatai niekaip nekelia noro vadinti ginklą grėsmingu, todėl Rusijos pareigūnai „atsižegnojo“ nuo minėtos atakos.
Gerokai artimesnės aktualijos – karas Sirijoje, kurio metu „Iskander“ kompleksai buvo panaudoti prieš teroristinę „Islamo valstybę“. Deja, bet jokių žinių, kad tai nors kiek labiau būtų paveikę šios organizacijos taktiką ar kovinius pajėgumus, neužfiksuota.
Tačiau gal nevertėtų taikyti raketinio komplekso panaudojimo prieš teroristus schemos konvencinio puolimo prologui?
Raketos kovinė galvutė neša beveik pusę tonos sprogmenų, o pačių raketų, reikalingų vien pirminei salvei į svarbiausius Lietuvos gynybinius objektus, būtų panaudota kelios dešimtys. Kodėl būtent tiek, suskaičiuoti nesunku – apsibrėžiame oficialiai deklaruojamą 500 km raketos pasiekiamumo nuotolį ir matome, kad Kaliningrado srityje, Znamenskajos gyvenvietėje, dislokuotas divizionas bei toje pat srityje, Černiachovske, dislokuota 152-oji gvardijos raketinė brigada su 12 sudvejintų raketų paleidėjų būtų artimiausia grėsmė.
Įvertinus galimai gerokai didesnį raketos šūvio nuotolį, pavojų kelia ir europinėje Rusijos dalyje esantys raketiniai daliniai. Bet kokiu atveju, pirmosios salvės metu galimai būtų panaudota keliasdešimt šio tipo raketų, nes Rusijos pietuose ar Tolimuosiuose Rytuose dislokuoti daliniai yra per toli.
Turėdamas ribotą šio tipo ginkluotės arsenalą kiekine prasme priešas privalėtų kruopščiai rinktis prioritetinius taikinius.
Kol Lietuvos kariuomenė vis dar laukia vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemų NASAMS, prioritetiniais taikiniais ginkluotės sektoriuje tampa naujosios savaeigės haubicos „PzH2000“ bei pėstininkų kovos mašinomis „Vilkas“ ginkluoti batalionai.
„Iskander“ vystytojai teigia, kad kasetinės kovinės galvutės, kurios, autoriaus nuomone, būtų masiškiausiai naudojamos Lietuvai smogsiančiose raketose, pažeisdamos šarvuotus taikinius jų silpniausiose vietose – iš viršaus, gali pramušti iki 20 mm. šarvo. Tačiau stipriai šarvuotam lietuviškam „Vilkui“ tokia grėsmė neturėtų sukelti nepataisomos žalos. Kaip ir modernizuotoms haubicoms – jos nuo panašios atakos iš oro apsaugotos sustiprinus šių kovos mašinų viršutinę dalį.
Nereikėtų pamiršti, kad po 2014-ųjų Lietuvos kariuomenė stipriai plečiasi ne tik kokybine prasme – padaugėjo infrastruktūros objektų (Margirio pėstininkų batalionas, sandėliai Mumaičiuose, naujos radiolokacinių stočių vietos, Ruklos karinių teritorijų, poligonų plėtra ir t. t.), o kartu tai – daugiau potencialių taikinių priešui. Žinoma, argumentą, jog galimos raketinės atakos žalą reikėtų minimizuoti padidinus taikinių skaičių, galėtų sugalvoti ciniškas profanas, tačiau, iš kitos pusės, vienas būdų suklaidinti priešraketinę sistemą – paskleisti netikrų, melagingų taikinių, tai iš dalies gali būti primetama ir priešui, besiruošiančiam atakuoti mūsų šalį, – resursai riboti, taikinių daug, kuriuos rinktis?
Aukščiau išvardytus argumentus pavadinčiau šalutiniais, o svarbiausioje vietoje matyčiau karinės žvalgybos vaidmenį. Tai, kad kariuomenė veikia kompleksinėje aplinkoje, yra puikiai suvokiama patiems kariškiams, bet kartais neįsisąmoninama civilių: bombonešis turi mesti bombas, tankas, šarvų ir ugnies galia turi triuškinti priešą, žvalgyba turi pastebėti ruošiamas startui raketas ir nedelsdama apie tai informuoti politinę šalies vadovybę, o ši – duoti nurodymus kariškiams.
Visa laimė, kad toks fragmentuotas vaizdas ir karinių veiksmų supratimas teisingas tik iš dalies. Tankas privalo veikti išlaikydamas tam tikrą sąveiką su pėstininkais, startui ruošiamos raketos privalo būti pridengtos ešelonuotu (kelių lygmenų) priešlėktuvinės gynybos skydu, siekiant išvengti atakos iš Baltijos, ir priešlaiviniais kompleksais. Visiems elementams išskleisti reikia daug išteklių, laiko ir veiksmų, kuriuos žvalgyba užfiksuotų.
Ir galiausiai po raketinės atakos einanti invazija reikalauja didžiulių logistinių pasiruošimų sausumos operacijai atlikti – viso to nepastebėti žvalgybinėmis priemonėmis yra tiesiog neįmanoma.
Paskutinė Irano raketų ataka, kuriai, skirtingais duomenimis, panaudota ne mažiau kaip 22 sparnuotosios raketos, – puikus žvalgybos darbo pavyzdys. Pataikiusi dalis raketų smogė tuštiems infrastruktūriniams objektams nesukeldama jokių gyvosios jėgos ir technikos nuostolių.
Panašu, kad raketinė priešo ataka Lietuvoje smogtų į ištuštėjusius Linkaičių arsenalo sandėlius, paliktus aerodromus bei tylius ir tuščius Ruklos pušynus.
Miegokime ramiai.
