Aš – darbuotoja ir mama. Kartais atrodo, kad šie du žodžiai apima visą mano tapatybę. Aš dirbu – esu žurnalo „Harvard Business Review“ redaktorė. Ir esu mama – turiu du vaikus, devynerių ir dešimties. Turiu vyrą, draugų ir kitų užsiėmimų. Tačiau didžioji dalis mano laiko, energijos ir dėmesio skiriama tik dviem dalykams – darbui ir vaikams.
Atvirai pasakius, nuolat bandydama puikiai pasirodyti abiejose srityse jaučiuosi išsekusi ir susierzinusi. Ar galiu būti puiki darbuotoja ir tuo pačiu tikra mama? Ar reikėtų bandyti rasti pusiausvyrą, ar vieną dalyką derinti prie kito? Atsitraukti ar žengti pirmyn? Norėti „turėti viską“ ar sakyti, kad „bus gerai ir taip“?
Kasdien panašius klausimus sau užduoda milijonai moterų, o lengvų atsakymų nėra. Tačiau analizių ir patarimų, kaip reikėtų elgtis dirbančioms mamoms (tiksliau, mamoms, dar dirbančioms ir ne namuose, nes aišku, kad būti mama – jau savaime darbas) vis daugėja.
Naujausios knygos šia tema mane sudomino, nes jos skirtos ne tik man ir į mane panašioms moterims. Jose nerašoma, kaip geriau planuoti laiką ryte arba būti rūpestingesnėms atėjus metui guldyti vaikus. Jose neduodama patarimų, kaip sudarinėti namų ruošos darbų lenteles arba dalijimosi automobiliu grafikus, rūšiuoti el. laiškus ar paskirstyti užduotis, kad tiek dirbti, tiek rūpintis namais pavyktų sklandžiau.
Ne, šiose naujose knygose į viską žvelgiama plačiau – jos labiau primena Anne-Marie Slaughter „Unfinished Business“, o ne Sheryl Sandberg „Lean In“ („Būkime prieky“). Jose aptariama, kaip skirtingu metu ir skirtingose vietovėse dirbančių mamų gyvenimus formuoja kultūrinės normos ir vyriausybės politika. Jose pateikiama gilių įžvalgų apie mums kylančius sunkumus ir kartais pateikiama rekomendacijų, kaip visi kartu galime situaciją pakeisti.
Sociologės Caitlyn Collins knygoje „Making Motherhood Work“ aptariama padėtis Švedijoje (kuri jau seniai laikoma lyčių lygybės pavyzdžiu ir rojumi dirbančioms mamoms), buvusioje Rytų Vokietijoje (kurioje nuo komunistų laikų likusi nuostata, jog mamoms reikėtų dirbti), buvusioje Vakarų Vokietijoje (kur kultūra dar nepasivijo mamoms palankios politikos), Italijoje (kur atrodo, kad šeima ir valstybė moteris remia, tačiau moterys remiamos nesijaučia) ir JAV (kur organizacijos ir vyriausybės moterims skiria mažiausiai pagalbos, todėl jos jaučiasi „palaidotos po streso lavina“).
C. Collins apklausė 135 moteris (dauguma jų baltaodės ir priklauso viduriniajai klasei – šį trūkumą pripažįsta pati autorė), o rezultatus aprašė rimta akademine kalba. Tačiau knygoje galima rasti ir jautrių vietų. Pavyzdžiui, Vašingtone advokate dirbanti Samanta teigia: „Prieš susilaukiant vaikų, man sakydavo „Tu gali viską... Gali būti geriausia.“ Visiška nesąmonė. Negaliu padaryti visko. Jei bandau vienu metu žongliruoti visais darbais, jaučiuosi palaužta.“
Romoje dirbanti profesorė Doneta pasakoja, kad disertacijos vadovas liepė jai nepastoti, antraip karjera bus baigta. „Darbe, – pasakoja ji, – šeimos negalima net minėti... Reikia apsimesti, kad namuose neturi ką veikti.“ Iš Miunchene, Štutgarte ir Heilbrone apklaustų moterų C. Collins sužinojo, kad jos vadinamos „karjeros kekšėmis“ ir rabenmutter, arba „mamomis varnomis“ – moterimis, kurios palieka jauniklius lizde.
Net Stokholmo inžinierė, gavusi ilgas motinystės atostogas, galimybę dirbti pusę darbo dienos ir dirbanti įmonėje, kurioje vyrauja darbo ir šeimos gyvenimo darną skatinanti kultūra, teigia, kad jaučia „vidinį spaudimą“ ir paaiškina: „Manau, kad visiems kitiems atrodo, jog man sekasi gana gerai. Tačiau tuo įtikinti save pačią sunku.“
C. Collins nori pabrėžti, kad pažangi politika gali pagerinti dirbančių mamų gyvenimus, tačiau kartu turi keistis ir kultūrinės nuostatos bei požiūris. Tuo tarpu įstatymų leidėjai ir organizacijos turėtų atsižvelgti į nenumatytas savo sprendimų pasekmes – pavyzdžiui, ilgos motinystės atostogos naudingos, tačiau kartu įtvirtina mintį, kad labiausiai vaikais turėtų rūpintis moterys.
Panašaus požiūrio laikosi ir Londono ekonomikos mokyklos profesorė Shani Orgad. Savo naujoje knygoje „Heading Home“ ji aprašo išsamias apklausas, atliktas su 35 Jungtinės Karalystės moterimis, palikusiomis daug žadančias karjeras ir tapusias namų šeimininkėmis bei mamomis, o dabar tyliai besigailinčias, kad taip pasielgė. S. Orgad mano, kad jų istorijos simbolizuoja „didesnio masto lyčių, darbo ir šeimos krizę šiuolaikinio kapitalizmo kontekste“.
Nors tokios išvados apklausus vos kelias dešimtis moterų atrodo gana plačios, jos argumentai (kad žiniasklaidoje vaizduojamas dirbančių ir nedirbančių mamų gyvenimas ne toks, kaip tikrų moterų patirtis) įtikinami. „Mano apklaustos moterys mano, kad dėl jų gyvenime susiklosčiusios padėties kalta ne su šeimos gyvenimu visiškai nesuderinama darbo kultūra, – paaiškina S. Orgad, – bet jų asmeninės klaidos.“ Joms paprasčiausiai nepavyksta visur suspėti – ir blogiausia, kad jos mano, jog dėl visko kaltos pačios.
Dar du į JAV orientuoti feministinių knygų grupelę papildantys kūriniai – žurnalistės Amy Westervelt knyga „Forget ‘Having It All’“ ir Stephanie Land knyga „Maid“ – jausmingi memuarai apie autorės gyvenimą dirbant prastą algą gaunančia valytoja ir auginant dukrą. Iš pažiūros knygos visiškai nepanašios. A. Westervelt išsamiai (ir kartais sausokai) aprašo dirbančių moterų istoriją JAV ir paaiškina, kaip susiformavo šiandienos problemos, be to, prideda naudingų pasakojimų apie tautinėms mažumoms arba LGBT priklausančių bei įvairaus dydžio pajamas gaunančių mamų gyvenimus. Tuo tarpu S. Land kūrinys – intymus pasakojimas, kaip ji dirbo „darbus, kurių nenorėjo niekas kitas“, bet norėdama išgyventi vis tiek turėjo „pasikliauti septyniomis skirtingomis pašalpų programomis“.
Tačiau abiejų autorių knygose išreiškiama ta pati mintis – kad dirbančios mamos (ypač neturtingos) paprasčiausiai negali išsiversti be didelės pagalbos. A. Westervelt (kaip ir C. Collins bei S. Orgad) tikina, kad būtina keisti politiką ir kultūrą, o tada pateikia naudingų smulkių pasiūlymų, kaip problemą išspręsti – pavyzdžiui, teikti vyriausybės subsidijomis paremtas nuo lyties nepriklausomas vaiko auginimo atostogas, įmonėms apmokėti vaikų priežiūros paslaugas, be to, skatinti berniukus prižiūrėti mažesnius vaikus, o vyrus atlikti daugiau namų ruošos darbų.
Visos kartu šios knygos sudaro niūrų įspūdį, tačiau kažkodėl ir guodžia. Jos padeda man suvokti, kad įtampos ir kaltės jausmo, patiriamo dėl to, kad dirbu ir auginu vaikus, nepavyks išsklaidyti vienai ar net padedant daug dėmesio šeimai skiriančiam vyrui, nuostabiai auklei, brangiam vaikus auginančių draugių būreliui ir supratingam vadovui bei kolegoms. Kad būtų lengviau, reikia visos visuomenės (galbūt šiek tiek panašios į Švedijos visuomenę) pagalbos.
Nors aš ir kitos mano pažįstamos dirbančios mamos norėtų tiek darbui, tiek vaikams skirti 100 procentų savęs, negalime padaryti to, kas neįmanoma.