TREČIOJI DIENA
Skamba žadintuvas, jau septinta valanda ryto, šį kartą pašoku iš lovos labai greitai – juk laukia nauji nuotykiai, nauji vaizdai… Susikrauname lagaminus, papusryčiaujame ir vėl keliaujame į autobusą. Gidas paskelbia kelis variantus lankytinų vietų, didžiąja dauguma balsų išrenkamas kelionės maršrutas. Pirmiausiai nuspręsta aplankyti vietą, kuri neįtraukta į programą, už tai papildomai susimokame. Keliaujame kalnuotomis vietovėmis, žiūrint pro langą, atrodo, kad autobusas tuoj nusiris nuo skardžio. Jaučiu didelę pagarbą autobusų vairuotojams čia, Turkijoje. Aš iki šiol vairuodama čia stengiuosi naudotis antrąja juosta, nes jaučiu baimę, kad tuoj nusirisiu nuo kelio…
Sustojame keliose vietose pramankštinti kojas, pasifotografuoti. Po poros valandų kelionės pasiekiame savo tikslą – atvykstame į labai miškingą vietovę. Truputį prasiėjus kvapą užgniaužia vaizdas. Prieš akis – ežeras, apsuptas miško… Nuostabūs vaizdai, šiltas oras, gera nuotaika. Turime valandėlę laiko pasigrožėti gamta, pasivaikščioti, išgerti arbatos ar net ko užkąsti.
Dažniausiai į tokias vietoves Turkijoje įvažiavimas yra mokamas. Čia turkai atvažiuoja savaitgaliais ar net atostogoms – su palapinėmis, kėdėmis, stalais bei visais įrankiais skirtais iškylavimui. Turkijos ežeruose niekas neplaukioja. Juose galima tik žvejoti arba plaukioti valtimi. Pasigrožėję gamta keliaujame pietauti. Pietausime „Firtina slėnyje’’ (turk. Fırtına Vadisi). Firtina slėnis yra viena iš 100 saugotinų vietų. Pietums parinkta nuostabi vieta – tiesiog šalia šaltinio įsikūrusi kavinė. Skaniai pagaminta žuvis, šalti gėrimai ir žinoma, kadangi diena labai karšta, daugelis keliautojų tiesiog šoka į šaltinį atsigaivinimui.
Toliau keliaujame slėniu, kol pasiekiame Šenjuva kaimą, anksčiau vadinama Činčiva kaimu. Čia labai dažnai buvo filmuojami turkiški serialai. Turime kažkiek laiko pasižvalgyti aplinkui, na ir žinoma, įsiamžinti prie senojo Akmens tilto. Tiltas buvo pastatytas viename iš labiausiai dominuojančių slėnio taškų apie 1699 metus (metai tiksliai nežinomi, nurodomi apytiksliai), su plačiausia arkos anga, dėl istorinio šilko prekybos kelio. Pasivaikštinėję bei nusifotografavę keliaujame toliau. Kita mūsų stotelė – Zil Kale.
Zil Kale – viduramžių pilis, esanti Firtina slėnyje. Kadangi Zilkale yra istoriniame Šilko kelyje, senovėje tai buvo svarbus apgyvendinimo ir bendravimo centras. Nors jos pavadinimas yra pilis, ji dažniausiai buvo naudojama kaip sargybos bokštas ir statinys, kuriame gali apsistoti atvykstantys svečiai. Trabzono imperijos naudojama pilis vis dar nepažeista. Zil Kale yra nuostabi istorinio poilsio vieta, kuri išsiskiria tarp vešlių medžių ir prie kurios priartėja didžiulis Firtina upelis. Šilko kelio saugumą užtikrinanti Zil Kale buvo naudojama ir Osmanų imperijoje. Tuo metu pilies vardas buvo Kale-i Zir‘miš, kuris reiškia Žemutinę pilį. Kaip galima suprasti iš Žemutinės pilies, kelyje buvo ir kitų pilių. Pilis turi tris pagrindines dalis. Išorinė pilis, vidurinė pilis ir vidinė pilis. Praeiviai įžengdavo pro išorinę pilį ir palikdavo savo krovinį vidurio pilies vietose, kurios naudojamos kaip sandėlis. Vaizdas, kurį pamatome užlipę į pilį, kurios aukštis yra 700 metrų virš jūros lygio, užgniaužia kvapą. Didžiulis žalumos ir miško vaizdas. Viduryje Firtina upelis teka kaip plonas tiulis. Net mediniai suolai ir stalai yra pastatyti apgalvotai, kad galėtumėme atsisėsti prieš šį vaizdą. Šalia pilies yra kavinė ir restoranas. Restoranas dažniausiai yra rezervuotas vestuvėms. Tuo metu kai žvalgėmės aplinkui irgi vyko pasiruošimas didelei vestuvinei šventei. Pilni įspūdžių keliaujame į autobusą. Išjudame viešbučio link.
Po valandėlės kelio atvykstame į Ayderio plokčiakalnį, tarsi į kokį nuošalų kaimą… Dairausi aplinkui, bandau surasti žvilgsniu viešbučius, tačiau mano pastangos bergždžios. Mane kamuoja vienas klausimas – kur gi mes miegosime?? Autobusas mus išleidžia toliausioje vietoje, iš kur atsiveria gražus Gelin Tulu krioklio vaizdas. Pasigrožėję vaizdu, leidžiamės žemyn, mus supa tikrai nuostabi gamta. Pakeliui sustojame ir prisėdame kavinukėje, atsigaiviname. Mane vis dar kamuoja klausimas – kur viešbutis..? Po gerų 20 minučių pasiekiame didesniais mediniais namais nusėtą vietovę. Nakčiai apsistosime mediniame trijų aukštų name. Mini viešbutukas priklauso šeimai, kuri čia gyvena. Žinoma, mūsų kambarys trečiame aukšte, lifto nėra… Tempiame savo lagaminus į trečią aukštą, pasiekę kambarį, batus paliekame už durų (to reikalauja viešbučio savininkai), įžengiame į kambarį. Kambariukas nedidelis, bet tikrai švarus. Vakarieniaujame viešbutuke, o valgis paruoštas tų pačių viešbučio savininkų. Po vakarienės dar pasigrožime miesteliu ir grįžę į kambarį pilni įspūdžių, po daugiau nei 220 km kelionės autobusu, labai greitai užmiegame…
KETVIRTOJI DIENA
Žadintuvo garsas, jau 7 valanda ryto, kylame, pakuojamės, su lagaminais judame žemyn laiptais. Valgomajame sukasi viešbučio savininkas, kiekvienam į lėkštę deda pusryčių porciją. Šį kartą lieku pusiau alkana, kadangi mano lėkštėje valgomi yra tik pomidorai ir agurkas, na ir žinoma duona…Tikriausiai daugelis žino, kad turkai turi begales rūšių sūrių bei alyvuogių… Taigi, mano lėkštėje atsiduria labai keisto kvapo šie maisto produktai. Bet pusryčiai nuotaikos nesugadina, kadangi gidas garantuoja labai gerą dieną su daug įspūdžių. Po pusryčių keliaujame į autobusą ir judame toliau.
Po poros valandų pasiekiame „Uzun Göl’’. Jei išversti pažodžiui tai – ilgas ežeras, o šiaip vadina jį Uzun ežeru. Vieta užgniaužia kvapą. Tačiau ilgiau pasidairyti mums neleidžiama, judame į tam tikrą vietą, iš kurios kilsime į Galomat kalvą ir Karastel plokščiakalnį (turk. Galomat Tepesi ve Karastel Yaylası). Atskubėję į vietą laukiame transporto, atvyksta seni mikroautobusai… Esame visi išskirstyti į 3 mikroautobusus ir pradedame „kopti’’ aukštyn. Gidas dar prieš šią kelionę perspėjo, kad jei kas bijo aukščio, tai geriau pasilikti prie ežero, bet „bailiukų’’ mūsų visoje kompanijoje neatsirado, atsirado jų vėliau, jau kai mikroautobusais kilome į viršų… Sustojame kažkur 900 m aukštyje Galomato kalvoje, turime laiko fotosesijai. Jau čia iš mikroautobusų neišlipa kelios turkų moterytės… pasirodo bijo aukščio…
Po trumpos fotosesijos keliaujame toliau. Atvirai pasakius ir man kelis kartus pasidarė baisu, kol kilome į viršų… Siauras keliukas, senas mikroautobusiukas, o dar vairuotojas garsina turkišką muziką, kad nesigirdėtų kaip tas mikroautobusiukas braška traška… Galiausiai pasiekiame Karastel plokščiakalnį. Tai tarsi mini kaimukas dideliame aukštyje, kur visi pasiruošę pavaišinti atvykusius turistus, žinoma už atlygį. Pirmiausiai sulaukiame pasiūlymo atsigerti ožkos pieno, sekantis pasiūlymas – kepti kukurūzai. Na šito tai neatsisakau ir galbūt todėl, kad pusryčiai mano buvo labai menki, kukurūzas atrodo Dieviško skonio. Na o toliau keliaujame grožėtis gamta bei vaizdais iš 2460 metrų aukščio. Prieš akis atsiveria nuostabūs vaizdai, kalnuotosios Turkijos vaizdai. Mėgaujamės skania turkiška kava ir gamta aplink mus.
Po valandikės keliaujame atgal, leidžiamės žemyn, šį kartą jau niekam nebaisu, visi laimingi ir su šypsenomis veide. Garsiai skambant muzikai kažkas net bando šokti mikroautobuse. Grįžtame prie ežero, kuriuo nespėjome pasigrožėti. Dabar čia turėsime porą valandų laisvo laiko – papietauti kurioje norime kavinėje ir pasivaikščioti. Na o kol mes ieškome kavinės pietums, trumpai papasakosiu apie šią vietovę. Uzungolio plynaukštė – Juodosios jūros akies obuolys – yra 99 kilometrai nuo miesto Trabzono. Ežeras yra Trabzono lankytinų vietų sąrašo viršuje. Šis vešlus žalias miestas, apsuptas atogrąžų miškų, yra Kačkaro ir Soanli kalnų sandūroje. Uzungol, dar vadinamas Trabzono provincijos turizmo rojumi, savo entuziastus pasitinka kaip plokščiakalnių kaimas su vešlia žalia augalija. Uzungol yra mėgstamiausias kiekvieno turistų, vykstančių į Juodosios jūros turą, maršrutas. Čia gyvena beveik 2000 žmonių. Beveik kiekvieną metų laiką Uzungol žiemą sninga, o vasarą netrūksta lietaus. Kai kuriais žiemos sezono laikotarpiais plokščiakalnyje būna minus 10 laipsnių, nors šiais metais kelias dienas minusas buvo daug didesnis. Uzungol išsiskiria iš kitų lankytinų miestų, nes čia turizmas yra prioritetinis dėl savo unikalių gamtos grožybių, vešlių atogrąžų miškų ir deguonies rezervuarų. Be turizmo, šiame aukštumų mieste yra vietos upėtakių auginimo įrenginiams, bitininkystei, ekologinei žemdirbystei ir gyvulininkystei. Atvykę turistai į Uzungol gali apsistoti mediniuose nameliuose, išsirikiavusiuose aplink ežerą, arba pasirinkti netoliese esančius pensionus ir viešbučius. Na trumpai tiek, o mes pavalgę grožimės gamta, kol dar turime truputį laiko, nes šis gamtos kampelis yra unikalaus grožio…
Paliekame šią nuostabią vietą ir keliaujame toliau. Sustojame Surmene, kur lankomės rankų darbo gamybos peilių parduotuvėje. Mums pasakojama peilių gamybos istorija, taip pat turime laiko pasižvalgyti, apžiūrėti dirbinius, o gal net kažką įsigyti. Po valandą laiko trukusios ekskursijos keliaujame toliau. Judame link viešbučio, bet pakeliui dar sustojame arbatos laukuose, stebime kaip renkama arbata. Užsukame dar į vieną arbatos fabriką, kur stebime arbatos paruošimo procesą. Turime progą padegustuoti kelių rūšių arbatos bei apsilankyti arbatos krautuvėlėje. Šiai dienai įspūdžių daugiau nei pakankamai, keliaujame į viešbutį. Dušas, vakarienė ir daugiau jėgų nebėra niekam… jokių pasivaikščiojimų, arbatos gėrimų, net nepajaučiu kaip užmiegu po pilnos įspūdžių dienos ir pravažiuotų daugiau nei 300 kilometrų…
