Vertinant iš dabartinės perspektyvos, paskutinį atodūsį Sovietų Sąjunga išleido dar tų metų rugpjūtį, kai KGB, aršiausi Tarybų Sąjungos komunistai ir armija M. Gorbačiovui pritaikė namų areštą ir suorganizavo pučą. Po tris dienas trukusio taikaus pasipriešinimo, kuriam vadovavo Borisas Jelcinas – sovietinės Rusijos respublikos prezidentas – jie atsitraukė. Taip buvo užkirstas kelias sovietinės praeities sugrįžimui. Tik M. Gorbačiovas vis dar laikėsi įsikibęs vilties, jog kažkoks posovietinis liberalus įpėdinis tam tikra prasme sugebės išlaikyti bent dalį respublikų kartu. S. Šuškevičiaus skambutis tokias viltis sudaužė.
Viena iš pagrindinių priežasčių to, kas įvyko, buvo Rusijos ekonomikos griūtis. Kaip vėliau rašė vyriausiasis B. Jelcino ekonomikos reformatorius Jegoras Gaidaras, „tai buvo ilgų eilių prie maisto... tuščių parduotuvių lentynų... maisto vaikams ieškančių motinų... bet kokio maisto už septynių dolerių algą“ ruduo. Norėdamas sėkmingai įgyvendinti J. Gaidaro kuriamas drastiškas reformas, B. Jelcinas turėjo pasirūpinti Rusija, galinčia savarankiškai kontroliuoti savo valiutą. O tai reiškė pasitraukimą iš Sovietų Sąjungos.