J. Kenedis klydo. Nors 1950–1990 m. nemažai šalių domėjosi galimybe turėti branduolinį ginklą, nedaugelis iš tikrųjų ėmėsi juos kurti. Iš tų kelių, kurios bandyti ryžosi, dalis savo programas nutraukė, nes nebeliko pačios valstybės (Jugoslavija), pasikeitė vidaus politika (Brazilija), tai padaryti spaudė sąjungininkės (Pietų Korėja) arba tai padaryti buvo priverstos jėga (Irakas).

Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį (NPT) dabar jau pasirašė 185 šalys, kurios atsisakė branduolinių programų, bei penkios šalys, kurios turi branduolinį ginklą, tačiau pripažįstamos atsisakiusios branduolinių programų (JAV, Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija ir Rusija). Keturios branduolinį ginklą turinčios, tačiau į sutartį neįtruktos šalys arba jos nebuvo pasirašiusios (Indija, Izraelis ir Pakistanas), arba iš jos pasitraukė (Šiaurės Korėja).

Devynios branduolinį ginklą turinčios šalys – kur kas mažiau, negu baiminosi J. Kennedis. Be to, pastaruoju metu vis labiau siekiama ne palaikyti status quo, kaip numatoma NPT, bet siekti, kad branduoliniai ginklai visame pasaulyje būtų pripažinti neteisėtais. Tokio tikslo siekiama Branduolinių ginklų uždraudimo sutartyje, kurioje numatoma, kad pasirašiusios šalys branduolinių ginklų negamins, nenaudos ir nelaikys savo teritorijoje. Sutartis įsigaliojo sausio 22 d., kai ją ratifikavo 52 iš pasirašiusių 86 šalių.

Tačiau toks branduolinių ginklų draudimas gimė ne tik iš vilties, bet ir iš pykčio. NPT sutartimi branduolinio ginklo neturinčios šalys gavo prieigą prie civilinės branduolinės technologijos, o branduolinį ginklą turinčios šalys pasižadėjo siekti susitarimo dėl nusiginklavimo. Nors pasibaigus Šaltajam karui JAV, Rusijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės branduolinių ginklų arsenalai sumažėjo, nuo to laiko pažangos buvo nedaug. Netgi pajudėta į kitą pusę. 2002 m. JAV pasitraukė iš Susitarimo dėl balistinių raketų, o 2019 m. – ir iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (kurią pažeidė Rusija).

Putinas

Naujoji START sutartis, kuria susitariama dešimt metų nedidinti JAV ir Rusijos branduolinių pajėgų ir kurią prezidentai Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas sausio 26 d. susitarė pratęsti dar penkerius metus, dabar yra vienintelė abiejų šalių pasirašyta branduolinių ginklų ribojimo sutartis. Pastaruoju metu paskelbta niūrių žinių apie gausybę naujų JAV ir Rusijos ginklų – nuo miniatiūrinių amerikiečių kovinių galvučių iki povandeninių rusų dronų, skirtų užteršti pakrantes radioaktyviomis medžiagomis. Tuo tarpu Kinija tobulina savo kažkada kuklias branduolinių ginklų atsargas ir kuria kur kas pavojingesnį arsenalą negu ankstesnysis, kuris buvo skirtas tik atgrasyti priešus nuo puolimo.

Didžiausius branduolinių ginklų arsenalus turinčios valstybės savo pajėgumus dar padidino, o kelios valstybės susikūrė branduolinį ginklą beveik be jokių pasekmių. Nevyriausybinės organizacijos „Vienna Center for Disarmament and Non-Proliferation“ vadovė Gaukhar Mukhatzhanova pastebi, kad dešimtajame dešimtmetyje JAV politika buvo siekiama „sustabdyti, sumažinti ir sunaikinti“ mažyčius Indijos ir Pakistano branduolinių ginklų arsenalus skiriant sankcijas ir darant spaudimą. Tačiau paaiškėjus, kad Indija taps atsvara Kinijos galiai, JAV pažeidė savo pačios nustatytas taisykles ir ėmė teikti Indijai pagalbą vykdyti civilines branduolines programas ir padėjo jai susitaikyti su branduolinius eksportus reguliuojančia tarptautine bendruomene.

Gali būti, kad agresyvi didžiųjų valstybių retorika, įsitikinimas, kad kai kurios šalys gali pažeisti taisykles, ir pradėjus valdyti Donaldui Trumpai dingusi iliuzija, kad JAV visada bus ištikima sąjungininkė, paskatino daugelį šalių domėtis galimybe susikurti savą branduolinį ginklą. Be to, nors bombų gamyba sulėtėjo, jų gaminti niekad nebuvo visiškai nustota – o kuo daugiau jų gamina viena šalis, tuo daugiau nori ir kitos, ir nesvarbu, kad šis procesas vyksta lėtai. Irano branduolinė programa gąsdina Saudo Arabiją; Šiaurės Korėjos arsenalas meta šešėlį ant Pietų Korėjos ir Japonijos.

Galėtų, jei norėtų

Nepaisant to, kad Japonija septintajame dešimtmetyje kurį laiką svarstė pasekti Kiniją ir įstoti į branduolinį ginklą turinčių šalių klubą, ši šalis dėl akivaizdžių priežasčių palaiko idėją su branduoliniais ginklais elgtis atsargiai. Japonija – vienintelė valstybė, kuri neturi branduolinio ginklo, tačiau turi didelius pajėgumus sodrinti uraną ir perdirbti plutonį iš panaudoto reaktorių kuro. Abu šie metodai gali atverti kelią kurti skiliąsias medžiagas bombai. O 2017 m. Šiaurės Korėja išbandė kelias branduolinį ginklą gabenti galinčias raketas paleisdama jas per Japonijos archipelagą į Ramųjį vandenyną.

Atominio ginklo bandymai

Tokia patirtis gali pakeisti šalies nuomonę apie branduolinius ginklus. Pasak Masačusetso technologijų universiteto akademiko Richardo Samuelso, Japonijoje diskusijos apie branduolinius ginklus kažkada buvo „vedamos pašnibždomis“ ir tik nedidelėse „labai konservatyvių pažiūrų mąstytojų“ grupelėse. Tačiau dabar, kaip teigia R. Samuelsas su kolega Ericu Heginbothamu bendrai parašytame straipsnyje, „Tai, kas kažkada buvo tabu... dabar Japonijos diskurse apie saugumą aptarinėjama labai viešai.“

Žinoma, idėja vis dar labai nepopuliari. Buvęs JAV valstybės departamento branduolinio ginklo neplatinimo politikos skyriaus vadovas Markas Fitzpatrickas mano, kad Japonijos mokslininkai gaminti branduolinius ginklus sutiktų tik „tokiu atveju, jei staiga smarkiai suprastėtų valstybės padėtis saugumo atžvilgiu“. Tačiau jo pateikiami pavyzdžiai, kas galėtų nutikti, kad saugumo padėtis taip pablogėtų, atrodo visai įmanomi. „Japonijos įstatymų kūrėjų požiūriu, – aiškina jis, – labiausiai tikėtina, kad tokia padėtis susiklostytų, jei branduolinį ginklą pasigamintų Pietų Korėja arba jei abi Korėjos susijungtų ir pasiliktų Pchenjano turimą arsenalą.“

Pietų Korėja neturi pajėgumų sodrinti ir perdirbti reikalingų medžiagų, todėl jai susikurti branduolinį ginklą būtų sunkiau negu Japonijai. Tačiau ji arčiau Šiaurės Korėjos, todėl labiau jos bijo. „Politikai bando nusikratyti stigmos kalbėti apie branduolinius ginklus ir normalizuoti tokį diskursą“, – teigia ekspertų organizacijos „Carnegie Endowment“ atstovas Toby Daltonas ir Seulo nacionalinio universiteto akademikė Ain Han.

Dėl to Pietų Korėja siekė įsigyti branduoliniais reaktoriais varomų povandeninių laivų, kurių kuras artimesnis ginklams negu jėgainėms naudojamas kuras. O sausio 13 d. ji paskelbė išbandysianti iš povandeninių laivų leidžiamas balistines raketas. Nė viena branduolinių ginklų neturinti šalis nemano, kad tokie pajėgumai jai gali būti reikalingi.

Asociatyvi nuotr.

Apklausos atskleidžia, kad dauguma Pietų Korėjos gyventojų mano, jog reikėtų arba susikurti branduolinį ginklą, arba gražinti Šaltojo karo metu šalyje laikytus JAV branduolinius ginklus. Tačiau susigrąžinti JAV ginklus dabar sunkiau. JAV priimti sprendimą panaudoti branduolinius ginklus Korėjos pusiasalyje ir anksčiau būtų buvę nelengva, tačiau tada nebūtų reikėję į pavojų statyti milijonų amerikiečių. Dabar manoma, kad Šiaurės Korėjos raketos jau gali pasiekti Šiaurės Ameriką, tad užpuolus Pchenjaną grėsmė kiltų ir Niujorkui. Vykdant strateginius skaičiavimus į tokius dalykus atsižvelgiama – ir Pietų Korėja bei Japonija tai puikiai žino.

Taivanas taip pat nerimauja. Dėl to, kad Kinija dabar jau gali užpulti šalį kitoje pasaulio pusėje, gali būti, kad kilus pavojui JAV Taivanui padėti neskubėtų. Tačiau nors Taivanas galimybe sukurti branduolinį ginklą domėjosi dar 1988 m., dabar branduoliniai bandymai tik suteiktų kur kas galingesnei Kinijai pretekstą vykdyti prevencinius puolimus ir gal net okupuoti šalį, todėl tokia galimybė nebeatrodo viliojanti.

J. Bidenas dar nesakė, ką planuoja daryti dėl vis stiprėjančių Šiaurės Korėjos branduolinių pajėgumų ir jų pasekmių. Jis greičiausiais stengsis kaip įmanoma labiau vengti branduolinių ginklų plitimo kitur. Sąjungininkių norą pradėti branduolines programas dažniausiai sustabdydavo Amerikos pažadai, meilikavimas ir grasinimai. Aiškiai pajutę, kaip JAV ir tarptautinės bendruomenės nepasitenkinimas gali atsiliepti ekonomikai, Pietų Korėjos gyventojai nuomonę apie branduolinius ginklus greičiausiai pakeistų.

Tačiau Šiaurės Korėja savo ginklų atsisakyti neketina. O jei JAV sudarytų kokį nors susitarimą, kuriuo Šiaurės Korėjai būtų suteikiama teisė turėti branduolinį ginklą (taip siekiant suvaldyti augantį jos arsenalą), Pietų Korėja būtų paskatinta taip pat susikurti branduolinį ginklą, kad galėtų apsidrausti nuo rizikos. Tas pats nutiktų ir tuo atveju, jei Šiaurės Korėja vėl imtų vykdyti branduolinius bandymus. Kalifornijos Midlberio tarptautinių studijų instituto (MIIS) akademikai Jeffrey Lewisas ir Davidas Schmerleris neseniai paviešino įrodymų, kad Šiaurės Korėja ruošiasi išbandyti naują ilgo nuotolio iš povandeninio laivo leidžiamą raketą.

Kim Jong Unas

Pasak M. Fitzpatricko, dėl augančio Šiaurės Korėjos arsenalo keliamos baimės ir dėl to, kad Japonija, Pietų Korėja ir Taivanas galėtų „sukurti branduolinį ginklą per dvejus metus – o Japonija ir dar greičiau“, Rytų Aziją galima laikyti branduolinių ginklų karštuoju tašku. Tačiau tokių regionų yra ir daugiau. Ekspertų organizacijos „Carnegie Endowment“ atstovas George Perkovichas branduolinį ginklą galinčias susikurti valstybes dalina į dvi grupes – į tas, kurios turi puikius pajėgumus, tačiau neturi noro, ir tas, kurios turi daug noro, tačiau neturi pajėgumų. Rytų Azijos šalys patenka į pirmąją kategoriją; antrajai kategorijai galima priskirti Artimųjų Rytų šalis, kur nesaugumas kur kas aiškiau išreiškiamas per smurtą, o liberalios demokratijos pančiai ir ryšiai su sąjungininkėmis ne tokie stiprūs.

Neseniai ekspertų organizacijos „Centre for Strategic and International Studies“ atliktame tyrime teigiama, kad „visą valdžią savo rankose laikantys autoritarai branduolinių ginklų trokšta labiau, o dėl to, kad turi neribotą galią, jiems savo planus įgyvendinti tam tikrais atvejais lengviau“. Tyrime pabrėžiama, kad puikus šios idėjos pavyzdys – tai vis labiau į autokratiją linkstančios Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas. 2019 m. rugsėjį jis skundėsi kitiems valdančiosios „Teisingumo ir plėtros“ partijos nariams, kad „kai kurios šalys turi raketas su branduolinėmis karinėmis galvutėmis... Tačiau mums kartoja, kad jų susikurti negalime. Tai man nepriimtina.“

Stambule įsikūrusiai ekspertų organizacijai EDAM vadovaujantis buvęs diplomatas Sinanas Ülgenas neabejoja, kad R. Erdoganas savo žodžio laikytųsi. „Gali būti, kad iš pradžių visuomenei mintis turėti branduolinių ginklų patiktų, – teigia jis. – Tačiau jų kaina atvirą ekonomiką turinčiai Turkijai būtų per didelė, o mokėti reikėtų per ilgai. Nė viena vyriausybė šalyje, kur vyksta demokratiški rinkimai, negalėtų ilgai to pateisinti.“

Asociatyvi nuotr.

Tačiau tokios sąlygos kelią apsunkina ne visiems regiono lyderiams. „Saudo Arabijoje apie galimybę susikurti branduolinį ginklą kalbama kur kas noriau“, – teigia Teksaso A&M universiteto akademikas Gregory Gause. Akivaizdi to priežastis – Irano branduolinė programa. 2015 m. penkių NPT pripažįstančių valstybių, Vokietijos ir ES su Iranu sudarytame susitarime dėl branduolinės programos (Bendrame visapusiškame veiksmų plane arba JCPOA) buvo numatyta, kad Iranas sumažins turimas urano atsargas ir gebėjimą jas sodrinti, o NTP padedanti Tarptautinė atominės energijos agentūra (IAEA) jas griežtai prižiūrės, mainais sumažinus sankcijas. Tačiau 2018 m. D. Trumpui pasitraukus iš susitarimo Iranas nustojo laikytis apribojimų. Sausio 4 d. jis ėmė sodrinti uraną iki 20 proc. (tai – devyni dešimtadaliai kelio iki ginklams tinkamo urano), o po devynių dienų ėmėsi dirbti su urano metalais, kuriuos galima panaudoti bomboms.

J. Bidenas tikina, kad grįš į JCPOA. Tokiu atveju Iranui reikėtų vėl imti laikytis apribojimų. Izraelis ir Irano priešininkės arabų šalys tokiam scenarijui priešinasi, kaip ir priešinosi pirmajam susitarimui. Jos mano, kad susitarimas suteikia Irano branduolinei infrastruktūrai teisėtumo, be to, tik laikinai apriboja, ką su ja galima daryti. 2018 m. Saudo Arabijos princas Muhammadas bin Salmanas JAV televizijai CBS pareiškė, kad karalystė „nenori branduolinio ginklo, tačiau jei jį susikurtų Iranas, kaip įmanoma greičiau pasektume jo pėdomis.“ M. Fitzpatrickas mano, kad „visame pasaulyje labiausiai nerimauti reikėtų dėl Saudo Arabijos branduolinio ginklo“.

Nors Saudo Arabija skelbė ketinanti pastatyti 16 branduolinių jėgainių, jos branduolinės technologijos vis dar atsilieka nuo Japonijos ir Pietų Korėjos. Tačiau vien dėl to jos ambicijos tiek dabar, tiek ateityje nė kiek ne mažesnės. Praeityje Vakarų žvalgybos pareigūnai nerimavo, suteikti karalystei jau pagamintą branduolinį ginklą arba padėti įgyti žinių, kaip jį pagaminti, gali Pakistanas (manoma, kad devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje Saudo Arabija finansavo jo branduolinę programą).

Asociatyvi nuotr.

Saudo Arabija galėtų pasikliauti ir netiesiogine pagalba iš išorės. Netrukus pasirodysiančiame moksliniame darbe Dartmuto koledžo akademikas Nicholas Milleris ir JAV Jūrininkų magistrantų mokyklos akademikas Tristanas Volpe kalba apie augančią „autokratų branduolinių ginklų rinką“. Sutartyse, kuriomis remiantis šalys perka civilines branduolines jėgaines, laikomasi standarto, kad įsodrintas kuras turi būti importuojamas, o panaudotas išsiunčiamas, kad šalyje neliktų jokių galimybių išgauti skiliąsias medžiagas. Tačiau Rusija ir Kinija tokio standarto laikėsi ne visada, be to, mokslinio darbo autoriai pabrėžia, kad nuo 2000 m. 19 iš 33 eksportuotų reaktorių atkeliavo iš šių dviejų šalių. Praeitais metais „Wall Street Journal“ paskelbė, kad Kinija padeda Saudo Arabijai statyti patalpas perdirbti urano rūdą. Šis procesas skiriasi nuo sodrinimo. Tačiau Vakarų šalių pareigūnai nerimauja.

Kinija Saudo Arabijai padeda ir gaminti balistines raketas. 2019 m. MIIS tyrėjai pastebėjo, kad patalpos pietų Rijade, kur, kaip spėjama, veikia raketų variklių gamykla, labai primena kinų pastatytas gamyklas. Tai nereiškia, kad karalystė tikrai nori branduolinių ginklų; vis daugiau šalių balistinių raketų arsenalą didina dėl to, kad jos laikomos naudingais tradiciniais ginklais. Tačiau turėti gerai įtvirtintą raketų arsenalą branduolinį ginklą susikurti norinčiai valstybei labai naudinga.

Plačiau paplitę balistinių raketų arsenalai ir laisvesnės sutartys dėl branduolinio kuro – ne vieninteliai pokyčiai, galintys pasitarnauti branduolinį ginklą susikurti norinčioms šalims. JAV Nacionalinė branduolinės saugos administracija įspėja, kad tokie išradimai kaip 3D spausdinimas ir galingais kompiuteriais kuriami brėžiniai „gali atverti naujų, nerimą keliančių kelių susikurti branduolinį ginklą“.

Atominio ginklo bandymai

Tačiau to siekiančioms šalims kyla ir naujų problemų. Pasak 2011–2017 m. JAV valstybės sekretoriumi branduolinių ginklų neplatinimo klausimais tarnavusio Tomo Countrymano, „Dabar sužinoti, kas ką veikia visame pasaulyje, kur kas lengviau, negu buvo tada, kai branduolinį ginklą pasigaminti norėjo Saddamas Husseinas, todėl ir laiko reaguoti daugiau.“ Nevyriausybinės organizacijos dažnai randa ir paviešina informaciją apie slaptas patalpas naudodamosi „atvirais“ šaltiniais – ypač iš palydovų darytomis nuotraukomis, kaip, pavyzdžiui, nuotraukomis, kurios padėjo MIIS tyrėjams pastebėti Šiaurės Korėjos raketų bandymus ir Saudo Arabijos raketų gamyklą.

Per pastaruosius keletą metų IAEA ištobulino gebėjimą nuotoliniu būdu stebėti Iraną naudojant nuo sugadinimo apsaugotas kameras ir radiacijos lygio matuoklius, teikiančius nuolatinį duomenų srautą. Be to, kaip pastebi T. Volpe, branduolinių ginklų technologijų kūrėjai vis dažniau savo gaminius seka nuotoliniu būdu. Dabar jie ne tik reguliariai tikrinami. Jis prognozuoja, kad bus sukurtas „Branduolinių daiktų internetas“, kuriuo pasinaudoję tiekėjai galės nuolat stebėti, kokioms užduotims naudojami jų parduodami prietaisai.

Visa tai teikia vilties, kad slaptai kurti branduolinius ginklus bus sunkiau. Tačiau kas bus, jei to bus siekiama atvirai? Jei kokia valstybė pasitrauktų iš NPT, joje neabejotinai kiltų krizė. Tačiau Indijos patirtis atskleidžia, kad įtakos turinti šalis gali ištverti tarptautinės bendruomenės nepasitenkinimą. G. Mukhatzhanovos žodžiais tariant, „Ekonomiškai ir politiškai svarbios šalys gali tikėtis, kad net pasitraukusios iš susitarimo nebus atstumtos.“ Atskirti atvirai branduolinį ginklą kuriančią Pietų Korėją nuo pasaulio ekonomikos vien tam, kad ji grįžtų į NPT, būtų sunki užduotis.

Asociatyvi nuotr.

Kelio atgal nėra

Dauguma apie galimybę susikurti branduolinį ginklą svarstančių valstybių, tarp jų ir Iranas, labiau nori ne kurti tikrą ginklų programą, o atgrasyti priešus. Tačiau jei taip apsisaugoti nori net keletas varžovių vienu metu, susidaro padėtis, kurioje visai tikėtina, kad branduoliniai ginklai vis labiau plis. Pavyzdžiui, jei Izraelis užpultų Iraną, jis manytų, kad verta turėti nuo puolimo atgrasančių branduolinių ginklų, o į tai sureaguotų ir Saudo Arabija, kuri savo ruožtu paskatintų branduolinius ginklus kurti ir Ankarą – arba Kairą.

Kažkada pasaulis tikėjosi, kad tokios rizikos padės išvengti JAV diplomatija, įsitraukimas ir įtaka. Galbūt artimiausius keletą metų taip ir bus. Tačiau JAV svarba mažėja. Kaip pastebi G. Gause, Saudo Arabijoje kalbas apie branduolinį ginklą skatina „stiprus įsitikinimas... kad JAV traukiasi iš regiono“. Branduolinį ginklą turinčioms valstybėms saugoti jo neturinčias sąjungininkes darosi vis rizikingiau. Be to, nors J. Bidenas visada ragino kontroliuoti branduolinių ginklų plitimą, to negalima pasakyti apie jo pirmtaką – ir galbūt nebus galima pasakyti apie jo įpėdinį. Branduoliniai ginklai neplinta taip greitai, kaip kažkada baimintasi. Tačiau jų plitimas nesustojo, o ateityje gali ir pagreitėti.