Didžioji Britanija – ir taip niekada eurofiliška per daug nebuvusi – paliko Europos Sąjungą. Prancūzija buvo valdoma 3 nepopuliarių prezidentų, kurie nemažai dėmesio skyrė frankofoniškajai Afrikai, tačiau tikrosios lyderystės ES taip ir nepasiekė. Italija ir Ispanija turi gilių ekonominių ir finansinių problemų: po Didžiosios recesijos Italijos ir Ispanijos nedarbo lygis taip ir nenukrito žemiau 10 proc. (išskyrus Italiją keletą mėnesių 2019-ųjų antrojoje pusėje), o valstybės skola (ypač Italijos) ir toliau lieka itin didelė. Turint visa tai omenyje, Vokietija ir A. Merkel jos priešakyje buvo vienintelė realistiška kandidatė tapti Europos Sąjungos lydere. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. A. Merkel nusprendus išeiti į pensiją tiek Vokietijoje, tiek Europos Sąjungoje atsiranda politinis lyderystės vakuumas, kurį užpildyti bus tikrai nelengva. Tačiau kas tie potencialūs kandidatai ir kokios politikos galime tikėtis?
