Ispanijos regione Galicijoje, šalia kalnų ir miškų, jėzuitų kunigas Jesus Silva Mendezas pastatė vaikų miestą La ciudad de los muchachos, skirtą našlaičiams, sudėtingai auklėjamiems ir beglobiams iš viso pasaulio, jie ten mokėsi, dirbo ir treniravosi cirke – El circo de los muchachos. Cirkas buvo toks profesionalus, kad tapo populiarus visame pasaulyje, jo pasirodymą gastrolių metu pamatė 200 milijonų žmonių. Karaliai, karalienės. Net Salvadoras Dali

Fuerteventūros saloje susipažinau su Sandra, 12 metų gyvenusia šioje keistoje valstybėje, kurią taip pat galima pavadinti ir vaikų prieglauda-cirku.

Sandra

Sandra (37 m.) tapo mano cirko trenere – per karantiną lankiau visus užsiėmimus, kurie veikė, nors cirko akrobatika tikrai nebuvo mano norų sąraše „Ką privalote padaryti prieš mirtį“. Mes pusę metų kartu verkėme, kartu juokėmės, kartu mokėmės akrobatikos. Ir tik tada išgirdau jos istoriją. Jei bus lemta ir jei Sandra sutiks, norėčiau apie tai parašyti knygą. Nes Sandros gyvenimas man kvepėjo nematytais, nepažintais ir neįtikėtinais dalykais – kaip Irvingo knygos, skaitytos daugybę kartų.

Utopinis miestas, kurį valdo vaikai. Kaip kunigo sapnas tampa realybe

Niekada nebuvau skaičiusi apie Vaikų miesto, vadinamo La ciudad de los muchachos, egzistavimą – jį įspūdingoje vietoje prie Ourensės miesto Galicijoje 1956 metais įkūrė kunigas Jesus Silva Mendezas. Legenda byloja, kad vieną naktį kunigas, būdamas trisdešimties, susapnavo utopinę valstybę, kurioje viešpatautų vaikai. Tarsi žemės rojuje, kur visi lygūs, neskriaudžiami ir niekas nebadauja. Ryte pabudęs kunigas sapną ne pamiršo, bet ėmėsi įgyvendinti. Nusipirko 14 ha žemės netoli savo gimtojo miesto ir pradėjo statybas, remiamas valstybės, bažnyčios ir privačių aukų. Čia turėjo apsigyventi nuskriausti, betėviai, vadinamieji sunkūs vaikai iš viso pasaulio. Nuo Rusijos iki Indonezijos.

Ir apsigyveno.

Gigantiško projekto vadovas kunigas Jesus Silva Mandezas daugeliui apleistų vaikų iš viso pasaulio tapo paskutine viltimi, tiltu į kitokį gyvenimą: „Visi esame lygūs Žemės vaikai. Ir jei žmogus laikysis žmogaus. Žemė taps taikos ir meilės žvaigžde“.

Gandas apie stebuklingą vaikų miestą, kur nemokamas pragyvenimas, mokslas, profesinis ugdymas, patogūs kambariai ir net lauko baseinas, kur skatinamos gėrio ir taikos vertybės, greitai pasklido po visą pasaulį. Miestas prisipildė sudėtingų vaikų ir dar sudėtingesnių jų istorijų. Vaikai atvykdavo vieni, juos atsiųsdavo giminaičiai ar griebdamiesi paskutinio šiaudo atveždavo ir palikdavo tėvai.

Kunigo čigonai

Našlaičiai ir sunkiai auklėjami vaikai, įvairių rasių, spalvų, tikėjimo ir sveikatos būklės, su ubagiškais maišeliais, be jokio turto ir giminių, tarsi būtų gimę mėnulyje, stovėjo prie durų. Kai kuriems giminės suaukodavo pinigų kelionei į Ispaniją ir taip atsikratydavo problemos visiems laikams.

Išėjusius į miestą, juos vadino „kunigo Silva čigonais“, nes tie vaikai dažnai būdavo klajūnai be jokio turto.

Vaikų miesto gyventojai dažniausiai dirbo cirke. Idėją kurti pasirodymus be gyvūnų būtent iš jų vėliau perėmė garsusis „Cirque du soleil“.

Nežinau, neįsivaizduoju, kaip vienas kunigas su ta minia susitvarkė, tačiau užaugę Vaikų miesto gyventojai jį prisimena tik geruoju. Neradau nė vieno komentaro, kad tėvas Silva – padre Silva, taip jis buvo vadinamas – būtų kažką skriaudęs, nekalbant apie dar baisesnius skandalus, kartais lydinčius kunigus, dirbančius su vaikais. Daugeliui tai buvo vienintelis saugus uostas, kuriame mokydavosi, valgydavo ir... dirbdavo. Dėl savo humanitarinės veiklos tėvas Silva buvo įtrauktas į kandidatus Nobelio premijai laimėti.

Cirko artistai ir kunigas Silva su Ispanijos karaliene Sofia.

Pagrindinės miesto taisyklės buvo šios, jas mielai kartodavo auklėtiniai:

  • Visi vaikai gimė lygūs ir laisvi.
  • Visi vaikai yra laisvi kaip oras, kuriuo kvėpuojame, ir ta laisvė nesibaigia – kaip ir oras.


Vaikai, nepaisant jų amžiaus, turėjo lygias teises ir pareigas, galėjo pasirinkti darbovietes: valgykla, daržai, batų dirbtuvės, baldų fabrikas, siuvykla, parduotuvės, valymas, bet dažniausiai čia apsigyvenusieji dirbdavo cirke. Vidury miesto stovėjo milžiniška arena, kurios įspūdingą kupolą padovanojo mecenatas, ten kasdien po pamokų vykdavo treniruotės ir vaidinimai.

Valytojų, virėjų utopiniame mieste nebuvo, viską darė ten gyvenantys vaikai.

Keli pirmieji auklėtiniai po cirko kupolu šventė ir savo vestuves, nes nieko gražesnio savo naujo gyvenimo pradžiai nenorėjo – tik draugų, su kuriais augo daugybę metų, ir tėvo Silvos palaiminimo.

Jis buvo tėvas tiems, kas neturėjo tėvų.

Auksiniai laikai nesitęsia amžinai

Rugsėjo 2-ąją sueis 10 metų, kai tėvas Silva, būdamas 78-erių, mirė tame pačiame Vaikų mieste, kurį įkūrė susapnavęs. Po auksinio klestėjimo atėjo liūdnesni laikai – pirmieji auklėtiniai užaugo ir išsiskirstė, kai kurie susibarė dėl valdžios, o pasaulyje pagerėjo ekonominė situacija. Paskutiniu metu ten gyveno tik keli buvę auklėtiniai, atsivežę šeimas su vaikais, – jie vis dar nostalgiškai tikėjosi, kad miestas atsigaus, mokyklose vėl šurmuliuos dabar jau jų pačių atžalos, bet teritorija buvo parduota autobusų įmonei, cirko palapinę sudraskė vėjas, baseinas stovėjo tuščias, o iškaba liūdnai voliojosi ant žemės.

Iki šiol daugelis taip ir nesupranta, kas tai buvo beveik keturiasdešimt metų – valstybė valstybėje, vaikų prieglauda, nuskriaustųjų rojus, utopinis pasaulis realiame pasaulyje ar profesionali cirko mokykla. Klausimų daug ir nebėra kam jų užduoti.

Cirko populiariausias triukas – gyvoji piramidė. 1973 m. gastrolės Niujorke.

Po pasaulį išsibarstę cirko artistai kartais užklysta į apleistus savo namus Ourensės miškuose ir pievose, nes ten prabėgo jų vaikystė, tačiau dabar iš jų beliko tik vaiduokliškos praeities dekoracijos.

Dabar įeiti į Vaikų miestą uždrausta, ir turbūt niekada nei ten, nei kitur nebeatgims ta beprotiškai keista vaikų valstybės idėja.

O dabar paklausykite Sandros Christinos de Jesus Carvalho istorijos.

„Kokia laimė, kad mama mus atidavė į cirką“

Smulkutė mergytė laikosi įsitvėrusi mamos ir brolių. Jai šešeri. Ji trumpais plaukais, raudona suknele. Sandra pavargusi po ilgos kelionės ir truputį dreba iš nerimo, juk tai pirmoji kelionė iš namų. Jos broliukams Miqueliui ir Illido aštuoneri ir septyneri, ne ką daugiau nei jai. Jie atvyko iš Portugalijos į naujuosius namus Ispanijoje, į La ciudad de los muchachos, ten yra nemokama mokykla, maisto, drabužiai ir galimybė dirbti cirke. O jei cirkas nepatiks, vaikai galės tapti batsiuviais, mechanikais ar baldininkais. Tik gyventi teks vieniems, be tėvų.

„Sunku tuo patikėti, bet tie dvylika metų, kuriuos be šeimos ir tikrų namų praleidau La ciudad de los muchachos, buvo laimingiausia mano gyvenime epocha“, -  sako profesionali cirko artistė Sandra.

Mama Ana Maria de Jesus Gomes šluostosi ašaras. Bando sužiūrėt kuklius savo trijų vaikų krepšelius, ar ko nors nepamiršo. Ar turi viską, ko jiems prireiks metams, dviem, o iš tiesų, pasirodo, dvylikai.

Tiek laiko tada šešiametė Sandra praleis be šeimos.

„Mūsų šeimos bėdos prasidėjo, kai tėtis pradėjo gerti. Gerdavo daug. Tai buvo labai rimta liga. Girtas tapdavo agresyvus, mušdavosi, mama tada mus pagriebdavo ir kur nors prisiglausdavome nakčiai. Iš namų bėgdavome vis dažniau ir dažniau, mama net alpdavo iš baimės, išgirdusi tėvo žingsnius, kol galiausiai apsigyvenome gatvėje.

Mama net dantų nebeturėjo, tėtis buvo visus išdaužęs. Dirbo valytoja, tad dažnai nakvodavome po laiptais, ant čiužinukų, man tebuvo penkeri. Ten buvo jauku. Maudėmės ir prausėmės upėje, nes kitur niekas nepriėmė. Tėčio šeima buvo turtinga ir garsi, bet niekas mums nepadėjo. Iki šiol nesuvokiu, kodėl. Jie gėdijosi ir tėčio, ir mūsų.

„Sunku tuo patikėti, bet tie dvylika metų, kuriuos be šeimos ir tikrų namų praleidau La ciudad de los muchachos, buvo laimingiausia mano gyvenime epocha“, -  sako profesionali cirko artistė Sandra.

Dėdė įdarbino tėtį, bet gėdijosi kam nors pasakyti, kad tai jo brolis.

Turbūt atrodėme kaip valkatos, niekam nereikalingos šiukšlės. Gyvenome labai skurdžiai, blogiau nei pelės.

Ir tada mama išgirdo, kad Ispanijoje yra nemokama mokykla, įkurta kunigo, kuri priima vargšus, ten duoda nemokamai valgyti ir drabužių, išmoko amato.

Kai mama man pasakė, kad ten moko ir cirko akrobatikos, sužibo akys. Atsiminiau, kai visai mažutė stebėjau pasirodymus mūsų miestelyje ir kaip pavydėjau cirko artistėms, o dabar mama man sako, kad pati galiu tokia tapti.

Su savimi teturėjau keletą drabužėlių, apsigyvenau kambaryje su dar devyniomis mergaitėmis. Mažųjų darbas buvo tvarkyti aplinką, dirbti virtuvėje, valyti kambarius, skusti bulves, virti. Už tai gaudavome Vaikų miesto pinigų, kuriuos leisdavome parduotuvėse. Tuo metu ten gyveno gal 500 vaikų.

Kai kurie jų taps garsiais cirko artistais, kiti sukurs savo verslus.

Koks vaikystės prisiminimas ryškiausias? Atėjo Trijų karalių šventė, o būtent jie Ispanijoje vaikams neša dovanas. Iki tol man jų niekada nebuvo atnešęs, netgi tikėjau, kad esu bloga mergaitė, negerai elgiuosi, juk trys karaliai mane aplenkia ir neduoda jokių dovanų. Ir štai į Vaikų miestą atėjo trys karaliai ir man, mažai mergaitei, atnešė dovanų didelę lėlę. Tada pirmą kartą gyvenime gavau kažkokią dovaną.

Prisiminsiu tai visą gyvenimą. Ir karaliais tikėjau iki dvylikos metų, nes jie atėjo tada, kai nieko nebesitikėjau. O koks vaikas nepatikės stebuklu?

Neturėjau senelių, neturėjau tikros šeimos, nors mama aplankydavo du kartus per metus. Bet turėjau kitą šeimą – savo draugus, kunigą Silvą. Jis buvo mums geras, bet ir griežtas.

Kažkada neturėję jokių šansų prasimušti į normalius žmones, niekam nereikalingi vaikai stebino visą pasaulį savo pasirodymais.

Rytais, kaip ir visi vaikai, eidavau į mokyklą, po pamokų – į valgyklą, paskui – į cirko treniruotes, jos trukdavo net po penkias valandas, iki vėlaus vakaro.

Devynerių pradėjau dirbti Vaikų cirke, El circo de los muchachos. Man visada patiko sportas, sugebėdavau atlikti sudėtingiausius numerius ant trapecijos, ištempto lyno, ore ir žemėje, statant žmonių piramides – buvau labai gera artistė. Matematika, kalba sekėsi tragiškai, o už fizinį visada gaudavau geriausius pažymius. Prasidėjo gastrolės po pasaulį, pasirodėme ir karaliams, ir garsenybėms, aplankėme Venesuelą, Kolumbiją, Japoniją, Prancūziją, Italiją, gastrolės po Pietų Ameriką truko pusę metų. Ir mums visur plojo. Mūsų cirkas buvo garsiausias pasaulyje!

Vaikai gyveno nameliuose, turėjo mokyklą, parduotuvę, bažnyčią, banką ir net degalinę.

Vienos gastrolės sukėlė stresą – pasirodymo metu man prasidėjo pirmosios mėnesinės. Nieko apie tai neišmaniau. Vyresnė draugė pamatė, kas nutiko, greitai nusileidome žemyn ir ji, kaip mama, padėjo man susitvarkyti, kad galėtume tęsti pasirodymą.

Mano broliai cirke neliko, jie pasuko į verslą, turi savo įmones, šeimas, laimingai gyvena. Kartais pasikalbame, kad gyvenimas mums, vaikams be jokių šansų, kompensavo visas skriaudas.

Vos man sukako aštuoniolika, iš karto gavau darbo pasiūlymą – dirbti pramoginėse programose Maljorkoje. 20 metų dirbau su ta įmone, kol viską sujaukė karantinas. Bet jis suteikė drąsos pradėti savo verslą, įkurti savo cirko mokyklą.

Net mamos gyvenimas pasikeitė į gera. Ji gavo geresnį darbą kepykloje, susidėjo dantis, susirado draugą, ištekėjo, gyvena sodyboje kaip karalienė, augina vištas, triušius, kiaules, avinų bandą. Jai dar tik 65-eri, dar daug laiko pasidžiaugti gyvenimu.

Sandros mama susitvarkė gyvenimą – rado gerą darbą kepykloje, susidėjo tėčio išmuštus dantis, ištekėjo ir gyvena nuostabiame ūkyje.

Dažnai galvoju, ar ji teisingai pasielgė mus palikdama. Ir visada žinau atsakymą – taip. Man tai buvo geriausias laikas, kai užaugau kaip asmenybė. Susiradau darbą, draugų, daug keliavau, išmokau pamilti žmones kaip savo šeimą. Niekas nežino, kaip būtų klosčiusis mano istorija, jei būtume gyvenę pusbadžiu po laiptais ir prausęsi upėje.“

Sandros cirko studijoje ant veidrodžio prilipdyta vyro nuotrauka.

Tai jos pernai miręs tėtis. Jie taip ir nepasikalbėjo atvirai ir daugybė „kodėl“ liko tik Sandros mintyse.

„Ką pasakyčiau tėčiui dabar? Norėčiau jam papasakoti, ko pasiekiau, kaip man sekasi, kaip mėgstu savo darbą ir kokia esu laiminga. Turiu draugą Sebastianą, jau penkerius metus gyvename kartu. Tėti, įsirengiau naują gražią studiją Gran Kanarijoje. Man labai tavęs gaila. Tėtis turėjo gerą širdį, bet sirgo, ir niekas iš jo šeimos mums nepadėjo jo išgelbėti. Norėčiau, kad tėtis mane matytų ir girdėtų iš dangaus.

Kai darau triukus ant juostų ar lanko, pasižiūriu į veidrodį, o ten nuotraukoje jis šypsosi, tarsi žinau, kad tėtis manimi džiaugiasi.“