Ir vien dėl šio žodžio, kuris atsirado politinėje JK dienotvarkėje ir leido visiems, daug metų kritikavusiems šalies buvimą Europos Sąjungoje, susitvarkyti, pasiruošti, išlysti į dienos šviesą ir daug ką pasakyti. Ne retas šia, „Brexit“ banga, nuskriejo į puikius postus.
Bet atkakliai aiškindami, kaip viskas bus gerai išstojus iš ES, kaip nereikės mokėti milžiniškų mokesčių į bendrijos biudžetą, kaip šalies nebepasieks tokia didelė banga imigrantų, panašu, kad daugelis iš jų pamiršo, kokia yra kita medalio pusė. Negi jie nuoširdžiai galvojo, kad galima nutraukti susitarimą, kai tu už galimybę būti tam tikroje sąjungoje turi, tam tikra prasme, susimokėti, nepamiršti savo įsipareigojimų ir būti solidariu su kitais, bet tuo pačiu gauni daugybę įvairių gėrybių ir stabilumo, labai lengvai? Be to, kaip galima manyti, kad nutraukus sutartį nebereikės vykdyti daugeliui nemaloniomis atrodančių pareigų, bet toliau bus galima mėgautis įvairias malonumais ir privalumais? Deja, abiejų turėti negali.
Iš kitos pusės, tai ne tik daugelį metų Europos Sąjungos atžvilgiu skeptiški buvę politikai, pavyzdžiui, Nigelas Faragas, toliau besimėgaujantis Europos Parlamento nario postu (kas iš esmės atrodo absurdiškai, suprask, o taip, žmonės, kovokit už tai, kad „Brexit“ įvyktų, ir kad niekada nebereikėtų niekam keliauti į šį bjaurųjį Europos Parlamentą, bet kol kas aš jame pasėdėsiu ir pabandysiu jį sugriauti iš vidaus, na, ir pasiimsiu 7 tūkstančių eurų algą kas mėnesį), bet ir iškilę nauji politikos lyderiai, kaip naujasis Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas, kas jau nebevaldomą padėtį (jis sako, kad nori naujo susitarimo su ES arba išstos be sutarties, o ES atkerta, kad nekeis savo pozicijos ir Theresos May suderėta sutartis lieka galioti) bando paimti į savo rankas akivaizdžiai per vėlai, ir, žinoma, nors ir galime jį vertinti įvairiai, geriausia būtų buvę, kad jis ar kitas sveikai mąstantis, bet už JK išstojimą pasisakantis politikas būtų valdęs viso šio proceso metu, nes išties absurdiška, kai užtikrinti geras šalies išstojimo iš sąjungos sąlygas bandė moteris, balsavusi už tai, kad šalis liktų Europos Sąjungoje.
Bet taip, bandė. Ji vasaros pradžioje paskelbė apie savo atsistatydinimą, o sėkmingo „Brexit‘o“ užtikrinti nesugebėjo. O iš esmės visus 3 savo premjeravimo metus praleido kalbėdama beveik vien apie tai. Britai dabar kalba, kad ji būtų buvusi puiki ministrė pirmininkė ramiu šaliai laikotarpiu, o dabar, visą savo gyvenimą politikai ir konservatorių partijai paskyrusi Theresa May, patyrė visišką fiasko aukščiausiame politiniame poste Jungtinėje Karalystėje (po karalienės, žinoma, bet tik konstitucinės monarchijos valdymo rėmuose, o ne realiame darbe ir politikoje, kai premjero galios yra daug didesnės, nors, nepaisant to, jis kas savaitę turi susitikti su karaliene, ir aptari šalies einamuosius reikalus, kas taip pat skamba gana absurdiškai). Ir taip... Čia tik šiek tiek apie visiems europiečiams, panašu, kad gerokai įgrisusį „Brexit“ procesą maždaug nuo EP rinkimų iki vasaros pabaigos.
Šis procesas užgniaužė galimybes JK politikams savo dėmesį skirti kitiems reikalams, bet ir vis dar atima nemažai laiko iš likusiųjų europiečių darbotvarkės. Ir štai, kodėl toks straipsnio pavadinimas – pusę jo skyręs „Brexit“ procesui, noriu kalbėti ne apie jį, o apie įdomią pamoką pasaulio demokratijoms. Kalbu apie referendumus.
Nuo tokių šalių, kaip Šveicarija, kur kiekvienas rimtesnis ir didesnį rezonansą sukeliantis klausimas sprendžiamas referendumu, iki Lietuvos, kur tokiuose balsavimo teisę turintiems žmonėms taip pat tenka sudalyvauti kartas nuo karto. Juk „brexitas“ prasidėjo tikrai demokratiškai – referendumu. Tai šios – demokratinės – valdymo sistemos laimėjimas – svarbiausi valstybės klausimai, remiantis valstybių konstitucijomis, sprendžiami referendumais. Kiekvienas balsavimo teisę turintis pilietis gali išsakyti savo nuomonę. Ir štai pamokos, kurias mums pateikia britai.
Pirmiausia, būtina labai, kartoju, labai gerai išdiskutuoti tai, dėl ko yra rengiamas referendumas, ir užtikrinti, kad kuo didesnė gyventojų dalis būtų susipažinusi su tuo, kaip valstybė judės balsavus vienaip ar kitaip. To Jungtinėje Karalystėje nebuvo: šalis buvo paskendusi chaose, maitinosi politikų pažadais, kaip Hašekas rašė: „kad visko bus, bet nieko už tai nebus“, o svarbiausia, daugelis net nežinojo, kokia reikšmė yra buvimo Europos Sąjungoje (tai įrodo pasirodę duomenys, jog vienas populiariausių „Google“ sistemos paieškos laukelyje britų vestų žodžių buvo klausimas: „kas yra Europos Sąjunga?“), leidosi įtikinami įvairių populistų, jog už visas JK blogybes yra kalta ES, o šalis turinti „išsilaisvinti“. Dabar, panirusi į jau tris metus trunkantį pasimetimą, šalis keičia savo poziciją – jei referendumas vyktų šiandien, britai balsuotų prieš. Bet jau per vėlu. Ir čia judėkime prie antrojo punkto.
Taigi, visų antra, referendumas, kaip viena iš demokratinio veikimo sąlygų, yra šalies gyventojų įsakymas valdžiai, koks turi būti vienas ar kitas sprendimas – balsuotojai priima įstatymą, nutarimą, sprendimą, ir politikai turi jį įgyvendinti. Ir taškas. Jį reikia įgyvendinti. Jeremy Corbynas, „Leiboristų“ (socialistinis judėjimas, pas mus jų atitikmuo būtų „socdemai“) partijos Jungtinėje Karalystėje lyderis kartoja, kad reikia antro referendumo, žinoma, naujų rinkimų taip pat – kad laimėtų jo partija, ir premjero postas atitektų jam. Bet apie tai kalbėti net neketino nei Theresa May, nei, panašu, ir Borisas Johnsonas – referendumas įvyko, ir rengti naują būtų nesaugumo jausmo šalyje sukūrimas – skaitosi, tu nubalsavai, praėjo trys metai, ir balsuoti reikia tuo pačiu klausimu iš naujo. Bet savo poziciją tu jau pareiškei.
Ir tai tik viena iš daugelio pamokų, kurias britai suteikia Europai, stebinčiai jų kančias. Ne tik dėl to, kaip apgalvotai reikia juos rengti, ir kaip sunku sąžiningai užtikrinti, kad žmonių balsas svarbus, kaip dauguma pasakė taip ir bus (demokratijos kertinis naratyvas), bet, kad nesmagu išstoti iš tos Europos Sąjungos. Šalys, svarsčiusios tokią idėją, kažin, ar norės paskęsti į tokį chaosą. O britai... Na, jie visada buvo kitokie.
Winstonas Churchillis savo kalbose yra linkėjęs Europai susivienyti, sukuri tai, ką iš esmės turime dabar, bet, tose pačiose kalbose, jis nepamiršdavo priminti, kad britai, nors ir džiaugsis tokiu projektu – patys laikysis atokiau ir nedalyvaus. Paskui jie pasakė (jau įstoję), kad neįsives euro, o dar prieš tai netapo Šengeno erdvės nariais. Nesutiko su daug kitų dalykų. Derėjosi dėl vis geresnių sąlygų. Bet dabar žiūri pro duris ir patys nebemano, kad bus gerai, ir patys, bent jau dauguma, nebenori išeiti, bet galvoti reikia anksčiau: „šaukštai po pietų“, o tai dar viena britų pamoka mums.
Beje, sveiki! Pridera ir man, kaip teksto apie Jungtinę Karalystę autoriui, šiek tiek pavažiuoti kairiąją eismo juosta, ir pasielgti britiškai keistai – sveikintis straipsnio pabaigoje. Darau tai ne šiaip sau – gera sveikintis su tais, kurie straipsnį perskaitė iki galo ir, tikiuosi, kad pamatę mano pavardę antraštėje spustels ir ant naujų straipsnių. Esu Dovydas Paškauskas, man septyniolika metų, esu paskelbęs keletą straipsnių kitose Delfi platformose ir džiaugiuosi, kad startuoja toks projektas kaip Delfi PLIUS, leisiantis tokiems kaip aš – norintiems išsakyti savo mintis ir pozicijas, būti išgirstiems. Iki kitų kartų! Bye!
