Straipsnio autorius – Arūnas Spraunius.
Ir nepraleido progos pakiršinti Baltijos valstybes pareiškimu, esą yra dėkingas Estijai, kad nesekė Lietuvos pavyzdžiu ir neuždraudė jam atvykti. Esą neoru kultūrą naudoti politiniams tikslams, net jei dainininkas viešai remia Rusijos nuo Ukrainos atplėšto Krymo okupaciją.
Pareiškimas nuskambėjo po F. Kirkovo advokato Aleksandro Dobrovinskio pranešimo, kurį citavo Rusijos valstybinė žiniasklaida, apie ketinimą skųsti Europos teismuose Lietuvos sprendimą įtraukti dainininką į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Lietuvos migracijos departamentas Užsienio reikalų ministerijos prašymu Rusijos ir Bulgarijos pilietį F. Kirkorovą į jį penkeriems metams įtraukė, nes šis nuolatiniais apsilankymais bei koncertais neteisėtai aneksuotame Kryme sąmoningai neigė Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenitetą. Draudimas įsigaliojo nuo sausio 19 dienos.
Apskritai draudimas „subrendo“ dėl vietinės politikos peripetijų po to, kai žurnalistas, visuomenės veikėjas Andrius Tapinas į viešumą iškėlė informaciją apie subsidijas F.Kirkorovo bei irgi prokremliško atlikėjo Michailo Šufutinskio koncertus planavusioms bendrovėms. Koncertai 2020-aisiais neįvyko ir perkelti į šiuos metus, UAB „Bravo Events“ už nukeltą F.Kirkorovo koncertą išmokėta daugiau kaip 13 tūkstančių eurų kompensacija, UAB „Mon voyage“ už nukeltus M. Šufutinskio pasirodymus gavo beveik 17 tūkstančių išmoką.
A.Tapinas ypač atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad Lietuvos valstybės pinigais finansuojamas F. Kirkorovo koncertas iš pradžių perkeltas į birželio 14-ąją, Gedulo ir Vilties dieną. Pasak žurnalisto, į mus spjaudo, o mes valomės ir dar pinigų už tai pasiūlom.
Tikriausiai ir lietuviškų nemalonumų kontekste interviu dienraščiui „Moskovskij komsomolec“ sausio 20-ąją F. Kirkorovas pareiškė esąs įžeistas, kad jo ypač artimas praeityje draugas Volodymyras Zelesnkis neišsprendė klausimo dėl draudimo jam vykti į Ukrainą. Esą Ukrainos prezidentas nuo jo atsiribojo, kai anksčiau buvę tiesiog neperskiriami.
Atlikėjas pareiškė esąs įsitikinęs, kad galima buvo rasti sprendimą jo atžvilgiu, kai jis Ukrainai nieko blogo nepadarė, net yra jos liaudies artistas, pelnęs titulą prezidentaujant anaiptol neprorusiškam Viktorui Juščenkai. Ir apskritai, kadangi gimė Sovietų Sąjungoje, jam Ukraina, Baltarusija, Moldova, kitos posovietinės šalys – vieninga kultūrinė-muzikinė erdvė, sienos tarp jų neegzistuoja.
Toks štai, pasirodo, nostalgiškai nuoseklus globalistas, pabrėžtinai demonstratyviai nesigaudantis ir nesirengiantis vargintis susivokti kintančioje taip pat posovietinėje erdvėje.
Apie globalisto ir jo aplinkos įpročius. Prieš keletą metų Kijevo milicijai teko kelti baudžiamąją bylą F. Kirkorovo apsauginiui po to, kai šis prie restorano, kuriame rengėsi vakarieniauti žvaigždė, išplūdo bei sumušė savo darbą dirbusio leidinio „Like.LB.ua“ fotografą Aleksandrą Ratušniaką. Jau praėjusią liepą F. Kirkorovo koncertas Krymo Sudako mieste baigėsi klausytojų bei žvaigždės apsaugos muštynėmis ir specialiosios paskirties policijos dalinio iškvietimu po to, kai „chaltūra“ (koncertas vietoj dviejų valandų truko valandą, atlikėjas akivaizdžiai „dainavo“ pagal fonogramą) nepatenkinta publika pareikalavo grąžinti pinigus, žvaigždė be komentarų ir atsiprašymų tiesiog išvyko. Žmonės patraukė aiškintis su apsauga, rezultatas – į medikus kreipėsi po vieną nukentėjusiįjį iš abiejų konflikto pusių.
Iškart po „koncerto“ Sudake F. Kirkorovas atsipalaidavo uzbekų naftos magnato Azamo Aslanovo 33-ejų sūnaus Amono vestuvėse ten pat Kryme, pensionate prie Aluštos, kuriose 500 svečių dainavo ir šoko už milijoną dolerių pasamdyta amerikiečių žvaigždė Jennifer Lopez. Panašaus masto renginius organizuojančių kompanijų atstovai vestuves Ukrainos spaudai įkainojo ne mažiau 10-15 milijonų dolerių.
Kalbant apie V. Putiną aptarnaujančius menininkus bei jų įpročius, F. Kirkorovas ne vienintelis toks. Kai opozicinis politikas Aleksejus Navalnas ir jo vadovaujamas Kovos su korupcija fondas sausio 19-ąją (politiko uždarymo Maskvos izoliatoriuje „Matrosskaya tishina“ dieną) paskelbė „V. Putino rūmus“ už milijardą dolerių demaskuojantį filmą, kurį Rusijoje ir ne Rusijoje peržiūrėjo virš 100 milijono žmonių ir vieša demaskavimo kampanija nuvilnijo per visą pasaulį, Maskvos režimas ėmėsi įvairių manevrų (užuot tiesiai, sąžiningai paneigus ar patvirtinus filmo teiginius), pašauktų „plauti“ Kremliaus šeimininko reputaciją.
Be menininkų cecho irgi neapsieita. Iš pradžių Rusijos profesionalių kinematografininkų ir kinematografinių organizacijų sąjungos „KinoSojuz“ virš 30 narių sausio 26-ąją paskelbė atvirą laišką valdžiai su reikalavimu išlaisvinti A. Navalną.
Tą pačią naktį, kai pareigūnai laužėsi (tikrąja to žodžio prasme) į opozicinio politiko bendražygių butus, kad vėliau juos sulaikytų, koncerno „Mosfilm“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, buvęs SSRS, dabar Rusijos kino režisierius, prodiuseris bei visuomenės veikėjas Karenas Shakhnazarovas Rusijos valstybiniame televizijos kanale pratrūko monologu, jog V. Putinui nieko nereikia, jis kaip Josifas Stalinas, kuris mirė neturėdamas nė kapeikos. Todėl kalbos apie V. Putino rūmus – melas, už kurį dera sodinti.
Visi A. Navalną remiantį laišką pasirašę kino veikėjai maitinasi valdžios sąskaita, kaip ne gėda kandžioti juos maitinančią ranką, – tęsė K.Shakhnazarovas. – Rusijos prezidentas yra geriausias, reikia nesidrovėti apie tai skelbti atvirai, bet bijoma, nes/kai mažuma terorizuoja daugumą.
Minties posūkis įdomus – per protestus po filmo apie „V. Putino rūmus“ bei A. Navalno arešto sausio 23 ir 31 dienomis dešimtyse Rusijos miestų suimta virš 8 tūkstančių žmonių, prieš protestuotojus pradėta ne mažiau 40 baudžiamųjų bylų, tai rekordas Rusijoje. Dabar žinoma, kad režimas galų gale įkalino opozicinį politiką 2 metams ir 8 mėnesiams pagal dar 2014-aisiais iškeltus kaltinimus, kuriuos Europos Žmogaus Teisių Teismas yra paskelbęs neteisėtais.
Apskritai teismo groteskas nusipelno atskiro pasakojimo, vis dėlto šįkart ne apie tai.
Rygoje šešeris metus gyvenantis kinematografininkų laišką irgi pasirašęs režisierius Vitalijus Manskis interviu „Svoboda.org.“ (01 28) sakė, jog jam gaila Kareno, kurį neblogai pažįsta, dėl krizės, apie kurią nurodo kad ir jo teiginys, jog neimąs pinigų iš valstybės. Pasak V. Manskio, nesinori vartoti žodžio melas, bet kaip „Mosfilm“ vadovas K. Shakhnazarovas pinigus už valstybinio koncerno teikiamas paslaugas visoje Rusijoje dažniausiai naudoja savo filmų (pastaruoju metu dažnai serialų) gamybai.
Latvijoje reziduojantis režisierius teigia prieš kurį laiką apsisprendęs neinicijuoti jokių viešų laiškų ar kreipimųsi, nors tebėra „KinoSojuz“ valdybos narys, nes neatrodė korektiška skatinti tokiems žingsniams tėvynėje gyvenančius kolegas, kurių profesinė situacija labai trapi. Vis dėlto A. Navalną remiantį laišką inicijavo kaip tik žmonės, kurių padėtis ir dėl valstybinio finansavimo kur kas sudėtingesnė nei jo, gyvenančio Latvijoje. Vadinasi, nepasitikėjimas Rusijos valdančiąja klase ir V. Putinu konkrečiai iš tiesų dabar toks didelis, tad likti nuošalyje jis nebegalėjęs.
V. Manskio teigimu, A. Navalnas neregėtą atgarsį sulaukusiu filmu „išgliaudė“ Rusijos prezidentą, šis pasirodė esąs apgailėtinas žmogus, ėmęs vaizduotis esąs kone „amžinas“ Rusijos imperatorius, kuriam galima viskas iki banalaus chamizmo imtinai.
Rusijos valdantįjį režimą aptarnaujantis K. Shakhnazarovas mėgina siūlyti šūkį liaudžiai, maždaug, paremkite vadą, kas yra savotiška – tokių šūkių senokai negirdėta. Laišką pasirašiusius kolegas atsainiai ragina iš pradžių uždirbti, tik paskui šakotis prieš valdžią. Iš Rusijos valstybės filmams niekada pinigų negavęs V. Manskis teigia ir festivalius rengiąs dalinai iš savo kišenės, tad turįs pagrindo manyti per gyvenimą uždirbęs daugiau už K. Shakhnazarovą. Todėl šio priekaištus cecho kolegoms laikąs nepakylančius aukščiau tarpuvartės lygio kaip ir neįveikiančiu to lygio laiko Kremliaus režimo praktikuojamą bei skatinamą naratyvą.
Vis dėlto būtent V. Putinas Rusijoje tebedisponuoja realia valdžia – apie teisėsaugos (šiaip jau žodį derėtų rašyti kabutėse) pareigūnų smurto mastą prieš protestuotojus čia nurodyta.
Ar panašių atvejų yra Lietuvoje? Yra. Nuo 2007-ųjų Maskvos valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro meno vadovas ir režisierius Rimas Tuminas interviu „Lrytas“ (2018 05 14) išsitarė, kad reikės samdyti kokią „fūrą“, kad viską išvežtų, kiek užgyventa per 10 metų.
Palyginimui, tų pačių 2018-ųjų liepą vykusio 53-ojo tarptautinio Karlovy Varų kino festivalio viena laureačių už filmą „Suleimano kalnas“ rusė Elizaveta Stishova uždarymo ceremonijoje išreiškė solidarumą su Rusijoje kalintais Maskvos režisieriumi Kirillu Serebrennikovu bei ukrainiečių režisieriui Olegu Sencovu ir atidavė piniginį prizą (15 tūkstančių eurų) ukrainiečių režisieriaus tėvams.
Vis dėlto tai vertybinė takoskyra. Lenkijoje 12 metų su žmona lenkų aktore Karolina Gruszka gyvenantis rusų režisierius, prodiuseris, aktorius Ivanas Vyrypajevas po čia aptartų įvykių piketavo prie Rusijos atstovybės su šūkiu rusų bei lenkų kalbomis „Rusija, nebijok! Laisvę Navalnui.“ Į „Svoboda.org“ (02 01) teiginį, jog tardytojai A. Navalno bendražygių (pavyzdžiui, Kovos su korupcija fondo teisininkės Liubovės Sobol) klausia apie ratą jų pažįstamų, kurie remia opozicinį politiką, tarp tokių minimas ir jis, o tai gali reikšti potencialų kaltinimą, atsakė nesąs nustebintas, nes žinojęs, kam ryžtasi. Ir retoriškai paklausė: A.Navalnas, L.Sobol, kiti žmonės rizikuoja asmeniškai, kuo menininkai už juos geresni?
I. Vyrypajevas sakė labai nusivylęs kai kuriais menininkais, kurie ne tik bijo prarasti su valdžios palankumu sietiną komforto zoną, bet dar ir mėgina veidmainiškai moralizuoti. Kai iš tiesų meluoja ir banaliai patvirtina Kremliaus režimo žanro krizę bei dalies (deja, reikšmingos) dabartinio Rusijos elito vertybinę infliaciją.
