Nauji įspėjimai: Prancūzijai – išsaugoti veidą po AUKUS antausio, o JAV reikėtų rengtis karui su Kinija

Atlantas (jis ir Atlasas) graikų mitologijoje – vienas titanų, Japeto ir Azijos sūnus. Antikinėje literatūroje vaizduotas prieštaringai, nutikdavo taip, kad vieni teiginiai neigdavo kitus. Pavyzdžiui, esama mito (atpasakotas Platono dialoge „Critias“), kad ne Japeto ir Azijos, o Poseidono sūnus Atlantas buvo pirmas mitinės salos-valstybės Atlantidos karalius, galų gale, jo vardu pavadintas antras pagal plotą (po Ramiojo) vandenynas.

Pagal plačiausiai paplitusią versiją Atlantas dalyvavo titanomachijoje, titanų kare su Olimpo dievais. Po dešimties metų galynėjimosi titanai gavo į kaulus, Olimpo dievams atiteko Žemės planeta. Titanai gi nutremti į Tartaro požemius.

Laikui bėgant visus išlaisvino, išskyrus nabagą Atlantą. Jam, kaip titanų lyderiui, Olimpo dievų lyderis Dzeusas ant pečių užkrovė dangaus skliautą ir prisakė laikyti iki dabar. Atlantas kaip ir mėgino sudaryti sandorį su į 12 žygdarbių išsiruošusiu Herakliu, bet tas dangaus skliautą paturėjo tik kurį laiką, kol Atlantas suvaikščiojo auksinių obuolių iš hesperidžių saugomo sodo (11 žygdarbis).

Kaip ir nieko asmeniško.

„Savo ruožtu“ Azija, viena iš net trijų tūkstančių okeanidžių (Okeano ir Tetijos atžalų), buvo kokio nors vandens telkinio (šaltinio, upės, ežero...) globėja.

Šiuolaikinės antikinių nutikimų interpretacijos nestokoja ironijos – pavyzdžiui, dangaus skliauto laikymas perfrazuotas į transatlantinę lyderystę. „Tik“ vandens telkinių globėjos, taigi ir Azija virto apskritai velniai žino kuo. Išeitų, antikinė mitologija įžvalgiai žmoniją išdūrė jau XXI amžiuje. Į ką nurodo aktualiausi reikalai.