Norėdamas Graikiją užkariauti, Kserksas surinko tiems laikams galingą virš 200 tūkstančių žmonių kariuomenę ir 480 metais prieš Kristų vasarą puolė. Persus pasitikęs Leonidas I disponavo asmenine gvardija, kurią sudarė 300 spartiečių, ir dar 5620 karių, kuriuos įstengė sušaukti Graikijos miestai.
Persų kariuomenės kelias į pietinę Graikiją driekėsi per siaurą Termopilų perėją. Graikai joje ir įsitvirtino, išdėstę pajėgas siauriausiose vietose ir taip sumenkinę priešo kariuomenės galimybes.
200 tūkstančių persų porą dienų nesėkmingai šturmavo perėją, vis dėlto trečią dieną gynyba buvo pralaužta – ne be išdavystės. Vietinis gyventojas Efialtas už atlygį kalnų keliu naktį pervedė persų būrį į Leonido I užnugarį. Bet ir pasiuntinys perspėjo graikus. Suprasdamas, kad nebėra išeities, Leonidas I nusprendė išsaugoti didesnę kariuomenės dalį, išsiųsdamas ją į šalies gilumą. Nesulaikius Kserkso kariuomenės, jų raitininkai galėjo pasivyti graikų pėstininkus ir sumušti atviroje teritorijoje.
Pats su 300 spartiečių pasiliko, nors suprato, kad visi žus. Spartiečiai ir laikėsi, kol visi nekrito. Pasak Herodoto, Termopilų perėjoje žuvo 20 tūkstančių persų ir 4 tūkstančiai graikų, įskaitant Spartos sąjungininkus – tespijiečiai, nepaisydami įsakymo trauktis, nepaliko spartiečių.
Nors po Termopilų mūšio persai užėmė dalį Graikijos, spartiečių ir tespijiečių didvyriškumas apgniuždė persų kovinę dvasią ir tapo pavyzdžiu kitiems, savo žemes gynusiems graikams.
1939–1940 metų Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo (Žiemos karo) pradžioje, 1939-ųjų lapkritį, Raudonoji armija karių skaičiumi daugiau nei pusantro karto pranoko besigynusią suomių kariuomenę – prieš mobilizuotus 250 tūkstančių jos karių stojo 425 640 kariškių disponuojantis agresorius. Pabūklų ir minosvaidžių SSRS armija turėjo penkis, lėktuvų devynis kartus daugiau.
