Pokyčių tikrai neišvengsime, bet kaip sunku šiais laikais prognozuoti, kai tiek daug prognozių prašovė pro šalį. Juk kiek daugiau nei prieš metus gyvenome ramiai ir daugeliui toks terminas kaip koronavirusas buvo nežinomas. Dabar tai turbūt dažniausiai skambantis ir kartojamas žodis, tampriai susietas su prognoze, kad tokio gyvenimo koks buvo, jau nebebus. Dar pažiūrėsim! Optimistinė gaida, žvelgiant į ateitį, išlieka. Žmonija ne kartą įrodė, kad sugeba išsikapstyti net iš pačių sudėtingiausių situacijų, bet kaip išsikapstyti iš tos situacijos, kurią rodo skaičiai.
Viską naikinantis mechanizmas
Nors XX a. viduryje Sirija turėjo 5 mln. gyventojų, tačiau 2010 m., prieš prasidedant pilietiniam karui, Sirijos gyventojų skaičius siekė 21 mln. Užteko trijų labai sausų ir rekordiškai karštų vasarų, alinusių Siriją pirmąjį XXI a. dešimtmetį, ir šalies žemės ūkis sugriuvo. Sausrų nualinti kaimų gyventojai, neturėdami nei maisto, nei pragyvenimo šaltinio, pradėjo migruoti į miestus. 2002–2010 m. Sirijos miestų gyventojų skaičius padidėjo apytiksliai nuo 9 mln. iki 14 mln. Sugriuvus žemės ūkiui, gyventojams persikėlus į miestus, Sirija 10 kartų padidino grūdų importą. Ir tai buvo padaryta tuo metu, kai pasaulinės žemės ūkio produkcijos kainos, po dešimtmečius trukusio stabilumo, pradėjo sparčiai kilti.
1996 m. Sirijos naftos gavyba buvo pasiekusi maksimumą, o jau 2010 m. naftos gavybos apimtys buvo sumažėjusios dvigubai. Sumažėjus naftos eksportui, sumažėjo pajamos (bet tuo pat metu didėjo gerokai pabrangusių grūdų importo poreikis). 2011 m. kilo alkanų šalies gyventojų taikūs protestai, kuriuos Sirijos armija žiauriai numalšino. Toliau, manau, pasakoti nereikia, jūs gerai žinote, kaip žlugo ši valstybė.
Sirijos „pasaulio pabaigos“ istorija rodo, kad apokalipsę, nesvarbu, ar ji globali, ar lokalesnio pobūdžio, sukelia įvairių nepalankių veiksnių visuma. Veikdami kartu, jie sukuria viską naikinantį mechanizmą, kurio grėsmė dažniausiai įvertinama pernelyg vėlai, kai jau nieko nebegalima pakeisti. Vienas iš veiksnių, galintis iššaukti grandininę reakciją yra ištekliai.
Mes pernelyg daug eikvojame išteklių. Tiek, kiek eikvojame dabar, Žemė nebegali regeneruoti.
Klimato strategijas tyrinėjantis Oslo universiteto profersorius Jorgenas Randersas teigia, kad esant tokiai situacijai, kai žmonija išteklių eikvoja daugiau nei Žemė gali regeneruoti, tik kurį laiką galima gyventi nejaučiant jokios grėsmės ir pasekmių, ką mes dabar ir darome. Bet ateis laikas, kai viskas pasibaigs, ir tas laikas ateis staiga, netikėtai. Taip staiga ir netikėtai, kaip baigėsi aukso amžius Kanados žvejams Atlante žvejojusiems menkes. Ilgą laiką menkes žvejojantys kanadiečiai gyveno labai gerai, šimtus metų dideliais kiekiais gaudė šias žuvis, greitai realizuodavo, nes paklausa buvo didelė ir kiekvienais metais ji didėjo. Tik niekas nepagalvojo, kad ateis laikas, kai menkių bus pagaunama tiek, kad vandenynas nebegalės natūraliai atkurti jų populiacijos. Taip ir nutiko, tik viskas pasimatė XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Žuvų labai sumažėjo, žvejybos verslas tapo nuostolingas, žvejų gyvenvietės ištuštėjo, laivus teko parduoti arba palikti, teko keisti įpročius ir visą savo gyvenimą. Tokia pati katastrofa, tik be karo, šūvių, kraujo, bet su savomis mažomis tragedijomis ir migracija. Praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, o menkių populiacija vis dar yra apgailėtinos būklės.
Kiek planetų mums reikia?
Ekologinės organizacijos „Global Footprint Network“ (GFN) skaičiavimu, jau nuo 1980-ųjų žmonija gyvena į skolą ir sunaudoja daugiau išteklių, nei Žemė gali regeneruoti. Jorgenas Randersas, remdamasis GFN duomenimis, teigia, kad saugaus gyvenimo atsargos senka ir prognozuoja, kad po 2030 m. daug kas pasikeis, nes išteklių sumažės tiek, kad žmonių grupėms dėl jų teks kovoti, o tai byloja apie naujus konfliktų židinius.
Norint žmonių poreikius palyginti su Žemės sugebėjimu atnaujinti išteklius galima panagrinėti ekologinį pėdsaką, kuris parodo, kiek reikia produktyvios žemės ir jūros ploto, kad būtų atnaujinti žmonių sunaudojami ištekliai.
Iki 1970 metų žmonijos ekologinis pėdsakas siekė buvo mažesnis nei 1, tai reiškia, kad žmonija išnaudoja mažiau išteklių, nei Žemė juos gali atnaujinti. 1971 m. jis tapo lygus 1,03 Kitaip sakant, norint turėti balansą, mums reikia turėti 1,03 planetos. Dar ne tragedija. Kasmet šis skaičius yra perskaičiuojamas, tačiau duomenys visada atsilieka trejais metais – tiek laiko prireikia, kol JTO surenka, apdoroja ir pateikia visą statistiką. 2014 m. ekologinis pėdsakas jau pasiekė 1,7 lygį, o 2017 m. – 1,73 lygį. Vėlesnių duomenų organizacija dar „Global Foodprint Network“ nepateikė, nes kaip minėjau viskas atsilieka trejais metais.
Pasaulio gamtos fondo duomenimis, jei dabartinės paklausos ir gyventojų skaičiaus augimo tendencijos išliks, 2050 m. žmonija naudos tiek išteklių, kad, norint juos natūraliai atnaujinti, reikės 3 planetų.
Skirtingų šalių ekologinis pėdsakas labai skirtingas ir priklauso nuo gyventojų tankio, išsivystymo lygio, turimų resursų. Jei kalbėti apie žemynus, tai didžiausią ekologinį pėdsaką palieką Šiaurės Amerika, kur jis siekia 5,03. Europos ekologinis pėdsakas gerokai mažesnis – 2,97, o jei imti tik Vakarų Europą, jis didesnis – 3,06. Azijos ekologinis pėdsakas – 1,52, o Afrikos tik 0,77. Tad, jei visi gyventų kaip Šiaurės Amerikoje, mums reiktų turėti 5 planetas, bet jei kaip Afrikoje, užtektų ir mūsų Žemės.
Iš valstybių patį didžiausią ekologinį pėdsaką palieka Kataras (9,21) ir Liuksemburgas (8,0), o patį mažiausią Eritrėja (0,33). Lietuvos ekologinis pėdsakas 3,67, o Latvijos – 3,84, o Estijos net – 4,48. Galime sakyti, kad iš visų trijų Baltijos šalių mes esame ekologiškiausi.
Globalūs hektarai. Kiek turime, kiek naudojame?
„Global Foodprint Network“ duomenis pateikia ne tik planetų skaičiumi, kas yra labai vaizdinga, bet ir globaliais hektarais, kas yra painiau. Nors šiais laikais žmonija moka kur kas racionaliau naudoti išteklius, tačiau vienam gyventojui skirtų globalių hektarų (gha), pagal ką skaičiuojamas vidutinis gyventojo ekologinis pėdsakas, skaičius mažėja. Priežastys aiškios – daugėja žmonių, mažėja vienam žmogui skirtų globalių hektarų. Plečiasi dykumos, kyla vandenyno lygis – mažėja globalių hektarų skaičius. Tad norint išlaikyti tą patį ar aukštesnį pragyvenimo lygį, vieno hektaro išteklius reikia naudoti efektyviau ir taupiau.
Prieš 60 metų Žemės biologinė talpa buvo 3,11 gha vienam gyventojui. Dabar šis rodiklis yra kritęs iki 1,6 gha. Lietuvoje jis yra 5,14 gha, taigi visai neblogai, bet pas latvius jis gerokai didesnis – 8,51, o Estijoje net 9,74 gha. Bet mes savo gigahektarus naudojame racionaliau, nes kaip matėte Lietuvos ekologinis pėdsakas mažesnis nei Latvijos ar Estijos. Galime sakyti, kad gyvename gražiai, darniai, savo globalius hektarus išnaudojame protingai.
Biologinė talpa ir ekologinis pėdsakas gali atskleisti šalis, kuriose galėtų susiklostyti tokia pat pavojinga situacija kaip Sirijoje. Pavyzdžiui Irako biologinė talpa vienam gyventojui yra tik 0,19 gha, Libano – 0,26, o Pakistano, kuriame gyvena 212 mln. gyventojų – 0,35 gha. Nors vienas Pakistano gyventojas sunaudoja tik tiek išteklių, kiek galima gauti iš 0,86 gha, tai reiškia, kad išnaudojama 2,6 karto daugiau nei turima. Lietuvoje šis santykis yra kur kas kuklesnis – turime 5,14 gha biologinę talpą vienam gyventojui, bet vidutiniškai kiekvienas „semiame“ iš 5,86 gha. Taigi, skolinamės iš ateities. Ir nors lietuvis naudoja 7 kartus daugiau išteklių nei Pakistano gyventojas, bet mes tik 1,1 karto viršijame savo šalies galimybes.
Kokių scenarijų galime sulaukti Pakistane – šalyje, kuri turi branduolinį ginklą, intensyviai eikvoja ir taip kuklius savo išteklius, kurios gyventojų skaičius per 20 metų padidėjo nuo 130 mln. iki 212 mln.? Taigi Pakistano gyventojo 0,86 gha dydžio ekologinis pėdsakas, nepaisant to, kad yra net mažesnis už visos planetos biologinį talpumą, kelia nemažą susirūpinimą. 38 mln. gyventojų turintis Irakas irgi neblizga – šios šalies gyventojas sunaudoja išteklių, kiek gali pasiūlyti 1,18 gha, o tai 6,2 karto daugiau nei šios šalies biologinis talpumas skaičiuojamas vienam gyventojui.
O kaip Kinija? Skaičiai irgi ne itin geri – Kinijos biologinis talpumas vienam gyventojui yra 0,92 gha, o vieno gyventojo ekologinis pėdsakas yra keturis kartus didesnis – 3,71 gha. Kinija didžiausia valstybė pagal gyventojų skaičių, sunaudojanti labai daug žemės išteklių, bet ji turi ką parduoti, tad gali pirkti. Sirijos situacija buvo kitokia – reikėjo pirkti maistą, bet nebuvo, ką parduoti.
Didžiausią ekologinį pėdsaką palieka Europos šalių, JAV, Kanados, Australijos, naftos išteklių turinčių Artimųjų Rytų šalių gyventojai, tačiau yra vienas niuansas – sudėjus visus lyderius, gyventojų skaičius vis tiek gaunasi gerokai mažesnis, nei Azijoje ir Afrikoje kartu paėmus.
Taigi mažesnė dalis gyvena geriau, nepaisydami ribotų planetos galimybių. Bet didesnė dalis irgi nori gyventi geriau, tad planetoje sparčiai didėja ne tik gyventojų skaičius, bet ir jų poreikiai.
Kaip vieni semia daugiau, kiti mažiau?
Paimkime kasdienį dalyką maistą. Kinas pietums suvalgo ryžių, o lietuvis – jautienos kepsnį. Abu sotūs. Bet išteklių naudojimo skirtumai labai akivaizdūs, jei palyginsi kiek jų reikia norint gauti kilogramą ryžių ir kilogramą jautienos. Išteklių problemą labai aštrina besikeičiantys besivystančių šalių, kuriose daugėja turtingesnių žmonių ir kyla pragyvenimo lygis, poreikiai. Gražiai gyventi neuždrausi, tačiau statistika negailestinga: besikečiantys milžiniškų besivystančių šalių, turinčių šimtus milijonų ar net milijardus (kaip Kinija ir Indija) gyventojų, poreikiai sparčiai didina planetos išteklių eikvojimą.
Tačiau reikia pasakyti, kad kol kas badas ir ištekliai dar nėra susiję tarpusavyje. 1950 m. planetoje gyveno 2,5 mlrd. gyventojų. Pusei jų nuolat trūko maisto, o juk tais laikais planetos ištekliai buvo eikvojami kur kas mažesniais mastais, žmonija turėjo labai daug rezervo. Bet jau tais laikais netrūko prognozių, teigiančių kad gyventojų skaičius didėja pavojingai, kad XX amžiaus pabaigoje jų bus tiek, kad šimtai milijonų neišgyvens, nes mirs iš bado. Prognozės nepasiteisino, o jų silpnoji vieta buvo ta, kad buvo skaičiuojama, jog norint didinti žemės ūkio produkciją, reikėjo didinti dirbamų laukų plotus.
Bet žmonės išmoko kitaip naudoti Žemės išteklius ir buvo didinamas efektyvumas, o ne plotai. Taigi ištekliai priklauso ir nuo technologijų išsivystymo. 1950-aisiais niekas nebūtų patikėjęs, kad praėjus tik pusei amžiaus Žemėje bus 3 kartus daugiau žmonių ir visi jie gyvens kur kas geriau nei 1950-aisiais. Per tuos 50 metų žemės ūkis pasikeitė iš esmės, keičiasi dabar, keisis ir ateityje. Taigi, nepaisant nuolat didėjančio gyventojų skaičiaus ir poreikių, maisto trūkumas, bent jau iki šio amžiaus vidurio, tikrai nebus problema. Maisto bus pagaminama tiek, kad užteks visiems, problema bus ta, kad ne visi jį galės nusipirkti. Sirijoje badas kilo ne dėl to, kad pasaulyje trūko maisto, o todėl, kad šalis negalėjo juo apsirūpinti.
Ištekliai neišsemiami?
1998 m. miręs JAV ekonomistas, teorijos, kad žemės ištekliai senka priešininkas Julianas Simonas teigė, kad natūralių išteklių barjerų nėra, nes jei jie būtų, o mes Žemės išteklius jau būtume gerokai išsėmę, pagrindinių žaliavų kainos nuolat didėtų. Tačiau, nepaisant momentinių šuolių aukštyn, realiai dažnų žaliavų kainos nedidėja. Taip yra dėl to, kad veikia labai paprastas apsaugos mechanizmas, kurio variklis – žmonių išradingumas, inovatyvumas: kai kokių nors žaliavų paklausa viršija pasiūlą ir kainos pakyla, pradedama ieškoti alternatyvių variantų, sprendimų, kurie gana greitai randami.
Vienas jų labai akivaizdžiai suveikė naftos versle – tai JAV technologijos, leidžiančios išgauti skalūnų naftą. Kainų šuoliai aukštyn beveik visada padeda surasti naujas žaliavas arba sprendimus atveriančius visiškai naujas perspektyvas. XIX a. pagrindinė energijos žaliava buvo akmens anglis. To amžiaus gale buvo prognozuojama didžiulė krizė, kuri užklups visą pramonę, kai akmens anglis baigsis. Bet taip nenutiko. O kiek energijos gamybos būdų ir žaliavų turime dabar, jei palygintume su tuo, kas buvo XIX amžiuje. Ir tai – ne pabaiga.
Julianas Simonas turi ne vieną pasekėją, vystantį garsaus ekonomisto teorijas. Vienas jų, danų ekonomistas Bjørnas Lomborgas, kuris Simono idėjas smagiai pritaiko dabartinėms klimato kaitos aktualijoms, teigia, kad vietoj to, kad milžiniškas lėšas kištume į šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų ribojimą, geriau jas nukreipti į techninio progreso finansavimą – greičiau atsiradus alternatyvioms technologijoms, greičiau bus išspręstos ir klimato kaitos problemos bei būdai, kaip išspręsti tas problemas, kurios jau slegia mūsų pečius.
Ateities vizija be žvilgsnio atgal
Austrų ir anglų filosofas, sociologas ir logikas Karlas Popperis laikosi minties, kad ateitis yra nenuspėjama tik dėl vienos priežasties – negalime numatyti mokslo ir technikos pažangos poveikio. Negalime numatyti, kokia ta pažanga bus. Pasak Popperio, ateities vizijų kūrimas, remiantis praeitimi, istorija, neturi jokių loginių pamatų. Galbūt ateityje atsiras techninių sprendimų, kurie išspręs visas su Žemės ištekliais susijusias problemas. Bet gali taip ir nenutikti, nes negalime būti tikri, kad ateityje pavyks išvengti apokalipsės tik dėl to, kad jos išvengėme praeityje. Tai vėlgi būtų ateities scenarijaus formavimas, remiantis praeitimi.
Antra vertus, nors mokslas tikrai negali pasakyti, kas bus ateityje, bet jis gali padėti suprasti, kaip veikia dabartinė sistema, kaip žmonės tvarkosi vis tankiau gyvenamoje planetoje, tenkindami vis didėjančius savo poreikius. Dar vienas momentas: ne taip svarbu yra globali pasaulio pabaiga, nes tai abstrakti sąvoka – juk baigtis gali būti pakankamai greita, jei Žemė susidurs su milžinišku kosminiu objektu ar jos gelmėje pabus superugnikalniai. Kur kas svarbesnės yra lokalios tragedijos, tokios kaip karas Sirijoje, krizės Afrikos šalyse, Venesuelos tragedija ir t.t. Kas jas sukelia, kokie veiksniai lemia židinių atsiradimą, kaip tie veiksniai sąveikauja – vienas kitą stiprina ar silpnina? Kas vyksta po to? Kas lemia, kad vienų krizių įtaka labai didelė, o kitos, iš pažiūros panašios, praeina lengvai? Klausimų labai daug, jie analizuojami, kuriami modeliai, tačiau pernelyg dažnai tikslūs atsakymai randami tik post factum.
