Tokių metų jau pradėjau domėtis psichologija, nes supratau, kad man nėra gerai, kad jaučiuosi psichologiškai blogai. Savyje nešiojau daug neigiamų emocijų. Norėjau suprasti, kas man yra ir kodėl taip vyksta.
Besidomėdama supratau, kiek daug psichologinių problemų turiu: bijojimas prisiimti atsakomybę, nepasitikėjimas savimi, savęs kaltinimas, savęs žeminimas, naikinimas, dėmesio ir meilės troškimas, melavimas vardan dėmesio gavimo, ir man nebuvo svarbu, kad gausiu mane neigiamai paveikiančio dėmesio. Naikinau save iš vidaus ir niekas to nesuprato. Buvo kartų, kai motinai tiesiai į akis pasakydavau, kad nekenčiu savęs, ji to nesureikšmindavo. Ji nesistengdavo manęs suprasti, kodėl aš taip jaučiuosi. Su tėvu išvis kažkokių šiltų santykių neturėjau.
Manau, ne vienas bręstantis žmogus yra atsidūręs situacijoje, kai nenori grįžti namo, nes niekam neįdomu, kaip jis jaučiasi. Esame priversti gniaužti savo emocijas, kitaip esame „blogi vaikai“. O kas išvis yra geras vaikas, o kas yra blogas vaikas? Ar, tėvelių nuomone, blogas vaikas, kuris jaučiasi sugniuždytas, žeminamas, nemylimas, kuris bando gauti dėmesį vogdamas, meluodamas, apgaudinėdamas, atsikalbinėdamas, nes geras elgesys nesulaukia dėmesio? Turbūt geras vaikas – tai paklusni, vergaujanti, tėvų norus pildanti asmenybė? Taip, visuomenei ir šeimai visada bus patogesnis paklusnus, neturintis savo nuomonės vaikas.
Užaugau su vaikystės traumom, kurias bandaug gydytis ugdydama save. Dabar aš studijuoju komunikaciją pirmame kurse. Savo kelią jau žinojau nuo vaikystės. Žinojau, kad noriu kažką gero atnešti pasauliui ir jo žmonėms. Noriu kovoti su stereotipais, baimėmis ir tabu temomis. Noriu parodyti ir įrodyti žmonėms, kad tik stereotipai ir baimės juos stabdo gyventi taip, kaip jie nori.
Tam, kad įrodyčiau, pasirinkau žurnalistikos, komunikacijos kelią. Štai, dabar jūs skaitote mano straipsnį. Galbūt šis straipsnis jums nereikšmingas, o galbūt jums jis įdomus. Šiame straipsnyje aš norėjau atverti save, kad suprastumėt, kokio žmogaus rašliavą jūs skaitote ir galbūt dar skaitysite. Jei jūs čia, manau, kad draugausime.
O pabaigoje noriu padėkoti savo tėvams, kurie tiek daug man davė: šiltus namus, paskutinį duonos kąsnį, drabužius. Ačiū, kad jau 18 metų jie mane myli tokią, kokia aš esu. Aš juos myliu.
