Kalnų Karabache Maskvai pavyko viskas – Armėnija grąžinta į posovietinio protektorato statusą

Susitikime su Aragatsavano kaimo prie sienos su Turkija rinkėjais birželio 8-ąją Armėnijos ministro pirmininko pareigas einantis Nikolas Pašinianas išsitarė, jog šešių savaičių karą dėl Kalnų Karabacho rugsėjį-lapkritį armėnai pralaimėjo dėl to, kad nuo jų nusigręžė Dievas. Ministras pirmininkas balandžio 25-ąją atsistatydino, su vyriausybe perėjo į „laikinai einantis pareigas“ statusą, kad pagal demokratines procedūras dalyvautų pirmalaikiuose rinkimuose birželio 20-ąją.

Lapkritį Jerevane vyko protestai, kurių dalyviai griežtai reikalavo ministro pirmininko atsakomybės už kapituliaciją Kalnų Karabache ir atsistatydinimo. Kare galvas padėjo 2,3 tūkstančio Armėnijos kariškių, iš abiejų konflikto pusių žuvo virš penkių tūkstančių, iš regiono bėgusių armėnų, panašu, niekas dar kaip reikiant nesuskaičiavo.

Teritorinis ginčas dėl Kalnų Karabacho trunka nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigos, kai byrant SSRS daugiausia etninių armėnų apgyventa Jerevano remta Kalnų Karabacho autonominė sritis paskelbė išstojanti iš Azerbaidžano sovietinės respublikos ir 1991-ųjų rugsėjį įkūrė Kalnų Karabacho respubliką. Prasidėjusiame kariniame konflikte 1988–1994 m. regione žuvo 30 tūkstančių žmonių, Karabachas bei keletas jį supančių rajonų perėjo Armėnijos ginkluotųjų pajėgų kontrolėn, šimtai tūkstančių žmonių, daugiausiai etninių azerų, tapo pabėgėliais.

Kalnų Karabacho respublikos nepripažino jokia valstybė, įskaitant Armėniją, Jungtinės Tautos (JT) nuo 1993 metų paskelbė tris rezoliucijas, raginusias išvesti armėnų ginkluotąsias pajėgas iš Kalnų Karabacho bei pripažinti regiono priklausomybę Azerbaidžanui.