Labai norėtųsi pateikti visuomenei vieną vienintelį atsakymą kas atsitiko su mūsų vaikais. Bet kol vyksta mokslinės diskusijos ar iš tiesų jie serga dažniau lyginant su ankstesnėmis kartomis, pakalbėkime apie realybę. Realybę, su kuria tenka susidurti kiekvieną dieną konsultuojant tėvus apie jų vaikų sveikatą. Daugelis jų labai pavargę nuo dažno vaikščiojimo po gydytojų kabinetus dėl įvairiausių vaikų sveikatos sutrikimų. Klasikinis tokių tėvų pasakymas – „niekas nieko neranda“, nors vaikas, jų nuomone, nėra sveikas. Visą šeimą vargina vienas ar kitas erzinantis simptomas, kuris tęsiasi jau ne vieną mėnesį. Todėl ir ieškomi „patys geriausi“ gydytojai, kurie pagaliau atsakytų, kodėl gimę sveiki vaikai, ligoniais tampa gerokai per anksti.
Tautiečiai, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje ar Skandinavijos šalyse, atvykę pasakoja, kad ten jų vaiko niekas negydo. Liepia važiuoti namo. Na, nebent skiriamas paracetamolis. Gydytojų specialistų konsultacijų sulaukti nėra šansų, o apylinkių gydytojai negali padėti. Trūkus kantrybei jie grįžta per atostogas į Lietuvą ir prašo vaiką išsamiai ištirti ir surasti simptomo priežastį. Ir nebesvarbu už kokią kainą. Nes „ten jokios pagalbos neįmanoma gauti!“. Bet gi tose šalyse sveikatos priežiūrai skiriamos gerokai didesnės lėšos nei Lietuvoje, todėl kokybė turėtų būti gerokai geresnė nei čia, Lietuvoje. Ir dideli gydytojų atlyginimai mus, medikus, vilioja.
Tad kas atsitiko su mūsų vaikais? Apkaltinti aplinką, valdžią ar mėnulio fazes gal ir būtų lengva, bet pirma atsigręžkime į vaikų sveikatos priežiūrą. Visi puikiai žinome kiek metų reikia studijuoti, norint tapti gydytoju. Studijų metu mes mokomi tinkamai išklausyti, apžiūrėti pacientą, susieti pasireiškusių simptomų puokštę į visumą ir diagnozuoti ligą. Paskirti tyrimus, patvirtinančius arba paneigiančius diagnozę, gydymą ir vertinti jo efektyvumą. Būsimų gydytojų paruošimas vyksta tikrai gerai. Galime didžiuotis savo specialistais. Kai vaikas hospitalizuojamas, t.y. paguldomas į ligoninę, profesionalūs Lietuvos gydytojai tikrai pasiruošę suteikti jam visokeriopą pagalbą. Slaugos kokybe taip pat negalime skųstis – mūsų slaugytojai vertinami kaip puikūs specialistai. Bet kyla klausimas – jei gydytojai yra mokomi gydyti ligas, slaugytojos – slaugyti ir prižiūrėti pacientus, visuomenės sveikatos specialistai – rūpintis visuomenės sveikata ir ligų profilaktika, tai kas turėtų rūpintis vaikais, kuriems reiškiasi vienas ar kitas simptomas, bet dar ligos nėra? Ar pirminės sveikatos priežiūros centruose dirbantys gydytojai pasiruošę užpildyti šią spragą?
Kokia tėvų reikšmė šiame vaiko sveikatos priežiūros etape? Akivaizdu, kad neradę atsakymų į jiems rūpimus klausimus, tėvai ieško informacijos internete. Norėdami padėti vaikams, jie bando įvairiausius gydymo, dažniausiai alternatyvios medicinos, metodus. Patys diagnozuoja ligas, patys nusiperka medikamentų ar maisto papildų, tariasi su kitais tėvais forumuose ir taip tampa sveikos gyvensenos specialistais. Kai spauda perpildyta patarimais kaip sveikai gyventi, tokiais pasivadinti tikrai nesunku. Visi jau turi nuomonę kaip sveikai maitintis, sportuoti ar poilsiauti, kad rūkymas ir telefonai kenksmingi, kaip didžiosios kompanijos ar automobiliai teršia aplinką ir kenkia. Ir jei vaikas vis tiek nuo žinių gausos nepasveiksta, belieka kaltinti skiepus.
Taigi, regis informacijos apstu, bet vis tiek vaikai nėra sveiki. Problema ta, kad mes iš vaikų reikalaujame tik taip arba ne, tik juoda arba balta. Sveikas vaikas – vaikas neturintis problemų. Jei viskas su vaiku gerai, vadinasi apie jo sveikatą kalbėti nėra reikalo. Jei metinėje vaiko sveikatos pažymoje nėra jokių diagnozių, tai kam stengtis užkirsti kelią bėdoms? Kol dar vaiko sveikata „leidžia“, galima jį pildyti įvairiausiu netinkamu maistu su maisto priedais, galima leisti žaisti su kompiuteriu ar mobiliuoju ar tiesiog liepti pačiam žaisti, nes mes neturime laiko. Gali bet kada valgyti ir eiti miegoti kada tik jis užsimano. Regis idealus tas vaikas, kuris netrukdo mums, tėvams, užsiimti savo veikla, eiti į darbą, pinigus uždirbti ir už juos nupirktais žaislais maskuoti dėmesio vaikui trūkumus. Jam tikrai nereikia jokių taisyklingai atliekamų fizinių pratimų, masažo ar priežiūros, kad nesivystytų ydinga laikysena ar plokščiapėdystė, nes juk jis ir taip per daug judrus.
Bet viskam yra ribos. Ateina laikas, kai vaiko kūnas, o ypač imuninė sistema, pamažu pradeda rodyti vieną ar kitą ženklą, kad ilgai taip neištvers. Atsiranda vienas silpnas ir nežymus simptomas, kuris pamažu pradeda tėvus erzinti. Tai nežymi sloga, tai kosčiojimas, tai pilvelio skausmas ar apetito sumažėjimas. Galvos skausmai pateisinami per ilgu žaidimu telefonu, nemiga – nuovargiu, nepaaiškinamas verkimas – charakterio rodymu. Kol šie simptomai yra labai nežymūs, nelabai kas kreipia dėmesio. Pabaram vaiką ir turėtų to pakakti. Bet kai vienas iš šių simptomų tampa įkyrus, tenka vaiką vesti pas gydytoją.
Vaikas apžiūrimas, apklausiami tėvai apie simptomo pasireiškimo eigą ir kai reikia – atliekami bendri kraujo ir šlapimo tyrimai. Tai įprasta procedūra. Jei vaikas tikrai serga, pasireiškia ne vienas simptomas, diagnozuojama liga ir paskiriamas gydymas. Visi mokame tokias ligas gydyti. Bet jei pasireiškia tik vienas ir nežymus simptomas, ryškių pakitimų vaiko organizme nenustatoma ir, jei elgsimės pagal nustatytas rekomendacijas, išvada bus paprasta – vaikas sveikas. Ligos nėra. Jei po kurio laiko simptomas neišnyksta, o atvirkščiai, intensyvėja – tuomet gydytojai įprastai pasirenka vieną iš kelių variantų – arba apšaukia tėvus ko čia sveiką vaiką į poliklinikas vedžioja, arba skiria medikamentus, kad tėvai greičiau atstotų. Galbūt nusišypsos laimė ir simptomas išnyks. Jei vienas medikamentas nepadeda, skiriamas kitas, jei ir tas neveikia – skiriama puokštė medikamentų. Mūsų vaistinėse – didžiulis medikamentų pasirinkimas. Kai iš vis nebesuprantame, kas su tuo vaiku darosi, prieinama prie išvados, kad nieko kito nelieka – reikia skirti antibiotikus. Jie tai jau tikrai padės! Tik bėda – jie nepadeda!
Ilgokai taip žaidžiant su vaiko simptomais, regis trūksta ir jam kantrybė. „Pagaliau“ liga pasirodo. Pakyla temperatūra, vaikas pradeda taip kosėti, kad dieną naktį nenustoja ir plaučių uždegimas diagnozuojamas. Gydytojai stacionare pagaliau žino kaip šią ligą gydyti, pagaliau visiems viskas aišku. Arba angina pasireiškia, arba skrandžio uždegimas. Užsisenėjęs vidurių užkietėjimas taip pat jau įprasta liga ir mokame mes su juo susitvarkyti. Vaistai, klizma ir gali vaikas važiuoti namo. Ir kitas įprastas ligas mes mokame gydyti. Juk tai liga! Dabar visiems viskas aišku, ką čia reikia gydyti. Pasireiškus tokioms rimtoms ligoms ir Skandinavijoje vaikus į ligoninę guldytų, skirtų tinkamus vaistus ir tikrai ne tik paracetamoliu gydytų.
Pagaliau šiaip ne taip vaikas pasveiko. Tik tėvams ilgam liks įspaudas atmintyje – va kaip būna, kai ilgai laukiam. Bet vėl problema – tik tenka šeimai pasidžiaugti, kad vaikas sveikas ir pirmasis visus neraminęs simptomas vėl apie save primena. Ir vėl lekiam pas gydytojus. Tėvai jau tikrai pikti – duokite būtinai mums daug vaistų, nes va praeitą kartą ilgai laukėme ir ko prisilaukėme. Ir dažniausiai gydytojui tenka paklausyti tėvų – nesinori gi skandalų ir skundų. Ir vėl vaistų puokštė ir netgi antibiotikai. Deja, po kelių tokių gydimo turų ,žiū, ir autoimuninės ligos pasireiškia. Alergija ir bronchų astma atsiranda, sąnarių ligos užklumpa ar oda pasipuošia lėtiniu uždegimu. Ir vėl eilė vaistų ir nerimas, kad vaikas jau tikrai nebebus sveikas. Ir prasideda maratonas pas gydytojus specialistus, vaikų pulmonologus, gastroenterologus, alergologus, LOR gydytojus ir t.t. Ir valdiškai ir privačiai. Kur tik įmanoma. Nėra šiame mieste specialistų – važiuokime pas pačius geriausius kituose miestuose. Tik įprastai vieno konkretaus atsakymo niekas taip ir nepasako tėvams. Vis vaistus skiria ir liepia vaiką stebėti. Tad kur klystame?
Pirmiausia, kitų šalių sveikatos priežiūra tikrai atskirta nuo socialinės. Mes, vaikų gydytojai, kol kas dar priversti derinti vaiko gydymą ir rekomendacijas prie to, kad mama ir tėtis turi dirbti, nėra kam vaiko palikti. Turime skubinti laiką, kad jis kuo greičiau pasveiktų. Turime guldyti į ligoninę ne dėl to, kad vaiko sveikatos būklė to reikalauja, o dėl to, kad mama bijo. Priėmimo skyriuose turime konsultuoti pacientus, nes tuo metu nedirba pirminės sveikatos grandies gydytojai. Juk patogiau vakare po darbo į priėmimą važiuoti, nei atsiprašyti iš darbo dėl sergančio vaiko. Turime slopinti vaiko nerimą, atsiradusius nervinius tikus ar irzlumą medikamentais, nes taip prašo besiskiriantys ir konfliktuojantys tėvai. Deja, mes, medikai, mokame tai, ką mums priklauso žinoti – gydyti ligas, o ne spręsti šeimų problemas. Todėl daugelis iš mūsų priima klaidingus sprendimus – skirti medikamentus, o ne nusiųsti šeimas pokalbiui su psichologu. Galbūt ir dėl to, kad bijome būti pasmerkti dėl tokio pasiūlymo ar nesuprasti ir apšaukti.
Kita problema, kad nebematome pačio vaiko. Krūva medikamentų skiriami pagal indikacijas – uždegimui mažinti, kosuliui palengvinti, nuo slogos, vidurių užkietėjimo ir t.t.. Vaiką konsultuojame dėl užsitęsusio kosulio, skiriame jam vaistus, o priežastis – išsipūtęs pilvelis, netinkamos mitybos sąlygotas refliuksas. Nereikia net minėti, kad įsitempęs ir jautrus vaikas, pradėjęs lankyti darželį, savo jausmus ir emocijas kosuliu ar sloga bandys pašalinti. O jei baimė ir nesaugumo jausmas prisidės – užsidarys ir nosis ir burna – padidės tiek adenoidai, tiek ir tonzilės, galbūt net bronchai obstrukcinių bronchitų pagalba užsisklęs. Ir viduriai užkietės, nes kam atiduoti dalelę savęs tam pasauliui, kuriame vaikas nesijaučia saugus?
Kaip tuomet pataisyti jau sugadintą sveikatą, nes kažkas kažkur pražiūrėjo tą momentą, kai buvo daromos klaidos? Juk nėra vaistų nuo vaiko. Nėra nuo neatidumo, abejingumo, nepriežiūros. Jokie vaistai nesugražins mums laiko, kai dar galėjome pasukti vaiko sveikatos rodyklę tinkama linkme. Tad kodėl kitose šalyse tokių vaikų negydo? Nes medikamentai čia nepadės. Nes vaiku turi rūpintis ne tik gydytojai, bet visi. O visų svarbiausia turi būti šeima. Tėvai, kurie jaučia didžiulę pareigą užauginti sveiką vaiką. Tai didžiulis darbas. Į šį darbą priimami visi, kurie susilaukė mažylio. Tai darbas be išeiginių, be nedarbingumo pažymėjimų ir be teisės nutraukti sutartį su vaiko gyvenimu. Nes vaikus auginti nėra tik lengva ir smagu. Tai didžiulė atsakomybė, nes šie būsimi suaugę turės rūpintis mumis visais ir svarbiausia, savimi.
Todėl šio darbo trūkumai neturi būti maskuojami pleistrais, medikamentais ar užmerktomis akimis. Trintuko gyvenimui niekas neduoda. Problemos turi būti sprendžiamos čia ir dabar. Netinkama mityba negali būti pateisinama „kad jis nieko kito nevalgo“. Prašymais „gydytoja, pasakykite, kad jis nežaistų tiek su telefonu, nes mūsų jau nebeklauso“ ar „duokite raminamųjų vaistų, nes jis neužmiega tada, kada mes norime“ neturi būti toleruojami. Nes už tai gresia nuobauda – namie atsiradęs ligonis, kuris visaip stengėsi atkreipti į save dėmesį.
Tad labai prašau visų tėvų, sveikatos priežiūros specialistų ir tų, kuriems rūpi mūsų vaikai – jauskime didžiulę atsakomybę už tai, kaip vaikas auga, ką jaučia ir kokiame pasaulyje gyvena. Kiekvienas atsiradęs simptomas, kaip ir pirmasis žodis, pirma turi būti išgirstas tėvų. Matykime ir supraskime tai, ką mums nori pasakyti vaiko kūnelis. Neslopinkime medikamentais, pirmiausia keiskime savo elgesį ir požiūrį. Pradžioje jis tik šnabžda, o po to šaukia. Ir jei niekas jo negirdės, jis atsilygins mums ligomis, sutrikusiu elgesiu ir didžiulėmis problemomis ateityje. Ar tikrai mes to norime?
