Jo tylėjimas atskleidžia, kokie stebėtini ryšiai užsimezgė tarp dviejų autoritarų valdovų. Tokia draugystė atrodė mažai tikėtina. Rusiją ir Turkija skiria giliai istorijoje įsišaknijęs priešiškumas, jų interesai daugelyje vietovių skiriasi, o kartais net veda prie smurto. Tačiau abu vyrus sieja kietoji galia, kuri keičia regiono politiką ir stato Turkijos sąjungininkes Vakaruose į nepatogią padėtį.

Pažvelgus į istoriją galima pastebėti, kad Rusija su Turkija kariavo daugybę kartų – tačiau tokių karų nebuvo nuo tada, kai abi imperijas po Pirmojo pasaulinio karo transformavo revoliucijos. Per visą žemyną nusidriekusios milžinės ne kartą kivirčijosi regionuose, kur abi turi interesų – tai daugeliu atžvilgių tebevyksta ir šiandien. Pavyzdžiui, jos susirėmė pilietiniuose karuose Libijoje ir Sirijoje. Rugsėjį jos susipyko arčiau namų, Pietų Kaukaze, kurį Rusiją laiko beveik savo kiemu. Turkijai siunčiant ginklus ir apmokant tiurkų kalba kalbančius musulmonus Azerbaidžane, o Rusijai palaikant krikščionišką Armėniją, daugelis baiminosi, kad Kalnų Karabache (etniniame Armėnijos anklave šalia Azerbaidžano) kilęs konfliktas pavirs didesniu karu.

V. Putinui šis įvykis tapo įrodymu, kad susiformavo nauja, kelis galios polius turinti sistema, kurios jis reikalavo nuo 2007 m., kai Miuncheno saugumo konferencijoje pirmą kartą pasiskundė po Šaltojo karo nusistovėjusia tvarka, turinčia „vieną autoritetą, vieną galios centrą, vieną sprendimų priėmimo centrą.“

Tačiau net tuo metu, kai Turkijos dronai Armėnijos pusėje puolė Rusijos tankus, V. Putinas gyrė R. Erdoganą ir vadino jį žmogumi, su kuriuo galima bendradarbiauti. „Dirbti su tokiu partneriu ne tik malonu, bet ir saugu“, – spalį ekspertų organizacijos „Valdai Discussion Club“ susirinkime užsienio ekspertams teigė jis. Tuo tarpu R. Erdoganas paramą V. Putinui parodė išbandęs iš Rusijos nusipirktą S 400 raketų sistemą. Lapkričio mėnesį šalys nutraukė kovas sudariusios susitarimą, kuriuo Rusija įgavo teisę Kalnų Karabache laikyti kariuomenę, o Turkija ekonomiškai įsitvirtino Pietų Kaukaze.

Šis susitarimas – vienas didžiausių geopolitinių pokyčių nuo Šaltojo karo, kuriame Rusija ir Turkija buvo priešininkės. Be to, jis perduoda aiškią žinią apie kietosios galios naudojimą ir daugiapolio pasaulio tikrovę. „Abi šalys supranta, kad svarbi ne jėgos pusiausvyra, o ryžtas ta jėga pasinaudoti“, – teigia ekspertų organizacijos „Russian International Affairs Council“ vadovas Andrejus Kortunovas. JAV kariuomenė galingesnė, tačiau ji nenorėjo kištis į Sirijos karą, todėl konfliktų nusiaubta teritorija atiteko Rusijai ir Turkijai. Praėjus maždaug 30-čiai metų nevaisingų derybų dėl Kalnų Karabacho, Azerbaidžanui atgauti teritorijas ir išjudinti vieną labiausiai įsisenėjusių konfliktų Kaukazo regione padėjo Turkijos karinė parama ir Rusijos sutikimas nusileisti.

Recepas Tayyipas Erdoganas  ir Vladimiras Putinas

V. Putinui šis įvykis tapo įrodymu, kad susiformavo nauja, kelis galios polius turinti sistema, kurios jis reikalavo nuo 2007 m., kai Miuncheno saugumo konferencijoje pirmą kartą pasiskundė po Šaltojo karo nusistovėjusia tvarka, turinčia „vieną autoritetą, vieną galios centrą, vieną sprendimų priėmimo centrą.“ Rusijos tikslas buvo sutramdyti įsiviešpatavusią JAV.

Šilti valstybių ryšiai stebina žinant, kad Turkija – vienintelė NATO šalis, su kuria Rusija per pastaruosius keletą metų turėjo karinių konfliktų. 2015 m. Turkija numušė Rusijos karinį lėktuvą, šiam kirtus Siriją ir patekus į jos oro erdvę.

Kalnų Karabache Rusija su Turkija tam, kad sumažintų Vakarų šalių įtaką, bendradarbiavo ne pirmą kartą. Pasibaigus bolševikų revoliucijai ir sužlugus Otomanų imperijai Kemalis Atatiurkas kurį laiką laikė Leniną sąjungininku prieš imperialistinius Vakarus, o bolševikai laikė Turkiją bendrininke siekiant užvaldyti pasaulį. Bolševikai teikė Turkijai ginklų kovoti su graikais ir britais, o turkai leido bolševikams kontroliuoti naftos telkinius Azerbaidžane ir įtvirtinti savo valdžią Pietų Kaukazo regione. 1921 m. Atatiurko ir Lenino sudaryta sutartis, nustatanti Turkijos šiaurės rytų sieną ir ribojanti jos įtaką Pietų Kaukaze, išsilaikė iki šiol.

Praeitais metais Kalnų Karabache įvykęs karas atspindėjo šį susitarimą. Šį kartą konfliktuodamas su Vakarais Turkiją vilioja V. Putinas, tikėdamasis ja pasinaudoti tam, kad sukiršintų NATO, o R. Erdoganas skverbiasi į buvusias Rusijos įtakos sferas. Šilti valstybių ryšiai stebina žinant, kad Turkija – vienintelė NATO šalis, su kuria Rusija per pastaruosius keletą metų turėjo karinių konfliktų. 2015 m. Turkija numušė Rusijos karinį lėktuvą, šiam kirtus Siriją ir patekus į jos oro erdvę.

Rusija atsikirto įvesdama sankcijas turkiškiems produktams, įsakydama turistams nesiartinti prie Turkijos paplūdimių ir bombarduodama turkmėnų tautybės kovotojus šiaurės Sirijoje. Turkija nesugebėjo nugalėti „Islamo valstybės“ ir kurdų PKK karinių grupuočių narių prie sienos Sirijos pusėje. Kad dar labiau ją pažemintų, Rusijos pareigūnai ir žiniasklaida apkaltino R. Erdogano šeimos narius pirkus iš „Islamo valstybės“ naftą. Vėliau vienas Turkijos pareigūnas pareiškė: „Mes kovojome aršiai, bet jie – dar aršiau.“

Atšilimas

Kas pasikeitė? Valstybių santykiai ėmė gerėti 2016 m. vasarą, kai V. Putinas išreiškė užuojautą Turkijos prezidentui dėl nesėkmingo sukilimo, kuriame žuvo apie 270 žmonių. „V. Putinas paskambino iškart, – pasakojo vienas Turkijos pareigūnas. – Patinka jis jums ar ne, akivaizdu, kad jam užteko proto išreikšti solidarumą.“ Daugelis Vakarų šalių to daryti neskubėjo. R. Erdoganas nukeliavo į Rusiją, kur pasirašė susitarimą dėl dujotiekio ir sutarė atnaujinti Rusijos atominės elektrinės statybas pietų Turkijoje. 2015 m. Rusijos lėktuvą numušę pilotai pasodinti į kalėjimą apkaltinus juos dalyvavimu perversme.

Iki šiol viena svarbiausių pagerėjusių santykių pasekmių – tai Turkijos sprendimas nusipirkti S 400 priešlėktuvinę gynybos sistemą. Prieš dvejus metus R. Erdoganas pareiškė, jog tai – „vienas svarbiausių susitarimų per mūsų laikų istoriją“.

„Po naikintuvo krizės Turkijos santykiai su Rusija pasikeitė, – teigia Marmara universiteto Stambule akademikas ir Rusijos ekspertas Emre Ersenas. – NATO nepuolus Turkijai į pagalbą, Turkija suprato, kad vienintelis kelias siekti savo interesų Sirijoje – tai tartis su Rusija. Jų susitarimai tebegalioja.“

Nuo 2016 m. R. Erdoganas su V. Putinu akis į akį susitiko daugiau kartų negu su bet kuriuo kitu valstybės vadovu. Rusija iš Turkijos priešininkės Sirijos pilietiniame kare tapo svarbiausia jos partnere regione. Turkija savo karines operacijas šiaurės Sirijoje atlikti galėjo tik su Rusijos sutikimu. Tuo tarpu Rusijos žiniasklaida ėmė skintis kelią į Turkijos publiką. R. Erdogano vidiniame ratelyje atsirado ir grupelė „Euroazijistų“, kurie nori bendradarbiauti su Rusija ir Kinija ir priešinasi Europai bei NATO. Dabar Turkijos vyriausybei ir jos propagandos aparatui svarbu ne tik įtikinti, kad konfliktai su Vakarais didesni nei iš tiesų, bet ir sušvelninti požiūrį į įtampą su Rusija.

S 400 raketų sistema

Iki šiol viena svarbiausių pagerėjusių santykių pasekmių – tai Turkijos sprendimas nusipirkti S 400 priešlėktuvinę gynybos sistemą. Prieš dvejus metus R. Erdoganas pareiškė, jog tai – „vienas svarbiausių susitarimų per mūsų laikų istoriją“. Sistema nebuvo pigi. Turkija ne tik sumokėjo 2,5 mlrd. dolerių už pačią įrangą, bet ir patyrė 9 mlrd. dolerių nuostolį dėl nutrauktų Turkijos ginklų pramonės sandorių, nes buvo pašalinta iš JAV F 35 programos. Gruodį JAV įvedė papildomų sankcijų Turkijos gynybos viešųjų pirkimų agentūrai.

Gali būti, kad R. Erdoganas labai troško gynybos sistemos, kuria būtų galima pasipriešinti tokiems pavojams, kokie kilo 2016 m., kai prasidėjus perversmui Turkijos F 16 naikintuvai subombardavo jo rūmų teritoriją. Daugelis R. Erdogano rėmėjų tiki nepagrįsta teorija, kad prie perversmo prisidėjo ir JAV. Vasario mėnesį vidaus reikalų ministras atvirai apkaltino JAV organizavus pasipriešinimą. Taip pat sklandė gandai, kad Rusijos karinė žvalgyba perspėjo R. Erdoganą, kad jo gyvybei gresia pavojus.

Žengiant į JAV paliktą vakuumą

Sirijoje JAV nesiryžo konfliktuoti su režimu ir nors buvo nusibrėžusi ribas, priešams jas peržengus nesiėmė ryžtingų veiksmų, tad Turkija pareiškė, jog neturi kitos išeities ir privalo bendradarbiauti su Rusija. Be to, Turkija niršo dėl JAV sprendimo perleisti kovą su „Islamo valstybe“ kurdams. Turkijos pareigūnai teigia, kad JAV ne tik suteikė Rusijai galimybę Sirijoje tapti pagrindine tarpininke, bet ir atsuko nugarą Turkijai imdama bendradarbiauti su vietine PKK atšaka.

Karts nuo karto susirėmimų tarp Turkijos ir Rusijos vis dar įvyksta, kaip, pavyzdžiui, prieš metus, kai Turkijos konvojų užpuolė Sirijos kariuomenės naudojami Rusijos naikintuvai. Puolime žuvo mažiausiai 36 turkų kariai. Tačiau Turkija stengėsi nepradėti atviro konflikto su Rusija ir dėl atakos apkaltino Sirijos prezidentą Basharą al Assadą.

V. Putinas taip pat pasielgė atlaidžiai ir leido Turkijai atsikeršyti puolant Siriją kariniais dronais, o Rusijos naikintuvai tuo tarpu net nepakilo nuo žemės. V. Putino nuomone, pasinaudoti Turkija tam, kad pakenktų NATO – svarbiau, negu padėti B. Assadui Sirijoje. Greičiausiai tuo pačiu galima paaiškinti ir Rusijos nuolaidumą dėl karo Kalnų Karabache ir Turkijos paramos Azerbaidžanui. V. Putinas sugebėjo užtikrinti, kad Rusija Kalnų Karabache nebebus tik derybų tarpininkė ir taikdarių pajėgų forma atvesti į regioną karius. Turkija iš karo išlošė tiek sustiprindama įtaką regione, tiek gavusi pažadą įkurti transporto koridorių per Armėniją į Baku, kuris galėtų susijungti su Kinijos „Kelio ir juostos“ iniciatyva. O Vakarai negavo nieko.

Tiek V. Putinas, tiek R. Erdoganas skleidžia propagandą tikindami, kad jų šalys – tai „apsuptos tvirtovės“, kurias iš visų pusių puola priešai, o tam, kad atitrauktų dėmesį nuo sunkumų namuose, abu imasi agresijos užsienyje.

Turkiją ir Rusiją taip pat sieja prekyba ir investicijos. Dėl to, kad Rusijos energetikos eksportas sudaro didžiąją dalį jų prekybos, Turkijos prekybos deficitas su Rusija siekia net 13,4 mlrd. dolerių. „Tačiau nereikėtų nuvertinti ir verslo ryšių, – teigia Marmara universiteto akademikas Behlulas Ozkanas. – AK (R. Erdogano partijai) artimos Turkijos statybos įmonės gauna didelių valstybinių sandorių.“ 2010–2019 m. Rusija buvo didžiausia rinka Turkijos rangovams, o užbaigtų projektų vertė siekė 40 mlrd. dolerių.

Kalnų karabachas

Abipusė parama

Šie ryšiai labai svarbūs dėl to, kad abu lyderiai vadovauja šalims, kurių ekonomika silpna. Turkijoje infliacija ir nedarbo lygis nuo 2018 m. siekia dviženklius skaičius. Mažiau kaip per ketverius metus Turkijos lira palyginus su doleriu nuvertėjo pusiau. Rusijos ekonominė stagnacija ir jau šešerius metus mažėjančios grynosios pajamos skatina visuomenės nepasitenkinimą vyriausybe. Tiek V. Putinas, tiek R. Erdoganas skleidžia propagandą tikindami, kad jų šalys – tai „apsuptos tvirtovės“, kurias iš visų pusių puola priešai, o tam, kad atitrauktų dėmesį nuo sunkumų namuose, abu imasi agresijos užsienyje.

Reikia atsižvelgti ir į platesnes tendencijas. Turkija ir Rusija abi jaučia kartėlį, kad buvo atstumtos Europos. Turkijos bandymai įstoti į ES atmetami jau beveik šešis dešimtmečius. Karingai autoritarinei Turkijai sąjungoje aiškiai nėra vietos. Tačiau Europa taip skeptiškai nusiteikusi ir taip nerimauja dėl musulmoniškos daugiau kaip 80 mln. gyventojų turinčios šalies, kad Turkija į ES greičiausiai nebūtų priimta net ir tuo atveju, jei taptų klestinčia demokratija.

R. Erdoganas žino, kad susitarimai, kuriuos jis sudaro su JAV, nebūtinai bus įvykdyti – tam kelią gali užkirsti nepriklausoma biurokratija, visuomenės spaudimas ir Kongreso priešinimasis. Tačiau tariantis su V. Putinu dėl to nerimauti nereikia.

Abu autokratai jaučia nostalgiją imperijos laikams. V. Putinas stengėsi sudaryti patrioto, norinčio iš dalies atkurti sovietų imperiją, vaidmenį, ir pradėjo karus su Sakartvelu bei Ukraina. Sau pavaldžiomis laikomas valstybes (pastaruoju metu – Baltarusiją ir Armėniją) jis nori griežtai kontroliuoti. R. Erdoganas bando priminti visuomenei Otomanų imperijos laikus: siekia agresyvesnės užsienio politikos, kalba, kad reikėtų grąžinti Turkijos galią Graikijos salose prie Egėjo jūros krantų, be to, dujų telkinių turinčioje rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje konfliktuoja su Graikija, Kipru bei Prancūzija. Jis laiko save islamiškojo pasaulio balsu.

„Erdoganas su V. Putinu palaiko tokius asmeniškus santykius, kokių nepalaiko su dauguma Vakarų šalių lyderių, – teigia E. Ersenas. – Jie abu – autoritarai, kuriems namuose nedrįstama priešintis, tad abu žino, kad nutarimai, kuriuos jie sudaro tarpusavyje, tikrai bus įgyvendinti.“ R. Erdoganas žino, kad susitarimai, kuriuos jis sudaro su JAV, nebūtinai bus įvykdyti – tam kelią gali užkirsti nepriklausoma biurokratija, visuomenės spaudimas ir Kongreso priešinimasis. Tačiau tariantis su V. Putinu dėl to nerimauti nereikia.

R. Erdoganas taip pat atidžiai mokėsi V. Putino metodų užsienio politiką vykdyti pasitelkiant fait accompli. Rusija sudavė Turkijai smūgį Sirijoje, o okupavusi Krymą užgrobė vertingą teritoriją jos šiaurėje. „R. Erdoganas ėmė suprasti kietosios galios vertę“, – teigia ekspertų organizacijos „German Institute for International and Security Affairs“ atstovas Suatas Kiniklioglu. Po Krymo okupacijos Turkijos vadovas suprato, kad agresija baudžiama ne visada. „Ankara Vakaruose mato silpnumą, nesutarimus, neryžtingumą ir sumaištį, todėl supranta, kad turi progą savo regione elgtis kaip nori“, – aiškina S. Kiniklioglu. R. Erdoganas ėmė sekti V. Putino pavyzdžiu. Rusija išsiuntė „žaliuosius žmogeliukus“ į Krymą, Donbasą ir Libiją. Turkija dislokavo šimtus samdomų sirų karių kovose Libijoje, vėliau Azerbaidžane, greičiausiai naudodamasi privačios saugos įmonės paslaugomis. Rusija spaudimą Europos vyriausybėms daro pasitelkdama dujotiekius. Turkija – migrantus ir pabėgėlius.

Pabėgėliai

Žinoma, abi šalys ir jų vadovai labai skiriasi. Po konstitucijos pakeitimų, kuriais panaikinti apribojimai prezidento valdymo laikotarpiui, V. Putinas gerokai priartėjo prie diktatūros (nors pyktis dėl A. Navalno įkalinimo gali susilpninti jo valdžią). R. Erodogano valdžia ne tokia įsitvirtinusi. Didžiausius Turkijos konglomeratus valdo pasauliečių klasės atstovai, kurie prezidentui nuolaidžiauja, bet jo nemėgsta. R. Erdoganas įkalino daugelį savo priešininkų, atėmė galią iš spaudos ir perėmė valdžią teismuose, tačiau jam vis dar reikia dalyvauti įtemptose rinkiminėse kovose. Parama jo partijai pamažu silpsta. Prieš dvejus metus vietos rinkimuose partija pralaimėjo daugumą ekonominiame šalies centre Stambule ir sostinėje Ankaroje.

Vive la différence

Rusijos ir Turkijos santykiai dar labai toli nuo tikros sąjungos, ir gali būti, kad šios šalys niekad ir nesudarys. „Nekalbame apie strateginę partnerystę, – aiškina Bilkent universiteto Rusijos tyrimų centro vadovas Onuras Isci. – Nemanau, kad Turkija gali sau leisti rizikuoti visiškai sužlugdyti institucinius santykius su Vakarais.“ Nors abi šalys Sirijoje bendradarbiavo, jos vis dar kovoja priešingose pusėse. Tą patį galima pasakyti ir apie Libiją bei Kalnų Karabacho konfliktą.

Šiuo metu Turkija nesaugi. Ji vis labiau tolsta nuo sąjungos su Vakarais. Tačiau jos partnerystė su Rusija prasidėjo neseniai, neturi rimto pagrindo ir gali lengvai nutrūkti.

Abiejų šalių interesai beveik nesuderinami ir Sakartvele bei Ukrainoje. Turkija norėtų, kad abi šios šalys taptų NATO narėmis. Tuo tarpu Rusija žūtbūt stengiasi to išvengti ir net pradėjo karus abiejose šalyse tam, kad užtikrintų, jog jos nesuartės su Vakarais. Dėl to tiek Sakartvelas, tiek Ukraina laiko Turkiją svarbia jėga, galinčia pasipriešinti Rusijai – o R. Erdoganas mielai tokiu požiūriu naudojasi. Turkija sustiprino savo ekonominius ir gynybinius santykius su Ukraina. 2019 m. ji pardavė Ukrainai keletą savo karinių dronų, kuriuos Ukrainos kariuomenė pirko pirmą kartą. „Turkija dabar ne tokia, kokia buvo prieš trisdešimt metų, – tikina vienas Turkijos pareigūnas. – Mūsų gynybos ir ekonominė galia išaugo. Su Rusija deramės ne iš silpnųjų pozicijos.“

Pasak E. Erseno, Rusija ir Turkija kiek galėdamos ieškos bendro sutarimo, tačiau suderinti savo interesus joms bus sunku, ypač Juodosios jūros ir Kaukazo regione, kur Turkijos pozicija vis dar artimesnė Vakarams negu Rusijai. „Regioninės problemos, – teigia E. Ersenas, – tai silpnoji Turkijos ir Rusijos santykių vieta.“ Ilgalaikės perspektyvos taip pat skiriasi. Turkijos ateitis demografiniu ir ekonomikos augimo požiūriu kur kas šviesesnė. Jos populiacija auga; Rusijos populiacija traukiasi.

Šiuo metu Turkija nesaugi. Ji vis labiau tolsta nuo sąjungos su Vakarais. Tačiau jos partnerystė su Rusija prasidėjo neseniai, neturi rimto pagrindo ir gali lengvai nutrūkti. Nors J. Bideno dėmesio reikia daugeliui problemų, užduotis užtikrinti, kad Turkija netols nuo Vakarų ir nepuls Rusijai į glėbį, tikrai turėtų atsidurti darbų sąrašo viršuje.