Po ketverių metų padėtis visai kitokia. Artėjant kitą savaitę vyksiantiems rinkimams Nyderlanduose, apie ES kalbėta tiek mažai, kad akademikai ėmė raginti politikus atkreipti dėmesį į, jų nuomone, akis badančius ES politikos klausimus. Praeitą kartą pralaimėjęs G. Wildersas dabar kritikuoja ne Briuselį, o islamą. Tačiau tai greičiausiai nepadės. Pažvelgus į apklausų rezultatus smarkiai pirmauja partija, vadovaujama Nyderlandų ministro pirmininko Marko Rutte, kuris išmoko nustoti jaudintis ir (beveik, nors ir ne visai) mylėti ES. 2017 m. užtikrintai nugalėjus Emmanueliui Macronui, artėjant kitų metų rinkimams M. Le Pen ir jos patarėjai atsisakė raginimų įvykdyti „Frexit“ ir atsikratyti euro. Italijoje M. Salvinis palaiko buvusio priešininko M. Draghi, dabar tapusio ministru pirmininku, vadovaujamą technokratų vyriausybę. „Aš – labai pragmatiškas žmogus“, – kalbėdamas apie pakitusį savo požiūrį pareiškė M. Salvinis.
Griežčiausia euroskepticizmo forma iš mados išėjo dėl kelių priežasčių. „Brexit“ visiškai paneigė mintį, kad pasitraukti galima lengvai. Be to, už Jungtinės Karalystės ribų mintis pasitraukti iš ES niekad nebuvo labai populiari. Žemyne atliekamų apklausų, pavyzdžiui, „Eurobarometer“, rezultatai kartais būna naiviai optimistiški, tačiau dabar iš jų galima spręsti, kad beveik visose šalyse didelė dauguma gyventojų narystę ES palaiko. Visuomenės apklausų agentūros „Eupinions“ duomenimis, Prancūzijoje ir Nyderlanduose už tai, kad šalis liktų ES, balsuotų 69 proc., o už tai, kad pasitrauktų – tik 31 proc. Suburti norinčiuosius pasitraukti – nebloga strategija Nyderlanduose, kur politika tokia susiskaldžiusi, kad pritraukti daugiau kaip 10 proc. rinkėjų jau laikoma geru rezultatu. Tačiau toks pagrindas nepakankamai tvirtas tiems, kas nori pritraukti daugiau kaip pusę rinkėjų, kaip, pavyzdžiui, M. Le Pen.
Net tose šalyse, kuriose mintis pasitraukti iš ES iš pažiūros populiari, iš tiesų to daryti neketina niekas. Labiausiai ES nepatenkinti Italijos rinkėjai. Praeitais metais pačiame COVID‑19 krizės įkarštyje beveik pusė italų teigė, kad jei galėtų rinktis, norėtų iš bloko pasitraukti. Ir vis dėlto dažniausiai jie skundžiasi tuo, kad ES kišasi per mažai: italai labiausiai palaiko gilesnę integraciją ir reikalauja visko – nuo bendrų skolų iki dalijimosi į šalies paplūdimius atvykstančiais pabėgėliais. Kalbant apie ES, Italijos rinkėjai panašūs į nepatenkintus restorano lankytojus iš Woody Alleno juokelio: maistas siaubingas – ir tokios mažos porcijos! Tačiau per pastaruosius metus porcijos padidėjo. Iš 750 mlrd. eurų vertės ekonomikos gaivinimo fondo Italijai atiteks apie 200 mlrd. eurų paskolų ir dotacijų, kurias padengs bendra ES skola. M. Salvinio tonas pasikeitė, nes pasikeitė ir aplinkybės.
Tokie nenuspėjami euroskeptikai kaip M. Salvinis vis dažniau mąsto kitaip – kam bandyti sugriauti ES, jei galima ją pakeisti? Pasak Griffitho universiteto akademiko Duncano McDonnello, „Šiaurės lyga“ ir M. Le Pen „Nacionalinis sambūris“ anksčiau tebuvo atskalūnai, o dabar tapo į valdžią galinčiomis patekti partijomis. Sprendžiant iš nuomonių apklausų, M. Salvinis turi galimybę tapti ministru pirmininku. M. Le Pen taip pat gali tapti prezidente, nors tikimybė vis dar maža. Tačiau jie turi progą būti pakviesti prie derybų stalo. „Pasitraukti būtų kvaila“, – kalbėdamas apie Prancūzijos politikų strategijos pokyčius pareiškė vienas iš M. Le Pen patarėjų Philippe Olivieris (M. Le Pen svainis). Tokia strategija pasiteisino Lenkijoje ir Vengrijoje, kurių vyriausybės entuziastingai kritikuoja ES, tačiau pasitraukti net negalvoja.
Puolimas iš vidaus
Bet kokiu atveju ES – tai įrankis. Patekęs į kitas rankas jis gali veikti kitaip. Pastarąjį dešimtmetį taupymo politika dominavo todėl, kad to norėjo centro dešiniųjų politikai, kurie kontroliavo sąjungos galios centrus. Griežtos išlaidas kontroliuojančios taisyklės buvo sukurtos ES lyderių – taigi ES lyderiai jas gali ir pakeisti. Tokie politikai kaip M. Rutte į ES dažiausiai ima žvelgti palankiau, kai suvokia, kiek daug joje turi galios. Viskam vadovauja nacionalinės vyriausybės.
Nėra jokios konstitucija paremtos priežasties, dėl kurios ES turėtų sukti link liberalizmo, kuris taip erzina jos kritikus. ES sutartys nebuvo iškaltos akmeninėse plokštėse. Jei visos vyriausybės sutinka, jas galima keisti – gali būti, kad taip ir bus, jei planuojamoje Konferencijoje dėl Europos ateities, vyksiančioje iki 2022 m., nebus vien tuščiai plepama.
Bet kokiu atveju nauji politikai gali nugalėti išankstines institucijų nuostatas. Prieš prasidedant 2015 m. migrantų krizei, Europos Komisijos pareigūnai laikėsi humanitarinio požiūrio ir pamokslavo vyriausybėms, kaip pavojinga statyti užkardas, o žmonės tuo tarpu gana laisvai keliavo per sienas. Tačiau daugybei užsispyrusių ministrų pareikalavus ES įvesti griežtesnę politiką, jų norai buvo išpildyti.
Ir vis dėlto euroskepticizmas neišnyko, tik užmigo žiemos miegu. Politikoje svarbiausia – rezultatai, o rezultatai vis dažniau priklauso nuo ES. Prisiimdama atsakomybę už skiepų teikimą, Europos Komisija taip pat sutiko ir prisiimti kaltę, jei skiepų programos nenusiseks. Jei ES piliečiai vis dar bus uždaryti namuose, o JAV ir Izraelio gyventojai jau trauks į paplūdimius, euroskeptikų grupės tikriausiai vėl atsigaus. Jei ES fiskalinės stimuliacijos rezultatai bus prastesni už Amerikos (o panašu, kad taip ir bus), tokie politikai kaip M. Le Pen ir M. Salvinis rinkėjų pykčiu naudosis pirmieji. ES pirmą kartą užsikrauna atsakomybę už gyventojų sveikatą ir prisiima kur kas daugiau atsakomybės už jų ekonominę padėtį, negu prisiimdavo anksčiau. Jei sąjunga nors vienoje srityje suklys (o ką jau kalbėti, jei suklys abiejose), rinkėjai už tai neatleis.