Su Kauno Daktarais artimus ryšius palaikiusiu ir galimai KGB darbuotojams informaciją teikusiu Algučiu Edvardu Tamuliu, anuomet tarp nusikaltėlių pagarsėjusiu Išsižiojėlio ir Algelio pravardėmis, buvo susidorota 1991 metų paskutinėmis rugsėjo dienomis ir visa tai nutiko Latvijoje. Būtent ši juodoji sukaktis ir paskatino prisiminti pirmojo linksmai, bet trumpai gyvenusio ir ganėtinai liūdnai užbaigusio Lietuvos gangsterio istorijas.
Saugumiečių bylose – objektas Tomas
Kaip teigė vienas buvęs aukštas slaptosios sovietų tarnybos KGB sovietinės Lietuvos skyriaus darbuotojas, 1980 – 1989 metais saugumiečiams buvo pavykę infiltruoti patikimus informatorius ir agentus į garsiausias to meto šalies kriminalines šeimas, tarp jų – ir į legendinę Kauno Daktarų gaują. Taigi, šiandien dviveidžių mafijos veikėjų krikštatėviu galima laikyti ilgametį kauniečių banditų patikėtinį Palangoje, kuris anuomet buvo žinomas Algelio, Išsižiojėlio pravardėmis.
Nors beveik tris dešimtmečius aktyviai visoje Lietuvoje veikusių Henriko Daktaro ir jo vyrų bylos nusikaltimų tyrimas buvo baigtas tik 2013-ųjų birželio 14-ąją, kai jis pats pirmąsyk Klaipėdos apygardos teismo sprendimu buvo visiems laikams pasiųstas už grotų, saugumiečiai šia specifine publika ėmė domėtis gerokai anksčiau.
Dar 1985-aisiais, KGB buvo ypatingai galinga jėga, su kuria buvo privalu skaitytis. Nors saugumiečiai, padedami H. Daktaro, ir atgavo prie Kauno kavinės automobilyje pavogtą savo sekimo aparatūrą, didelio dėkingumo jie jam nejautė. Kaip aiškėja iš senų KGB dokumentų, tais pačiais 1985-aisiais, padedant saugumiečiams, buvo tyliai iš pareigų atleistas su Daktarais glaudžius ryšius palaikęs aukštas tuometės Kauno milicijos vadovas.
Labai tikėtina, kad paskutiniais sovietinės epochos metais, maždaug 1988–1989-aisiais, kagėbistai įsigijo ypatingai patikimą informatorių – 1953 metais gimusį A. E. Tamulį. „Pamenu, Tamulis buvo visiems geras. Ir policijai, ir nusikaltėliams, – prisimena Kauno kriminalinės milicijos veteranas Jurijus Liaškinas. – Na, jis toks rėksnys. Bet atrodė kaip inteligentas, mėgdavo po restoranus vaikščioti, su panelėmis ryšį palaikydavo. Turėjo pinigų, vadovavo Aleksoto turgui, Palangoje turėjo didžiulį namą. Jis buvo iš tų, kurie patys niekur tiesiogiai nesikišdavo.“
KGB senų bylų archyve iki šiol yra saugomi užrašai su LTSR KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus 1990-01-04 pažyma apie pokalbį su tardomuoju apie buvusį iki nuteisimo 1988 metais Daktarų gaujos narį A. E. Tamulį, gyvenusį Palangoje.
Kitame fonde saugoma sovietinės Lietuvos KGB Klaipėdos ir Lietuvos jūrų baseino skyriaus 13-ojo poskyrio 1991 m. sausio–vasario mėnesiais parengta pažyma, nutarimas apie 1990-01-22 pradėtos operatyvinio patikrinimo bylos Nr. 2349 (pastovios nusikalstamos asmenų grupės, organizuotos prievartiniams veiksmams) objektą „Tomas“ – A. E. Tamulį, 1988 m. atvykusį gyventi į Palangą iš Kauno, kur dalyvavo nusikalstamoje Daktariukų grupuotėje. Fondo K-l kartotekos Nr. 20 kortelėse rašoma, kad A. E. Tamulis vadovavo grupei asmenų, kurie užsiėmė turto prievartavimu, kėlė riaušes, priešindavosi milicijai, ieškojo galimybių įsigyti ginklų.
Nesivaržydamas bendravo su žinomu komisaru
Beveik du dešimtmečius kriminalistu dirbęs, vadovavęs Vidaus reikalų ministerijos 6-ajam skyriui Alvydas Sadeckas iki šiol kuo puikiausiai prisimena senosios Kauno mafijos legendą A. E. Tamulį, nes vasarodamas Palangoje ne kartą jį buvo sutikęs.
„Jis man pasirodė labai įžūlus, pernelyg savimi pasitikintis. Palangoje susitikę jie mus vos ne kuo toliau siuntė – teko keletą parų skirti. Atsėdėjo už savo įžūlumą, – pasakojo A. Sadeckas. – Dar kažką buvo pridaręs. Bet jis nebuvo ta figūra, kuri mus labai domintų dėl nusikaltimų darymo. Jis atliko tokį išsižiojėlio vaidmenį, tikrai nebuvo labai reikšminga figūra. Turėjo ryšių, bet kad būtų dalyvavęs konkrečiuose nusikaltimuose, kad kiti banditai juo būtų labai pasitikėję, neteko girdėti.“
A. Sadeckas šiandien abejoja, kad Išsižiojėlis galėjo būti vertingas informacijos šaltinis sovietų saugumiečiams. Banditai juo ne itin pasitikėjo, nes kalbama, kad svarbiausiose jų operacijose jis nedalyvaudavo.
A. E. Tamulis Daktarams labiausiai pravertė tuomet, kai įsigijo Palangoje, Žvejų gatvės 47-uoju numeriu pažymėtą namą.
„Kai jis persikėlė į Palangą, manėme, kad jie, matyt, nori užimti Palangoje ir Klaipėdoje tam tikrą bazę – turbūt ir turto prievartavimo prasme, ir savo įtakos prasme, nes būtent Palangoje tada prasidėjo prekyba falsifikuotais alkoholiniais gėrimais, – prisimena A. Sadeckas. – Gal Palangoje jis jiems ir buvo dėl ko nors reikalingas. Aš šiame mieste su juo susitikdavau, gatvėje mane sutikęs kaskart šnekindavo.“
Anot jo, A. E. Tamulis buvo ypatingai landus, tačiau savotiškai išsiskiriantis iš jo daugybės sutiktų gangsterių. „Pamenu, kaskart poilsiaujant Palangoje atsitiktinai susitikdavome. Jis prieidavo prie manęs ir sveikindamasis kišdavo ranką. Ilgai svarstydavau, ar verta sveikintis. Jis nė trupučio nesivaržydamas eidavo su manimi, kartkartėmis palydėdavo kone iki namų, kuriuose apsistodavau. Vengiau jo draugijos, nes man buvo neramu, ką pagalvos mus kartu išvydę praeiviai, juk anuomet buvau 6-ųjų skyrių vadovas“, – pasakojo A. Sadeckas.
Pasakojama, kad kuklumu A. E. Tamulis nepasižymėjo ir tada, kai būdavo sulaikomas teisėsaugininkų. „15 parų už chuliganišką elgesį Išsižiojėlį uždarėme Jonavos areštinėje. Tada jis elgėsi kaip „nachalas“, skeryčiojosi, o galiausiai draugiškai bandė užmegzti pokalbį su jį sulaikiusiais pareigūnais“, – kalbėjo kovos su organizuotu nusikalstamamu padalinių steigėjas.
Kauniečių naktys Palangoje
Kriminalistai išsiaiškino, kad Išsižiojėlio namas Palangoje buvo tarsi poilsio bazė privilegijuotiems Daktarų gaujos nariams. O siautėjo Kauno Daktarai Palangoje kaip reikiant. Kurorto senbuviai pasakojo, kad Kauno gangsteriai savo galią ir nebaudžiamumą demonstruodavo tuomet garsiausiame Palangos „Gabijos“ restorane. Čia agresyviai nusiteikę kauniečiai dažnai įsiveldavo į muštynes, iki paryčių girtuokliaudavo, priekabiaudavo prie moterų. O neretai, nuvažiavę į Žvejų gatvėje esantį Išsižiojėlio namą, prievartaudavo jaunas merginas.
„Pamenu, kartą sėdime operatyvinėje dalyje ir mus pasiekia pranešimas, kad „Birutės“ restorane H. Daktaro žmonės nuėmė mergaitei auksinę grandinėlę, – prisimena J. Liaškinas. – Aišku, mes sėdame į autobusiuką, kaip ir priklauso, važiuojame į tą restoraną, mums parodo tuos triukšmadarius, visus iki vieno mes tuos Daktarus sulaikome. Jie nesipriešino, nes tą sykį turėjome ir vilkšunį, visi mums pasidavė. Kai visus atvežėme į Palangos milicijos budėtojų dalį, budėtojas net išsigando – ką jūs čia darot? Atėjo ir ta mergina, sako: „Aš pareiškimo nerašysiu, bijau, nes kol ėjau į miliciją, mane čia kreivai nužiūrinėjo.“ Pasiūliau jai pasėdėti koridoriuje. Sulaikyti Daktariniai jos atsiprašė, ir Luras (Alvydas Viktoras Laurinavičius, 2007-ųjų gruodį miręs Daktarų gaujos autoritetas) ar kuris ten jai atidavė savo grandinėlę. Ji daugiau pretenzijų jiems neturėjo. Taip aš su jais ir susipažinau. Kartą Palangoje pliaže prie manęs ir kitų mūsų darbuotojų priėję A. E. Tamulis ir Turistas (Vladimiras Seneckis, saviškių 1993 m. rugpjūtį nužudytas Daktarų veikėjas, kurio palaikų iki šiol nepavyko surasti) pasakė: „Jūs ilsėkitės, mes išvažiuojam. Mes daugiau čia nebūsime.“ Vos tik mes po 10 dienų išvažiavome, jie ir vėl sugrįžo.“
Žinomo verslininko dvikova su banditais
Šiandien gerai žinomas pajūrio verslininkas, prabangiais drabužiais prekiaujančių parduotuvių „Du broliai” steigėjas Vaidotas Jankauskas pasakojo, kad maždaug 1983–1985 metais dirbo barmenu legendiniame Palangos „Gabijos“ restorane. Stovėdamas prie baro jis ne vieną vakarą yra pastebėjęs, kaip į šeimininkų vaidmenį įsijautę neprognozuojamo būdo kriminalinių gaujų atstovai į restoraną slapčia atsineša savo degtinės ir ją iš pradžių iš po stalo, o paskui ir atvirai geria su savo simpatijomis.
„Būdavo, kad juos perspėju, bet jie nereaguoja. Kartą per vakarą jie ištuštino du butelius, bet pastebėjęs trečią griebiau nuo stalo ir paleidau ant grindų, – įtemptą situaciją prisimena V. Jankauskas. – Ir ramiai nuėjau. Tada vienas iš tos banditų kompanijos žmonių priėjo prie baro, metė 25 rublius ir agresyviai reikalavo, kad jam parduočiau „Kosmoso“ cigarečių. Jis šaukė: „Žąsine, duok cigarečių.“ Mečiau jam tuos pinigus atgal sakydamas: „Moliūge, išmok normaliai elgtis.“
Tuomet Vaidotas nuėjo ieškoti restorano administratoriaus, kad šis kuo skubiau iškviestų Palangos milicininkus. Sugrįžęs į salę išvydo kovos poza stovinčius tris agresyviai nusiteikusius vyrus. „Tas, kuris metė pinigus, bandė smogti, bet spėjau atšokti, – pasakojo verslininkas. – Tada jie mane apsupo ratu, bet pradėjome kovoti vienas prieš vieną. Vikriais judesiais sudaviau nokdauną, vienas tuojau pat parkrito. Tuo metu į salę įsiveržė Juozas Jucevičius (buvęs bokso čempionas). Jis šaukė: „Vyrai, ką jūs darote?“
Tą vakarą V. Jankauskas neturėjo nė menkiausio supratimo, kas buvo tie agresyviai nusiteikę restorano lankytojai. Kaip vėliau paaiškėjo, vienas iš jų ir buvo Išsižiojėlio pravarde pagarsėjęs Kauno Daktarų gaujos veikėjas A. E. Tamulis.
„Jis buvo toks įsiaudrinęs, kad tiesiai rėžė į akis, jog kada nors paskandins mane Baltijos jūroje, – kalbėjo Vaidotas, prisiminęs akistatą su Kauno banditais. – Netrukus sugrįžau prie baro, prie manęs priėjo kiek vyresnis vyras iš jų aplinkos ir pareiškė: „Čia piemenys, nesinervink.“
Tais laikais sovietinės Lietuvos restoranuose buvo pardavinėjamas itin prabangiu laikytas konjakas „Napoleon“, kurio butelį puošė aukso spalvos grandinėlė. Toks butelis buvo prieinamas ne visiems, nes kainavo net 75 rublius. Juo mėgautis išskirtinėmis progomis ir šventėmis galėjo sau leisti tik aukšti sovietų funkcionieriai, pirmieji verslininkai ar šešėlinio pasaulio atstovai.
„Pamenu, jis padavė 100 rublių ir paprašė dviejų didelių taurių. Mandagiai bendraudamas prašė kartu su juo išgerti, – pasakojo V. Jankauskas. Atsakiau, kad negeriu, tačiau primygtinai prašomas išgėriau gal 120 gramų konjako. Ir beprotiškai apsvaigau. Kiek vėliau sužinojau, kad tai buvo Luro pravarde pagarsėjęs Daktarų veikėjas.“
Po šito audringo vakaro Išsižiojėlis pastebimai apsiramino ir ėmė su V. Jankausku elgtis pagarbiau. Su banditais artimus ryšius palaikęs A. E. Tamulis jau tais laikais turėjo vieną įspūdingiausių nuosavų namų Palangos kurorte. Kartą Žvejų gatvėje esančias savo valdas jis aprodė ir V. Jankauskui.
„Mane nustebino milžiniškas baseinas namo kieme, nes tais laikais retas kuris galėjo sau leisti tokią prabangą, – kalbėjo Vaidotas. – Be to, supratau, kad Luras buvo tikras psichologas, gebantis sutramdyti jaunesnius žmones. Aš jiems niekada neleisdavau gultis ant grindų, kilnoti kojų, daužyti taurių. Vienas mano kolega, gavęs niekingus šimtą JAV dolerių, leisdavo jiems daryti ką tik užsigeisdavo. Tačiau taip jis išvaikė visus kitus lankytojus. O pas mus buvo tvarkinga, jauki kavinė, į ją mielai rinkdavosi net tokie iškilūs žmonės kaip Vytautas Landsbergis, Bronislovas Lubys su žmona ar aukšto lygio svečiai iš užsienio.“
Klaidinga informacija laikraštyje
Gerai informuoti šaltiniai pasakoja, kad Lietuvai tapus nepriklausoma, 1990 – ųjų pavasarį A. E. Tamulis užmezgė ryšius su tuomet įtakingiausiu Rygos mafiozu Viktoru Abakumovu. Jie rimtai svarstė idėją įkurti lošimo namų tinklą anuomet prestižiniais laikytuose buvusios Sovietų Sąjungos kurortuose Sočyje ir Jaltoje. Tačiau 1991-ųjų rugsėjį V. Abakumovas Rygoje buvo nušautas.
Praėjus kelioms dienoms į V. Abakumovo laidotuves atvyko ir Išsižiojėlis. Iškart po laidotuvių Išsižiojėlis buvo rastas mirtinai subadytas. Tikslios jo mirties aplinkybės ir užsakyto kruvino akto dalyviai nenustatyti net ir praėjus 30 metų. Faktas, kad negailestingame mafijos kare A. E. Tamulis krito kaip pirmasis lietuvis gangsteris. Kartu užsimezgė viena painiausių per visą nepriklausomos Lietuvos kriminalinę istoriją nužudymo bylų.
Skelbdami žinias apie A. E. Tamulį, nemažai klaidų darė ir tais laikais dirbę didžiausio šalies dienraščio žurnalistai. 1991 metais spalio 1 dieną „Lietuvos ryto” laikraštyje pasirodžiusioje nedidelėje publikacijoje „Paslaptingos laidotuvės Palangoje“ galima perskaityti, kad Edmundas Tamulis (klaidingai pažymėtas vardas) buvo palaidotas Palangoje. Skelbiama, kad pajūrio sostinėje jis gyveno name su dviem baseinais. Prie šio namo nuolat sustodavo brangios mašinos, iš jų išlipdavo turtingi vyrukai ir damos.
Anot straipsnio autoriaus, E. Tamulis – žinomas ir įtakingas žmogus tarp nusikaltėlių. Visą gyvenimą jis praleido Kaune, o paskutiniais metais persikėlė į Palangą. „Vieni jį vadino Daktaru, nes buvo susijęs su šia Kauno gauja. Jaunystėje jį praminė Išsižiojėliu, vėliau – Ispanu arba Algeliu, o paskutiniu metu – Žilu. Daugeliui kauniečių mafijos veteranų iki šiol neaišku, kodėl E. Tamulis buvo vadinamas Algeliu ar Algučiu”, - taip skelbta minėtame rašinyje.
Tačiau gerai pasigilinus pavyko sužinoti, kad Išsižiojėlis buvo ne Edmundas, o Algutis Edvardas Tamulis. Tikra mistika, kad apie jį duomenų neišliko tuometės policijos kartotekose, o vėliau ir kompiuterizuotoje duomenų sistemoje. Tiesa, kažkodėl jį, kaip Edmundą, vis dar prisimena to laikmečio teisėsaugos pareigūnai. Vienas jų man pareiškė: „Tai laikais keitėsi santvarka, Lietuva tapo nepriklausoma. Dėl duomenų kaupimo ir saugojimo vyko tikras jovalas. Kai kurių žmonių bylos iškeliavo į šiukšliadėžes. Tad jis galėjo tapti tuo, kuris tapo šios netvarkos auka, todėl apie jį nėra išlikę jokių duomenų.“
Palaidotas legendinėse kapinėse
Kuo puikiausiai įsitikinau, kad A. E. Tamulis beveik mistinė figūra, nes išties policijos duomenų bazėse, kuriose kaupiama svarbi informacija apie kiekvieną nusižengusįjį, apie jį nepavyko nieko rasti.
Kur palaidotas Išsižiojėlis taip pat kurį laiką sunkiai sekėsi surasti. Apskambinau kone visas šalies kapinių priežiūros tarnybas. Nė viena jų negalėjo suteikti duomenų, kur prieš tris dešimtmečius amžinybėn atgulė A. E. Tamulis. Ir ar apskritai palaidotas? Galbūt jo palaikai buvo kremuoti? Manyta, kad jis galėjo būti palaidotas Rygoje, kur ir praleido paskutines savo gyvenimo dienas.
Viena įtikinamiausių versijų – A. E. Tamulis pakeistu vardu, siekiant konspiracijos net po mirties, amžinojo poilsio atgulė Kauno priemiestyje, Karmėlavos kapinėse. Apie šiose kapinėse, kur nukryžiuotojo simboliai stovi ant praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje vienaip ar kitaip pagarsėjusių tarpusavio banditų karuose kritusių jaunų gangsterių ir jų aukų – gerai žinomų verslininkų ar sportininkų kapų, iš tiesų egzistuojančią A. E. Tamulio kapavietę visiškai atsitiktinai sužinojau iš buvusio Daktarų gaujos veterano.
Jis gerai pažinojo mane itin sudominusį Išsižiojėlį.
Mano gerai informuotas šaltinis minėjo, kad Išsižiojėlis buvo palaidotas būtent čia. Taigi, ant Karmėlavos kapinėse stovinčio pirmojo nepriklausomoje Lietuvoje kritusio „bachūro“ antkapio parašyta Algutis Edvardas Tamulis, taip pat sutampa ir mirties data – 1991-ieji.
Kai kurie šaltiniai informavo, kad Išsižiojėlis buvo palaidotas 1991 metų rugsėjo 27-ąją. Būtent panašiu laikotarpiu jis viešėjo Rygos mafijos veikėjo V. Abakumovo laidotuvėse, kurioms pasibaigus ir buvo nužudytas.
Istorija su Moldavijos čigonais
Senose baudžiamosiose bylose apie A. E. Tamulį faktiškai nerašoma. Ilgą laiką niekur negalėjau rasti ir jo atvaizdą menančių nuotraukų, tačiau vienoje iš jau teismuose išnagrinėtos Kauno Daktarų gaujos vyrų bylos medžiagoje pateiktoje fotografijoje išvydau neeilinės biografijos gangsterį.
Fotografuota viename mafijos pobūvių Palangoje, kur linksmai nusiteikęs A. E. Tamulis sėdi prie bendro stalo su H. Daktaru, artimiausiu jo bendru A. V. Laurinavičiumi-Luru, Šančių autoritetu Vitalijumi Kostiučenka-Kaulu ir kitais žemesnio rango kauniečių gangsteriais.
Beje, verta prisiminti, kad Kaune iki šiol sklando gandai, neva prieš mirtį Luras, vienas pirmųjų senių, ėmė bendradarbiauti su legendinius Daktarų nusikaltimus atkapsčiusiais kriminalistais iš Vilniaus, o iš buvusių sovietų desantininkų suburta Kaulo gauja pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo viena aktyviausių plėtojant šešėlinį verslą mieste.
Tačiau tokių kalbų oficialiai niekas nepatvirtina.
Išsižiojėlio ir Luro kriminalinės pravardės skamba ir labai senoje Daktarų istorijoje, kai maždaug 1984 metais netoli Molodečno (Baltarusija) Vilijampolės medinukų kiemuose užaugę nusikaltėliai, persirengę milicininkų uniformomis, sustabdė Moldavijos romams skirtą sunkvežimį megztinių. Tuo metu pagrobto krovinio vertė siekė 80 tūkstančių rublių.
Iš pradžių baudžiamoji byla už sunkvežimio apiplėšimą buvo iškelta Baltarusijoje, tačiau vėliau bylą SSRS Vidaus reikalų ministro pavaduotojo nurodymu perėmė Lietuvos pareigūnai.
Įtariamųjų gretos dar labiau išsiplėtė, o tarp jų sumirgėjo ir A. E. Tamulio pavardė. Tiesa, jis nebuvo tarp pagrindinių trijų kaltinamųjų. Tuo metu Rimantas Ganusauskas, pravarde Mongolas (1993 m. Kalėdų vakarą nužudytas įtakingiausių Daktarų veikėjų ir užkastas bei vis dar nesurastas pakaunės miškuose) nuo iš „zonoje“ sėdėjusio Luro gavo „maliavą“ (slaptą laišką), kuriame rašė: „Bandykite prieiti prie tardytojo. Susiraskit Svičių (tuometis Kauno milicijos darbuotojas) ir pasakykit jam, kad padėtų. Pasiimkit su savim Algutį (A. E. Tamulį), kad geriau sukalbėtų. Jie labai „užsisėdo“ ant mūsų. Labai daug „chebros“ ant mūsų pila žibalą.“
Po tokio Daktarų žengto manevro buvo imtasi konkrečių veiksmų, tad praėjus kuriam laikui vykusio plėšikautojų teismo metu vienintelis nukentėjusysis sunkvežimio vairuotojas pakeitė parengtinio tardymo metu duotus parodymus, o Moldavijos romai visai neišdrįso pasirodyti teisme, tad Luras ir dar du vilijampoliečiai buvo išteisinti.
Ketino išplėsti kazino tinklą
Beveik neabejojama, kad jei ne agresyviai elgtis, greitai įsiplieksti ir nusižengti linkusio žmogaus charakteris, šiandien kaunietis A. E. Tamulis tikrai būtų prestižinės verslo bendrovės savininkas. Jam netrūko nei žavesio, nei drąsos rizikuoti.
Anot ilgamečių teisėsaugos veteranų, dar anuomet tarp operatyvininkų nestigo kalbų apie išskirtinę prabangą Išsižiojėlio nuosavame Žvejų gatvės name Palangoje. Šioje įspūdingoje viloje su meilužėmis ir naujai sutiktomis merginomis vasaras leisdavo ir tuomečiai Daktarų gaujos šulai. Tuomet Palangoje siautėjusius Vilijampolės kriminalinio elito atstovus stebėję VRM darbuotojai sakė turėję duomenų, kad viloje Išsižiojėlis ketino steigti ne tik pogrindinį kazino, bet ir viešnamį.
Iki šiol daugelis vis dar prisimena 1990-ųjų vasaros pabaigą, kai būrys kauniečių „aštuntukais“ ir „devintukais“ tamsintais langais darnia kolona suvažiavo į Palangą parodyti, kas yra tikrieji Lietuvos pajūrio sostinės šeimininkai. Tada į Palangą sulėkė bemaž 100 banditų vairuojamų automobilių. Aršiausi atvykėliai tuo metu apsistojo Išsižiojėlio name.
Palangiškių pasakojimu, kauniečiai gangsteriai tais laikais jautėsi tarsi šeimininkai, rodė savo galią, neliečiamybę ir nebaudžiamumą tuomet garsiausiame Palangos „Gabijos“ restorane. Šioje ir kitose kurorto naktinėse užeigose agresyviai nusiteikę nusikaltėliai iš Kauno dažnai įsiveldavo į muštynes, iki paryčių girtuokliaudavo, priekabiaudavo prie moterų. Ne vieną dailiosios lyties atstovę jie jėga už plaukų ištempdavo iš restorano, įsodindavo į mašinas ir nuvažiavę į Žvejų gatvėje esantį namą keliese išprievartaudavo. Kartais net apiplėšdavo, sumušdavo ir apšlapindavo.
Kauno kriminalinį pasaulį iš vidaus pažįstantis asmuo pasakojo, kad Išsižiojėlis tų pačių Daktarų buvo apkaltintas „žiurkiavimu“, todėl ir išvytas iš laikinosios sostinės. Kalbėta, kad vienas Išsižiojėlio ištrėmimo iniciatorių buvo Luras.
Tiesa, per pakankamai trumpą laiką prabangiai įsitaisęs Palangoje A. E. Tamulis netrukus vėl sulaukė vilijampoliečių dėmesio ir draugijos.
Kai 1990 metais A. E. Tamulis užmezgė dalykinius ryšius su tuomet įtakingiausiu Latvijos sostinės Rygos mafijos veikėju V. Abakumovu. Jie ėmė brandinti tarsi klasika tapusiuose filmuose apie legendinius Amerikos gangsterius pristatomas idėjas. Verta prisiminti, kad kadaise legendinis JAV gangsteris Benjaminas „Bugsy“ Siegelas (1906 – 1947) buvo tas žmogus, kuris pradėjo pasaulio kazino sostinės - Las Vegaso miesto plėtrą ir istoriją. Išsižiojėlio ir latvio galvose ėmė suktis mintys apie tarptautinius projektus ir lošimų namų, naktinių barų bei diskotekų tinklo steigimą visos buvusios Sovietų Sąjungos kurortuose. Tokie lošimo namai turėjo atsirasti ir prestižinėje Palangos vietoje.
Žiaurūs banditų karai
Šiandien niekas nežino ir negali tiksliai pasakyti, kas iš tiesų nutarė pašalinti tokius grandiozinius planus savo galvose brandinusius vyrus. Tačiau 1991-ųjų rugsėjį V. Abakumovas buvo nušautas Rygoje. Paprašyti prisiminti įtakingo rygiečio mirties aplinkybes kai kurie šešėlinio pasaulio žmonės man pasakojo, kad kurį laiką sklandė kalbos, jog Išsižiojėlis palaikė artimus ryšius su pagrindiniu V. Abakumovo priešininku, kurį mafijos žmonės vadino tiesiog vardu Alberto.
Beje, jis buvo įtakingas Sankt Peterburgo teisėsaugos struktūros vadovas, paskutiniais sovietų režimo metais perėjęs į kitą barikadų pusę ir pradėjęs sukti reikalus su neaiškiais verslininkais bei nusikalstamomis grupuotėmis. Manoma, kad būtent Alberto finansavo V. Abakumovo žmogžudystės operaciją.
Įdomiausia, kad tarp mafijos pasaulio žmonių sklandė informacija, jog V. Abakumovo nužudymo dieną Rygos oro uoste išlydint įtariamus žudikus, tarp kurių buvo ir esą rygiečių mafijos vadeivos žudikas, neva buvęs pastebėtas ir lietuvis Išsižiojėlis.
„Kurį laiką A. E. Tamulio ir minėto samdomo žudiko duetas daugeliui kėlė juoką, nes jie abu buvo nepaprastai žemo ūgio, smulkaus sudėjimo ir nė kiek nepriminė tų, kurie galėtų suregzti panašias kruvinas skerdynes. Tačiau kai kurios aplinkybės dabar leidžia manyti, kad būtent jie ir galėjo prisidėti prie V. Abakumovo nužudymo“, – pasakojo vienas buvęs Kauno Daktarų veikėjas.
Po kelių dienų į V. Abakumovo surengtas laidotuves iš Palangos atvyko ir A. E. Tamulis. Pasakojama, kad po laidotuvių Išsižiojėlis mirtinai subadytas buvo rastas vienoje netoliese kapinių buvusioje lauko kavinėje. Kiti buvę Palangos kriminalistai minėjo, kad jis buvo mirtinai nukraujavęs aptiktas kito Lietuvos gangsterio automobilyje sukniubęs ant priekynės sėdynės. „Pamenu, nustatėme tos mašinos savininką ir vairuotoją, apklausėme. Bet jis aiškino, kad neva po laidotuvių buvo smarkiai įkaušęs, užmigo galinėje sėdynėje ir nieko nematė bei negirdėjo, vėliau atsibudęs netikėtai išvydo negyvą Išsižiojėlį. Tačiau kažkodėl pabijojo kreiptis į Latvijos teisėsaugą ir skubiai parvyko į Lietuvą”, - kalbėjo vienas buvusių Palangos kriminalistų.
Nusikaltėlis ar nusikaltėliai, kurie Išsižiojėliui amžiams užčiaupė burną, taip ir nebuvo nustatyti. „Sklandė tokia versija, kad po V. Abamukovo laidotuvių surengtos vakarienės A. E. Tamulis vairavo automobilį, o šalia jo sėdėjęs buvęs artimas palaidoto Rygos autoriteto žmogus, pravarde Karabanas, paprašė sustoti nusilengvinti viename užmiesčio kelyje. Kai Išsižiojėlis irgi išlipo iš mašinos, kartu važiavęs latvis išsitraukė milžinišką peilį ir pradėjo badyti A. E. Tamulį. Kalbėta, kad A. E. Tamulis netrukus susmigo ir nukrito ant žemės. Kitą rytą jo lavonas su durtinėmis žaizdomis buvo rastas pelkėje netoli atokaus kelio šalia Rygos“, – gandus apie Išsižiojėlio sunaikinimą komentavo buvęs senosios Kauno nusikaltėlių gvardijos atstovas.
Sprendžiant iš nužudytojo kūno sužalojimų gausos, vienas asmuo negalėjo įvykdyti tokios operacijos. Kalbėta, kad morge apžiūrint kraupiai sudarkytą A. E. Tamulio kūną buvo aptikta net 100 durtinių žaizdų.
Atvežtas bagažinėje
Kas tai – mafijos veikėjų ar jų rankomis veikusių sovietų slaptųjų tarnybų suplanuota žmogžudystė? Pirmaisiais nepriklausomybės metais viešai apie šią mirtį nebuvo plačiai kalbama. Tarp Kauno gangsterių vyravo „užsakomosios žmogžudystės“ ar net niekšingo išdaviko atsikratymo motyvai.
Jokiuose archyvuose nepavyko aptikti dokumentų, įrodančių tragišką kauniečio Išsižiojėlio gyvenimo baigtį. Manoma, kad taip žiauriai susidorota su Išsižiojėliu, nes jis įtartas palaikęs draugiškus ryšius tiek su Kauno Daktarų ar Latvijos gangsteriais, tiek su KGB darbuotojais. Neatmetama, kad po Rygos mafijos garsenybės žūties A. E. Tamuliu nuspręsta atsikratyti kaip per daug žinojusiu ar neparankiu tapusiu žmogumi.
Po V. Abamukovo ir A. E. Tamulio mirties karas buvo neišvengiamas net skirtinguose buvusios Sovietų Sąjungos didmiesčiuose. Kilo nesutarimų keliose kriminalinėse šeimose. Karai truko dvejus metus. Abiejose kariaujančiose stovyklose žuvo keliolika šeimos narių.
Vėliau likimai liūdnai susiklostė daugeliui Išsižiojėlį ir V. Abakumovą artimai pažinojusių gangsterių. Gyvenimus tragiškai baigė ir pats Alberto, ir galimai A. E. Tamulį papjovęs Karabanas.
Pasakojama, kad Alberto su dviem apsaugininkais vakarieniavo prabangiame Sankt Peterburgo restorane. Lauke jų laukė žudikai su automatais. Sutemus į ištuštėjusį restoraną nepastebimai įsiveržė specialiame sovietų kariniame dalinyje parengti kaukėti žudikai. Netrukus pasigirdo automatų serijos ir pistoletų šūviai. Alberto ir du jo sargybiniai žuvo iš karto.
Po kurio laiko viename Latvijos kalėjimų pasikorė galimas A. E. Tamulio žudikas Karabanas. Teisėsaugininkams visgi nepavyko įrodyti jo kaltės dėl kauniečio žmogžudystės, tačiau šis už grotų atsidūrė už kitus nusikaltimus. Dar vienas svarbus ir susimąstyti verčiantis faktas: Lietuvoje KGB veikė iki 1991-ųjų rugpjūčio pučo, o Išsižiojėlis buvo nužudytas tomis dienomis, kai paskutinius mėnesius visoje Sovietų Sąjungoje egzistuojančioje KGB šnipų kalvėje tvyrojo visiškas chaosas, greitų, o kai kada ir dviprasmių sprendimų metas.
Į mano klausimą, ar anuomet Išsižiojėlis galėjo bendradarbiauti su sovietų saugumo agentais, buvę Kauno ir Palangos kriminalistai atsakė, kad tada „buvo tam tikrų prielaidų dėl jo ryšių su KGB“.
Bet galiausiai visas mano abejones išsklaidė ir pripažino vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministrų. Jis tvirtai pareiškė, kad Išsižiojėlis išties nuolat teikdavęs informaciją sovietų šnipams. Bet kokiu atveju tokių teiginių šiandien neįmanoma patikrinti, nes Rusija po devyniais užraktais tebelaiko informaciją apie komunistinio režimo slaptąsias tarnybas ir jiems neįtikusių, o vėliau likviduotų asmenų sunaikinimo operacijas.
Garsiojoje ir nuo Vilniaus „brigadinių” rankų kritusio žurnalisto Vito Lingio nužudymo byloje prisegtoje VRM operatyvinėje pažymoje, kurioje apžvelgiami 1988–1989 metai, rašoma, kad „Vilniaus brigados” autoritetų patikėtinis Viktoras Polonskis – Vesna (2017-ųjų vasarą nuo persigėrimo Vilniaus ligoninėje miręs asmuo) ir kiti susipažįsta su A. E. Tamuliu.
Sklaidant senas KGB bylas ne kartą teko įsitikinti, kad anuomet brigadininkai taip pat buvo siejami su saugumo darbuotojais.
„Šiaip nelabai įsivaizduoju, ką įdomesnio ar vertingesnio KGB agentams tuomet jis galėjo suteikti apie Kauno ar Rygos kriminalines šeimas. Juk jis nebuvo iš tų, kuris galėjo valdyti saugumiečius dominančią informaciją. Manau, kad kažkas paskleidė tokias kalbas, norėdamas tiesiog apšmeižti Išsižiojėlį. Juk tais laikais visi bijojo KGB, o kas patvirtins ar paneigs, kad tas ar kitas mafijos veikėjas iš tiesų turėjo ryšių su šia struktūra. Tarp Daktarų būdavo patogu neparankius asmenis paversti KGB bendradarbiais“, – apie sunkiai tikėtiną versiją, kad A. E. Tamulis galėjęs dirbti slaptosioms tarnyboms, kalbėjo vienas buvęs Kauno kriminalinis autoritetas.
Kalbėta, kad 1991-ųjų rugsėjo pabaigoje iš Latvijos į Lietuvą A. E. Tamulį automobilio bagažinėje atgabeno vienas didžiausių to meto Kauno mafijos veikėjų, kuris kalėjime atliko ne vienerių metų bausmę už senus 1990-ųjų nusikaltimus. Pagal gilias banditų pasaulio tradicijas, mašinų bagažinėse paprastai vežami tarp nusikaltėlių „nurašyti“ ir seniai jų autoritetą praradę asmenys…
Netikėtas sesers skambutis
Galbūt čia ir būčiau padėjęs tašką pasakojimo dalyje apie A. E. Tamulį-Išsižiojėlį ir jo spalvingo gyvenimo laikus, jeigu ne netikėtai mane pasiekęs skambutis. Prieš keletą metų su manimi susisiekė audringai 38 metus pragyvenusio A. E. Tamulio seserimi prisistačiusi kaunietė Elvyra. Šančiuose gyvenusi moteris nepanoro susitikti, tačiau telefonu drąsiai pasakojo, kad jai ir broliui – A. E. Tamuliui kadaise teko tremtinių dalia. Į gimtąjį Kauną iš Rusijos platybėse buvusių lagerių jie sugrįžo 1959 metais. Iš pradžių aštuonmetė Elvyra ir jos jaunesnis brolis Algutis įsikūrė Kaišiadoryse. Paskui jie persikėlė į Aukštuosius Šančius. Moteris pasakojo, kad A. E. Tamulis nuo jaunystės mėgdavo išskirti iš aplinkinių, siekė dėmesio.
Tad jis ir pasirinko netradicinį gyvenimo būdą. Kokį? „Tiesą sakant, pati nežinau, ką jis veikė. Juk jis man nepasakojo nei kuo užsiėmė, nei su kuo bendravo Lietuvoje ar Latvijoje. Taip, apie jį iš tiesų būta įvairiausių kalbų, kurių šiandien negalėčiau nei patvirtinti, nei paneigti. Jis daugeliui sakė, kad su seserimi nebendrauja, nors iš tiesų palaikydavome draugiškus ryšius. Apie mūsų santykius žinojo tik vienintelis jo aplinkos žmogus – A. V. Laurinavičius-Luras. Tačiau jis buvo iš tų žodžio besilaikančių senosios kartos vyrų, kurie neišduodavo intymiausių draugų paslapčių. Būtent jis vienintelis po brolio mirties man įteikė vokelį su pinigais, kai Daktarai skubiai periminėjo Palangoje priklausiusį brolio namą ir kitus jo daiktus“, – kalbėjo Išsižiojėlio sesuo Elvyra.
Moteris teigė, kad kadaise gyvendamas Kaune A. E. Tamulis turėjo sutuoktinę, tačiau su ja vaikų nespėjo susilauti, nes jų keliai kažkodėl išsiskyrė. Prieš mirtį jis palaikė artimus santykius su širdies drauge iš Rusijos, rimtai ketino persikelti į užsienį. Į kokią šalį, moteris tiksliai negalėjusi nurodyti. „Atrodė, kad jis jau buvo pervargęs nuo audringo savo gyvenimo. Matyt, jautė, kad kažkam iš tiesų rimtai trukdė“, – svarstė Išsižiojėlio sesuo.
Netikėta pašnekovė tikino, kad bene pirmoji sužinojusi apie A. E. Tamulio mirtį. Jai paskambino iš Rygos Vidaus reikalų ministerijos skyriaus ir pranešė baisią žinią. Kaunietė girdėjusi, kad jos brolis buvo rastas šalia automagistralės į Rygą. Jis buvęs ne tik subadytas, bet ant jo kojų buvo matyti aiškios žymės, leidusios suprasti, kad prieš mirtį jis buvo surištas.
Jos žodžiais, ant A. E. Tamulio mirties liudijimo parašyta, kad jos brolio mirties data – 1991 metų rugsėjo 21-oji. Į Rygą moteris nuskubėjusi su vienu velionio brolio bičiuliu ir pati atsivežusi A. E. Tamulio kūną. Gražiai jį palaidojusi rugsėjo 29-ąją.
„Jį pašarvojome to meto garsiausiuose laidojimo rūmuose Kaune, dabartinėje Jonavos gatvėje. Jo draugai pasirūpino visomis laidotuvių išlaidomis. Ar buvo žinomų nusikalstamo pasaulio veikėjų, galbūt liko nuotraukų, kur jie stovi prie karsto? Tokie draugai, pamatę fotografuojančiuosius, paprastai laikėsi atokiau arba stodavosi prie karsto tik tada, kai nebūdavo fotografų“, – sakė Išsižiojėlio seserimi prisistačiusi moteris.
Ji šventai įsitikinusi, kad jei A. E. Tamulis būtų emigravęs iš Lietuvos, šiandien jis gyventų gražų, turiningą gyvenimą ir jie iki šiol palaikytų draugiškus giminystės ryšius. Beje, apie A. E. Tamulį visą laiką aktyviai domėjosi jo sesers Elvyros anūkė. Būtent Išsižiojėlio sesers anūkė surado anksčiau mano skelbtus rašinius apie jos audringos praeities senelį knygose bei kitose žiniasklaidos priemonėse.
