Rankoje laikau puodelį, iš jo daugiaaukščiais kūliais į duslų urbanistinės betono girios ošimą veržiasi kavos garai. Šis rytas man primena architektūros studijas Vilniuje, kai po ilgos nakties palinkęs prie brėžinių ar maketų išgirsdavau per laidus braukiančius troleibusus – tai būdavo ženklas, kad laikas išseko. Nuožmi kova su laiku mums baigdavosi vis taip pat, ambicingieji architektūros studentai būdavo priversti kapituliuoti. Nuo švilpiančių troleibusų ir elektros traškesio apmirdavo sunkioji mūsų artilerija – kulmanai. Į futliarus poilsiui guldavo rapidografai, peiliukai, pieštukai. Vilniaus Niujorku praminti bendrabučiai prabus dar negreitai, bet 4 numeriu pažymėtas pastatas devintame aukšte tarsi akis į sostinę pramerkdavo balkonų dur