Spalio 15–17 dienomis su vizitu Turkijoje viešėjęs prezidentas V.Zelenskis su kolega Recepu Tayyipu Erdoganu pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo 21 srityje – gynybos sektoriuje (greta išvardytų sričių tai ir oro gynybos sistemų tobulinimas, keitimasis žvalgybos duomeminis, karinių struktūrų bendro darbo teisinis sureguliavimas etc.), bet ir civilinėse srityse, tokiose kaip prekyba, energetika, transportas, žemės ūkis, investicijos į infrastruktūrą, kosmosas. Sutarta dėl bendravimo formato „du plius du“ (kiekvienos pusės užsienio ir gynybos ministrai) tęstinumo.
Prezidentas R.T. Erdoganas per paskutinį vizitą Kijeve vasarį pažadėjo 50 milijonų dolerių karinės paramos Ukrainai. Turkija remia Ukrainos integracinius NATO siekius, pasveikino Kijevą pelnius Aljanso išplėstų galimybių partnerės (tapo šešta tokia greta Australijos, Suomijos, Sakartvelo, Jordanijos ir Švedijos) statusą, žada padėti jos ginkluotosioms pajėgoms artėti prie tokios partnerystės kokybinių standartų.
Tokių ir panašių žinių – jau apstu, visais atvejais tai jau strateginė partnerystė. Kijevas ir Ankara integruojasi lyg ir patyliukais, pamažu, bet gruodžio 17-ąją interneto paieškos sistemoje „Google“ surinkus rusų kalba „Ukraina ir Turkija“, pelnyta apie 118 000 000 nuorodų, žodžių junginys ta pačia kalba „Turkija ir Ukraina“ pelnė apie 107 000 000 nuorodų. Sutikite, įspūdinga.
Ką į tai – kitos valstybės, ypač partnerės ar konkurentės ir ypač karinio bendradarbiavimo klausimu?
Rusijoje tai pavadinama iššūkiu, bet kažkaip drovokai ir kol kas ne ypač gausiai. Priežastys gali būti ir psichologinės – kuomet nuo Maskvos agresijos besiginančiam Kijevui ginkluotę tiekia Vakarai ir ypač Amerika (primintina 150 prieštankinių raketų sistemų „Javelin“ pardavimo istorija; beje, birželį pirkiniui pasiekus Ukrainą, iki tol ukrainiečių kariškius kamavusios separatistų tankų atakos iškart nuslopo), tarp Maskvos propagandistų prasideda isterija, esą JAV eskaluoja konfliktą Ukrainos rytuose. Kai tą patį daro Ankara, iš Maskvos ypatingo riksmo nesigirdi.
