Kiek iš mano 44 knygų sąrašo buvo vertos joms skirto laiko? Tikrai ne visos. Tik kad turiu tokį įprotį, kad jei jau pradedu skaityti, negaliu knygos numesti į šalį – kirba kaip koks niežulys, kol bent greitai perbėgdama akimis nepasiekiu paskutinio puslapio. Nereikia taip daryti – bus geras pažadas 2020 m. rezoliucijai.
Tiesą sakant, ne visas, nežvilgtelėjusi į užrašus ir prisimenu, bet pabandysiu specialiai to ir nedaryti – matyt, tos, kurios visgi įstrigo, ir buvo verčiausios. Ir nebūtinai išleistos šiais metais – išties geros knygos juk tos, kurias ir po 10, 50 ar 100 metų skaityti bus verta.
Knygoje ji išnarpliojama daugybe sluoksnių: ten ir vaikystė tuometinėje Jugoslavijoje, turtingoje, bet, švelniai tariant, keistoje šeimoje (nedidelis spoiler alert – bet kaip turi traumuoti pedantė mama, kad net suaugusi Marina iš įsišaknijusios baimės sujaukti lovą miega joje visiškai nejudėdama), dabar neįtikėtinais atrodantys to meto politiniai niuansai, netikėtas Marinos įsiveržimas į meno pasaulį, audringas jos meilės gyvenimas, dvasingumo paieškos, be abejo, viso to atspindžiai jos kūryboje – visko ten taip tiršta, kad iš kiekvienos linijos būtų galima vystyti dar po atskirą knygą.
2. Dar viena itin turinio tiršta knyga – „Amžinybės fjordo pranašai“. Tik jokiu būdu nereikia jų lyginti – M. Abramovič istorija daugiau panašumų turėtų nebent su paties knygos autoriaus Kimo Leine gyvenimu: gimęs Jehovos liudytojų bendruomenėje Norvegijos miškuose, paauglystėje iš jos pabėgo į Kopenhagą, dar vėliau – iškeliavo į Grenlandiją, kentėjo nuo įvairių priklausomybių, kol galiausiai save atrado kaip talentingą rašytoją. Geografiškai ir „Amžinybės fjordo pranašų“ pagrindinio veikėjo, pastoriaus Falko gyvenimo kelionė kiek panaši: prasidėjusi Danijoje, atveda jį į Grenlandiją, tačiau į XVIII amžių, laikmetį, kai sala dar necivilizuota, o į naująją Danijos koloniją atvykstantis pastorius įsipareigoja pakrikštyti kuo daugiau jos gyventojų. Tik ką daryti, kai ir jo paties tikėjimas ne toks jau tvirtas,o vietinių pirmykštis gyvenimo būdas kartais atrodo net teisingesnis už tokį, kurio neva juos turėtum mokyti?
Vėlgi – tai tik viena iš jo daugiabriaunio gyvenimo detalių, nes net tokioje dar menkai apgyvendintoje saloje verda intrigos, mezgasi meilės istorijos ir įvykdomos žmogžudystės. Beje, knygos nugarėlėje esantis aprašas pradedamas būtent mįslinga jaunos moters žmogžudyste, ką kai kurie vartantys knygą gali klaidingai suinterpretuoti kaip detektyvo pažadą – nors knygoje ir yra šiek tiek jo elementų, bet tai tikrai nėra viena iš tų knygų, kuriose svarbiausia tiesiog išsiaiškinti žudiką.
3. Dar viena sunkiasvorė (ir tiesiogine prasme) – Nathano Hillo „Niksas“. Daug persipinančių siužetų, iš kurių man labiausiai įsiminė, kad štai, ir grožinėje literatūroje iš psichologinės pusės puikiai perteikta priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų. Nemoralizuojant, nesišaipant, nebumbant, kad „o mūsų laikais buvo kitaip“, bet tiesiog parodant tuo gyvenančio žmogaus kasdienybę. Pravartu paskaityti tiems, kurių aplinkoje yra tokių, tikrąją realybę iškeitusių į virtualią.
4. Sarah Bakewell knyga „Egzistencialistų kavinėje: laisvė, būtis ir abrikosų kokteilis“ nėra iš tų, kurias drąsiai rekomenduočiau visiems – spėju, tikrai nemažai žmonių numes ją pusiaukelėje ar net anksčiau, nes ji nėra iš tų, kurias skaityti būtų labai lengva. Visgi, tai nėra ir grynoji filosofija, kuri dažnam žmogui, prie jos nepratusiam, atrodo visai neįkandama. Ši knyga yra kažkas per vidurį – puiki pradžia tiems, kurie galbūt galvoja, kad norėtų pasigilinti į filosofiją: čia per žmonių istorijas papasakojama nemaža filosofijos istorijos nuo 1933 metų dalis. Ir kai žinai, kuo gyveno tokie žmonės kaip Jean-Paul Sartre, Simone de Beavoir, Edmundas Husserlis, Martinas Heideggeris, Albertas Camus ir daug kitų, ir jų filosofinius pamąstymus suprasti tampa daug paprasčiau.
5. Tiems, kuriuos atbaido knygos su daugiau nei 400 puslapių (kokios buvo pirmosios mano ketvertuke), puikus pasirinkimas gali būti Ingmaro Bergmano knyga, tiksliau, trys viename – „Žemuogių pievelė“, „Sekmadienio vaikas“ ir „Rudens sonata“. Man I. Bergmanas visada pirmiausia buvo režisierius, o štai kaip popieriuje atrodo jo kūriniai tik dabar teko susipažinti. Dabar jau žinau, kodėl pasaulis išeina iš proto. Kai nereikia jokios ekstravagancijos, išskirtinių įvykių, tik stebuklingo sugebėjimo pasakoti istorijas apie kasdienius bendražmogiškus dalykus.
6. Dar vienas iš mažesnės apimties, bet tikrai dėl to ne prastesnis kūrinys – Roberto Seethalerio „Tabakininkas“. Labai šilta ir labai liūdna istorija apie septyniolikmetį Francą, bandantį išgyventi karo nuojautomis gyvenančioje Vienoje, ir jo netikėtą bičiulystę su garsiuoju psichoanalitiku Sigmundu Freudu, kurio jokie pasiekimai ir įžymybės statusas mieste nekompensuoja to, kad likimas jam lėmė gimti žydu. Nors, tiesą sakant, panašios temos mane taip jautriai veikia, kad, atrodo, net nebesugebi objektyviai įvertinti rašymo stiliaus. Kita vertus, daugelio šiais metais liaupsintas „Aušvico tatuiruotojas“ mane nuvylė – gal dėl per daug iškeltų lūkesčių, bet kai pati tema yra labai jautri, savaime žadinanti stiprias žmonių emocijas, o istorija pasakojama kažkaip lyg paviršutiniškai, lyg viską kiek supaprastinant ir suprimityvinant, prisimeni, kad šia tematika yra prirašyta krūvos kur kas stipresnių kūrinių, kad ir dar mokykloje skaitytas Balio Sruogos „Dievų miškas“.
7. Kalbant apie lietuviškų knygų atradimus, šiemet puikiai praleidau laiką skaitydama debiutinį Pauliaus Senūtos romaną „Sfera“. Taip, aš tiek tiek subjektyvi, nes su Pauliumi kaip reklamos agentūros vadovu susipažinau daugiau nei prieš dešimt metų ir jau tada man pasirodė įdomus jo į rėmus nebandantis įsipaišyti mąstymas. Man patinka ironija ir žaismingos provokacijos, ir visada stebiuosi žmonėmis, kurie niekada neabejoja savo tiesa ir gerai žino, kaip kas pasaulyje ir gyvenime veikia. P. Senūta primena, kad abejoti galima viskuo, o vienos tiesos nėra – ir visa tai sudėlioja į visiškai nurautą, įtraukiančią istoriją.
8. Pereinant prie knygų, kurios išleistos seniai, bet tik šiais metais man pateko į rankas, Betty Mahmoody ir William Hoffer knyga „Tik su dukra“ yra ta, kuriai puikiai tinka banalus tokių knygų apibūdinimas sukrečianti. Bet šįkart išties. Pasakojimas apie tai, kokį kelią teko nueiti moteriai, ištekėjusiai už musulmono, kuris, ilgus metus gyvenęs vakarietišką gyvenimą, grįžęs aplankyti artimųjų (ir įtikinęs kartu važiuoti žmoną ir dukrą) pavirto tuo, kas mūsų kultūroje suprantama kaip beširdis monstras. Negana to, jis padaro viską, kad negalėtum grįžti namo, kur laukia dar du vaikai ir mirštantis tėvas. O jei grįžtum – tik be dukros. Kai net vietinės moterys nesupranta, kad tai – ne variantas, ir ramiai tau dėsto, kad gi pasigimdysi kitą, jei jau tau čia negerai.
Liūdniausia, kad, kaip minima knygoje, panašių istorijų – tūkstančiai, o ištrūkti pavyksta tik labai labai mažai daliai moterų, o net ir knygos autorė, grįžusi į Ameriką, nesijaučia saugi ir turi slapstytis. Na, bent taip buvo knygos leidimo metu, o nuo tada jau gana daug vandens nutekėjo – originalas buvo parašytas 1987 metais, o į mano rankas pateko lietuviškas 2005 m. leidimas. Ir nors autorė yra sakiusi, kad šią knygą rašė kaip perspėjimą kitoms moterims, visgi norisi, kad atsargumas nevirstų paranoja ir nevertintume žmonių pagal jų odos spalvą ar religiją.
9. Kita iš ne naujų (2015 m.), bet mano šiemet atrastų – Kęstučio Navako „Begarsis skambutis“. Mano subjektyviu vertinimu, K. Navakas yra geriausiai žodį valdantis šių laikų Lietuvos rašytojas. Dalis jo kūrybos – tikra poezija, bet net ten, kur pagal formą – proza, pagal malonumą – vis tiek poezija. Ir šioje esė knygoje, net negalvojant apie turinį, galima tiesiog mėgautis tuo, kaip jis rašomas.
Bet ir turinys šiuo atveju nusipelno atskiro paminėjimo. Antroji knygos dalis, asmeniniais prisiminimais paremti pasakojimai „Tas, kuris aš“, yra tokie gąsdinančiai atviri, kad net sunku patikėti, kaip žmogus gali išdrįsti iki tiek apsinuoginti. Taip ir galvoji, gal leidėjams, kaip kokiai buvusiai meilei, būdamas apsvaigęs išsiuntė savo rašinius, o kai suvokė, ką padarė, nebebuvo kelio atgal. Pikantiškų gandų mėgėjai čia ras daug gerai Lietuvoje žinomų pavardžių ar užuominų, leidžiančių atpažinti žmones, bet kažkokiu būdu K. Navakas sugeba juos visus pateikti nesukompromituodamas. O savo ydų net nebando slėpti: nuolat besiliejantis alkoholis, viena kitą keičiančios moterys, uždarbis iš nelegalios prekybos, muštynės, konfliktai – apie visa tai jis pasakoja tiesmukai, bet kartu taip elegantiškai, kad kažkuo toks gyvenimo būdas ima atrodyti žavingas. Tik gaila įsivaizduojant, kokią kainą už šį literatūrinį malonumą tenka mokėti jam pačiam ir jo artimiesiems.
10. Apsileidimas, kad jei ne įvertinimas užsienyje, vargu ar kada būčiau sugalvojusi atsiversti Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“. Taip, ir vėl kontekstas – karas, tiksliau – pokaris, laikotarpis, kai net patiems mažiausiems iškart reikia rodyti antžmogišką stiprybę, tapti atsakingiems ne tik už save, bet ir už savo artimuosius, ir svarbiausia, bet kokia kaina išgyventi.
P.s. Taip, žinoma, skaičiau ir Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“ ir Yuval Noah Harari trilogiją, tik apie jas jau visi parašė. Ir jūs skaitykit – kaip sakė menininkas Robertas Narkus, rekomenduodamas knygas DELFI skaitytojams, bent kompanijoje visada bus apie ką pasikalbėti.
