Niekam ne paslaptis, jog Kinija yra viena didžiausių išmaniųjų technologijų ir jų komponentų gamintojų pasaulyje. Tačiau tarptautinėje žiniasklaidoje vis dažniau matome pranešimus, kaip šios technologijos naudojamos tiek Kinijos, tiek ir kitų šalių gyventojų šnipinėjimui. Dar 2020-ųjų gruodžio pabaigoje „Foreign Policy“ pranešė, kad Kinijos technologijų milžinės dirba išvien su šalies šnipinėjimo agentūromis, o dienraštis „The Guardian“ iškėlė prielaidą, jog Kinijos valstybinis telefono ryšio operatorius šnipinėja Amerikos vartotojus.
Gyventojų sekimas, stebėsena, priežiūra, ar tiesiog šnipinėjimas, Kinijos piliečiams jau tapo norma. Kitaip būti negali, kai žmonės paprasčiausiai neturi kito pasirinkimo, nes kiekvieną jų žingsnį fiksuoja mažiausiai 200 mln. vaizdo kamerų. Visgi tokie prezidento Xi Jinpingo normatyvai peržengė Didžiosios Kinų sienos ribas. Išmaniosios vaizdo kameros ir stebėjimo sistemos pagamintos Kinijoje, naudojamos nuo Kirgizijos iki Ekvadoro.
Tačiau viskas siekia kur kas daugiau nei tik prekybą. Į šią technologijų ekosistemą inkorporuota ir Kinijos vyriausybės vertybinė sistema, kuri plinta kartu su stebėjimo sistemomis. Tai – XXI a. autoritarizmo forma, kurioje per masinę žmonių stebėseną norima užtikrinti veiksmingą visuomenės kontrolę, rašo organizacija „Human Rights Watch“. Tokiu būdu Kinija labai sėkmingai puoselėja naują, gerokai efektyvesnę valdymo ir masinės kontrolės formą – skaitmeninį autoritarizmą.
