Taigi, rugsėjo mėnesio vidurys, atskrendu į Stambulą, iš kur turi prasidėti mūsų kelionė Juodosios jūros pakrante. Kelionės trukmė 6 dienos, o tai mane labai gąsdino, kadangi kas dieną turėjome aplankyti po bent kelis miestus, o kelionė turėjo vykti autobusu. Bet kokiu atveju buvau labai sužavėta, kadangi tai buvo pirmoji mano tokio tipo kelionė už Lietuvos ribų. Taigi, pakeliaukime kartu.
PIRMOJI DIENA
Iš Stambulo išvykstame prieš vidurnaktį. Pagal planą visą naktį keliaujame autobusu, tikrai varginanti kelionė, bandymai nusnūsti bent kelias valandėles. Anksti ryte atvykstame į miestelį Kastamonu ir pirmoji aplankyta vieta – Šerife Badži paminklas, kuris yra karo metu parodytos aukos ir drąsos simbolis. Iš tolo pasigrožime Kastamonu pilies bei laikrodžio bokšto vaizdais. Toliau keliaujame į Nasrullah aikštę, kurioje aplankome Nasrullah mečetę bei fontaną. Kuo gi tokia ypatinga ši mečetė - Mehmetas Akifas, Turkijos himno nepriklausomybės kovose autorius, lankėsi tiek mečetėje, tiek aikštėje prie fontano, kur net karščiausiomis vasaros dienomis skaitė paskaitas. Na, o man labiausiai šitas miestelis įsiminė chalvos skoniu. Tiesiog dieviško skonio chalva – vanilinė, šokoladinė ir dar visokių įvairiausių skonių - kuri iškart tirpsta burnoje. Turime apie valandėlę laisvo laiko pasižvalgyti po miestelį ir keliaujame į kitą miestą – Sinopą.
Ilgai galvojau, su kuo galėčiau palyginti šį miestą, bet niekaip nesumąsčiau… Sinopas – pirmasis nepaliestas Juodosios jūros miestas, pavadintas gražiosios nimfos Sinopės vardu. Pirmoji aplankyta vieta – istorinis Sinopo kalėjimas. Apie valandėlę vaikštome kalėjimo koridoriais, leidžiamės į kalėjimo požemius, juntama (bent jau man) kažkokia sunki aura, todėl kiek įmanoma greičiau stengiuosi „ištrūkti į laisvę’“… Pasirodo šiame kalėjime buvo filmuojama serialas „Už grotų’“.
Toliau pakrante keliaujame į miestelio gilumą, pagaliau pietausime. Visa pakrantė nusėta laiveliais, vaizdai tikrai glosto akį. Pakeliui dar užsukame į Ayhan Usta laivų parduotuvę, garsėjančią laivų modeliais, ir tada jau keliaujame į kavinę, kur skanaujame Sinopo raviolių (maži koldūniukai, patiekti su daug jogurto ir per viduriuką paskaninti baisiai aštriu padažu). Porcija labai jau didelė, todėl įveikti bent jau man jos nepavyksta, bet tikrai skanu, o ypač tiems, kas mėgsta aštriai. Vėlgi turime valandėlę laisvo laiko, pasivaikštome po suvenyrų parduotuvytes, lėtai keliaujame pakrante. Laikas šiame miestelyje tarsi sustoja… Tačiau laikas keliauti toliau, kitas mūsų tikslas – Samsunas.
Po poros valandų kelionės pasiekiame Samsuną. Sustojame prie didžiosios aikštės, kur yra Turkijos didžiojo lyderio Mustafa Kemalio Ataturko statula. Mustafa Kemalis Ataturkas – Turkijos Respublikos, Turkijos nepriklausomybės įkūrėjas. Ši Ataturko statula yra tapusi Samsuno miestelio simboliu, nes butent čia 1919 metais gegužės 19d. prasidėjo jo karas. Šis Ataturko paminklas pastatytas austrų skulptoriaus H. Kriphelio 1931 metais. Visiems Turkijos piliečiams Mustafa Kemalio atminimas labai brangus, todėl fotosesijos prie paminklo užtrunka. Slepiamės medžių pavėsyje, nes karštis ir kelionė tikrai išvargino. Po bendros nuotraukos skubame į viešbutį, kur labai tikiuosi mūsų lauks dušas ir maistas. Viešbutis švarus, maistas skanus, vakare dar tenka stebėti iš tolo turkiškas vestuves. Įspūdžių labai daug šią dieną. Taigi pirmąją dieną iš viso nuvažiavome 990 km ir aplankėme 3 miestus.
ANTROJI DIENA
7:00 kambaryje suskamba telefonas... Pamiršome nusistatyti žadintuvus prieš 7:00, nors buvome įspėti, kad pusryčiaujame 7:00 ir iki 8.00 išvykstame... Baisiai skubame, sumetame daiktus į lagaminą ir lekiame pusryčiauti, užkandame ir skubame į autobusą. Pasirodo mes pirmi ... Ką supratau, tai kad turkai niekada niekur neskuba, vėluoti jiems įprasta. Gidas puikiai žino savo šalies gyventojų kultūrą, todėl buvo pasakęs, kad išvykstame iki 8:00, nors realiai išvykti turėjome 8:30. Ateičiai pamoką išmokau, nereikia niekur skubėti.
Keliaujame į Trabzoną. Pakeliui sustojame Juodosios jūros pakrantėje, pasigrožėti vaizdu, kas nori – pajusti Juodąją jūrą kojomis. Ankstyvas rytas, nuostabus vaizdas, tetrūko tik puodelio karštos Latte ... Ilgiau stabtelime Trabzone aplankyti Ataturko dvaro. Truputis istorijos apie šią vietą. Dvaras pastatytas 1890 metais kaip vasarnamis. 1924 metais rugsėjo 15 dieną Ataturkas pirmą kartą apsilanko Trabzone ir lieka labai sužavėtas šiuo dvaru. 1931 gegužės 18d. šis dvaras buvo padovanotas Ataturkui nuo Trabzono gyventojų. Ataturkas buvo apsistojęs šiame dvare tik paskutinės savo kelionės į Trabzoną metu – 1937 m. Birželio 10-12 dienomis. Po Ataturko mirties šį dvarą paveldėjo jo sesuo. 1943 metai šis dvaras buvo išpirktas Trabzono valdžios ir buvo sutvarkytas bei atidarytas kaip Ataturko muziejus. Turime laiko pasižvalgyti po muziejų, taip pat po labai gražiai sutvarkytą kiemą. Keliaujame toliau, kitas mūsų tikslas – Ajasofija (turk. Ayasofya) muziejus.
Manau, daugelis tikrai žino vieną iš lankytiniausių Stambulo objektų – Sofijos soborą. Sofijos soboras (turk. Ayasofya) – buvusi bazilika, šiuo metu mečetė ir muziejus Stambule. Na, o mes aplankome Ajasofija muziejų Trabzone. Ajasofija muziejus yra buvusi bažnyčia ir mečetė, iškilusi XIII a., kai Trabzonas buvo Trebizondo imperijos sostinė. Tai viena iš nedaugelio Bizantijos vietovių, iki šiol išlikusių šioje srityje, demonstruojanti Naujojo Testamento tematikos freskas nuo XIII a. Ši vieta tikrai sužavi visus, ne tik mane. Pridedu daug nuotraukų, kad galėtumėte įvertinti. Pasigrožėję keliaujame toliau. Aplinkui įsikūrusios sidabro parduotuvės, kur akį traukia gražiausi gaminiai, beje, tikrai kokybiški ir nebrangūs, kadangi pati įsigijau žieduką, kurį iki šiol nešioju.
Pagaliau keliaujame valgyti.. Visi labai išalkę, vėlyvi pietūs Juodosios jūros pakrantėje, vaizdai nuostabūs, geras oras, puikus maistas, pilna galva įspūdžių. Toliau keliaujame į Rizė miestelį. Rizė miestas – arbatos miestas, arba dar daugelio vadinamas arbatos gimtinės miestu. Aplankome vieną iš arbatos fabrikų, kur stebime arbatos gaminimo procesą. Tenka pabandyti „kirpti‘‘ arbatą laukuose (supratau, koks sunkus tai darbas ir kodėl jis yra vadinamas vienu iš sunkiausių sezoninių darbų), žinoma padegustuoti bei įsigyti kokios tik nori arbatos rūšies. Ir netiesa, kad turkai geria tik juodąją arbatą, geria jie ir žaliąją, ir vaisinę, tik ne taip dažnai.
Prisirinkę įspūdžių keliaujame link viešbučio. Pakeliui dar stabtelime nedidelei apsipirkimo pertraukėlei vienoje iš Rizės audinių audimo dirbtuvių. Šiai dienai kelionę baigiame, pavakarieniavę bei truputį pailsėję keliaujame pasivaikščioti po apylinkes, neilgam, tiesiog pramankštinti kojas po 541 km kelionės autobusu... Rytoj vėl keliamės... 7 valandą ryte... Bus tęsinys.
