Bręsta visuomenės sveikatos katastrofa: tyrimų rezultatai verčia nerimauti dėl ilgalaikio COVID-19 sindromo

XIX a. dešimtajame dešimtmetyje pasaulį sudrebino viena didžiausių pandemijų per visą istoriją – vadinamojo „rusiškojo gripo“ protrūkis. Nuo jo mirė 1 mln. žmonių. Tačiau dabar manoma, kad liga buvo pavadinta neteisingai. Greičiausiai tai buvo ne gripas, o koronavirusas, iš kurio kilo ir dabar egzistuojantis koronavirusas, sukeliantis simptomus, kuriuos vadiname peršalimu. Tuo metu jis buvo naujas ir atsparumą turėjo nedaugelis, todėl jis dažnai būdavo mirtinai pavojingas. Ir ne tik. Pandemijai nuslopus, daugybė žmonių dar ilgai jautė įvairius nervinius sutrikimus. Panašiai buvo ir po kitos didelės pandemijos – vadinamojo „ispaniškojo“ gripo 1918 m. Vienas iš simptomų buvo letargija, kuri kartais būdavo itin stipri – pavyzdžiui, Tanganikoje (šiuolaikinėje Tanzanijoje) kilo badas, nes daugybė žmonių buvo pernelyg nusilpę, kad galėtų rinkti derlių.

Visa tai šiek tiek primena dabartinę COVID-19 pandemijos sukeltą padėtį. Šalyse, kuriose mažėja ūmių ligos atvejų, vis daugėja sergančiųjų vadinamuoju ilgalaikiu COVID sindromu. Oficialiai šis sutrikimas vadinamas „post COVID sindromu“ (PCS). Tačiau net ir oficialus ligos apibrėžimas kinta, nes žinios apie ją vis dar renkamos. Jungtinės Karalystės Nacionaliniame sveikatos apsaugos ir rūpybos kompetencijos institute sutrikimas apibrėžiamas kaip „požymiai ir simptomai, atsirandantys užsikrėtus COVID-19 arba jau po infekcijos, kurie tęsiasi daugiau negu 12 savaičių ir kurių neįmanoma paaiškinti kitomis diagnozėmis.“ Tačiau konkrečių simptomų sąrašas nepateikiamas. 

O jų – daug.