Kodėl Briuselyje dominuoja šūdmala?

Šūdo malimas suteikia neįtikėtinai turtingų klodų filosofiniams tyrinėjimams. Amerikiečių filosofo Harry Frankfurto trumpa esė „Apie šūdmalą“ („On Bullshit“) virto knyga, sulaukusia neįtikėtino populiarumo. Nuo 1986 metų, kai buvo publikuota ši esė, šiam reiškiniui analizuoti buvo pasitelkiami mąstytojai nuo L. Wittgensteino iki šv. Augustino. Šiai tyrinėjimų sričiai netgi buvo suteiktas atskiras pavadinimas – tauraskatika (angl. taurascatics). Šūdmalos – abejingumo tam, kaip yra iš tikrųjų, anot paties H. Frankfurto formuluotės – tyrinėjimai šiais laikais yra virtę jau gerai pramintu taku. Tačiau jei norite pamatyti šūdmalą praktikoje, nuvykite į Briuselį.

Paimkime Europos Sąjungos (ES) „Global Gateway“ iniciatyvą, kuri buvo pristatyta gruodžio 1 dieną. Tai didelių užmojų schema, numatanti, kad iki 2027 metų į besivystančio pasaulio infrastruktūrą bus investuota 300 mlrd. eurų. Diplomatai ją lygina su „Juostos ir kelio“ iniciatyva, kurią Kinija naudoja savo įtakai išplėsti. Tačiau po dailiu paviršiumi glūdi šūdmala. Tai susiję ne tik su kalba (ši schema yra paremta viena iš „Team Europe“ prieigų), bet ir turiniu. 300 mlrd. eurų iš esmės atspindi jau egzistuojančius įsipareigojimus, paskolų garantijas ir didvyriškas prielaidas dėl šio klubo gebėjimo paskatinti privačias investicijas, o ne visiškai naują pinigų išleidimą. Netgi pati grėsmė, su kuria ji turėjo kovoti, yra perdėta: Japonija, pavyzdžiui, kur kas daugiau negu Kinija tyliai investuoja į infrastruktūrą Azijoje. Pati idėja yra tobulai gera, bet ji paprasčiausiai yra įspausta į š**ą.