Kūno kalba gali pasakyti labai daug. Visi žinome daug metodų, kaip atpažinti melą. Tai ir „bėgiojančios“ pašnekovo akutės, ir veido lietimas, nesąmoningas burnos prisidengimas ranka, stengimasis kalbėti aiškiais trumpais sakiniais ir be detalizavimo (kad paskui nesusipainiotų). Melagiai labai dažnai įkyriai spokso į akis. Gali pasikeisti balso tembras. Kartais lyg kažkur mintimis nuklysta ir pasako lyg tarp kitko, bet tuo metu jus atidžiai stebi, ar jūs šią frazę užfiksavote, kaip reaguojate. Tačiau yra dar vienas melo atpažinimo metodas, kurį naudoja tardytojai. Tai – stebėjimas, į kurią pusę krypsta pašnekovo žvilgsnis. Šis metodas yra pagrįstas kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulio veikla.
Žvelgiantysis į dešinę kalbėtojai yra linkę fantazuoti, į kairę – prisiminti praeitį. Šiuolaikinė akių signalų teorija tvirtina, kad akių judesių dinamika yra labai susijusi su žmogaus psichikos procesais, ypač vaizduote, atmintimi, vidiniu kalbėjimu. Ne veltui akys poetiškai vadinamos „sielos veidrodžiu“ – akylesnis žvilgsnis netruks pastebėti pašnekovo akių mikrojudesius, kurie neretai apie žmogų pasako kur kas daugiau nei iškalbingas gražbyliavimas. Tai gerai žino vadinamųjų tiriamųjų profesijų žmonės – profesionalūs sukčiautojai, žvalgybininkai ar tardytojai, iš akių judesių gebantys nuspėti, kiek yra tiesos nuoširdžiausiame prisipažinime ar įtikinamiausiai suregztoje istorijoje.
Žmogus gali išspausti šypseną, gali pritariamai linguoti galvą. Tačiau žvilgsniu reaguojame iš esmės nevalingai, nesąmoningai. Į šią aplinkybę jau atsižvelgiama konstruojant naujos kartos „melo detektorių“, kuris ne tik matuoja įprastus parametrus, bet ir išsamiai analizuoja būtent akių judesius.
Akių judesiai susiję su jutiminės informacijos apdorojimo procesais skirtingose smegenų srityse. Nesileidžiant į smulkmenas galima pasakyti, jog akių judesių dinamika tiesiogiai priklauso nuo to, kurioje žmogaus smegenų srityje analizuojama informacija.
Sakykim, pasiūlote savo pašnekovui įsivaizduoti, jog jis glosto minkštą aksominę pagalvėlę, o gal švelnų katino kailį. Tuomet jo akys veikiausiai sekundėlei nukryps žemyn ir į kairę – ši žvilgsnio linkmė susijusi su kinestetiniais, t. y. su judesiu bei lytėjimu susijusiais jutimais. Jei jūsų pašnekovo atmintis labiau regimoji, o ne girdimoji, tada prieš nukreipdamas žvilgsnį žemyn jis trumpam žvilgtelės viršų ir dažniausiai – kairėn. Nustatyta, kad girdimosios atminties žmogus paprastai nežiūri į viršų, o tiesiog pasuka žvilgsnį į šoną. Pernelyg paprasta, kad būtų tiesa? Tiesiog pabandykite!
Bendra taisyklė būtų tokia: prisimindamas kokį nors vaizdinį, žmogus nevalingai nukreipia žvilgsnį į kairę ir aukštyn, o konstruodamas naują – dešinėn ir aukštyn. Žinoma, visi tie mikrojudesiai tetrunka akimirką, todėl norint juos pastebėti iš pradžių tenka kiek pasipraktikuoti. Jei mėginama prisiminti kokį muzikos motyvą, sakykim, dainos „Ant kalno mūrai“ melodiją – žvilgsnis nevalingai nukrypsta kairėn, jei stengiamasi vidine klausa išgirsti, tiksliau įsivaizduoti, anksčiau negirdėtą garsą, pavyzdžiui, pilkosios papūgos (Psitacus erithacus) „karo šūkį“ žvelgiama dešinėn. Jei prisimenamas lytėjimo pojūtis – trumpas žvilgsnis žemyn ir dešinėn, jei mėginama mintyse pasišnekėti su pačiu įdomiausiu pasaulyje pašnekovu, t.y. savimi (vidinis dialogas) – tuomet natūralu žvelgti į kairę ir žemyn. Kokia Lietuvos Respublikos himno pradžia? – žvilgsnis kairėn... O kaip atrodytų paršiuko Knysliuko, žinomo animacinio filmo „Mikė Pūkuotukas“ herojaus balsu kalbantis premjeras S. Skvernelis? – žvilgsnis dešinėn... Įprastas mokyklinis vaizdelis: į klausimą „ar skaitei namų darbui užduotą apsakymą?“ Gimnazisto žvilgsnis klaidžioja palubiais, o jis pats kažką nerišliai lemena. Patyręs mokytojas iš karto pasakys, ar moksleivis išties mėgina ką nors prisiminti, ar šiaip fantazuoja. Žinoma, čia lemia ne tik akių judesių fiksavimas, tačiau sugebėjimas skaityti „žvilgsnio kalbą“ – taip pat labai svarbus dalykas.
Patrauklus užsiėmimas. Regis, viskas labai paprasta...Tačiau jei būtų taip, visos gyvenimo situacijos jau seniai būtų suklasifikuotos į dešiniąsias bei kairiąsias – ir politikus, sukančius žvilgsnius dešinėn, ramia sąžine galėtume vadinti fantazuotojais, o nuolat kairuojančius – gyvenančiais šlovinga praeitimi.
Pirmiausia vienas ar kitas klausimas gali sukelti galybę asociacijų, tarp kurių gali būti ir vaizdų, ir garsų, ir prisiminimų, ir netikėtų fantazijų – todėl čia reikia nemažo meistriškumo tiek pateikiant klausimus, tiek fiksuojant vos pastebimus akių judesius.
Antra vertus, patyrę politikai, sukčiai ar žvalgai išgali šiek tiek „užblokuoti“ savo žvilgsnį – atsiranda vadinamasis „sustingęs žvilgsnis“. Viena iš technikų, leidžiančių tai pasiekti – sugebėjimas žvelgiant tiesiai prieš save mintyse koncentruotis į kaktos vidurį. Tuomet jūsų pašnekovui – potencialiam rinkėjui ar tardytojui (!) – kur kas sunkiau įžvelgti į dešinę ar kairę krypstančio žvilgsnio svyravimus.
Bet kuriuo atveju akių judesių tyrinėjimas yra patrauklus dalykas, ir kiekvienas pajėgus tai daryti. Galima pasiekti įstabių rezultatų – reikia tik truputuko akylumo ir patirties.
