D.Trumpo idėjos buvo žinomos gerokai iki tapsmo prezidentu – 2011 metų balandžio 4-ąją interviu televizijos kanalui „Fox News“ „tik“ milijardierius pareiškė, kad jam skaudu matyti, kaip Kinija iš amerikiečių atima darbo vietas, gamindama visas jų vartojamas prekes, dar skolindama JAV pinigus, kad ši tai pirktų, ir imdama už tai procentus. Esą galima nesunkiai sustabdyti Kinijos vystymąsi amerikiečių sąskaita, jei Baltųjų Rūmų administracijoje sėdės „teisingi žmonės“.
2018-ųjų gruodį nuvykęs į G20 susitikimą Buenos Airėse prezidentas D.Trumpas pareiškė seniai kalbąs, jog Ameriką apvagia daug šalių, prekybos deficitas siekia šimtus milijardų dolerių, todėl jis jį mažinąs. Į klausimą, kaip vertinąs klimato kaitą, JAV lyderis atremdavo pasisakąs už švarų vandenį bei orą, visa tai Amerikoje yra, taigi jis nesutinka taikyti standartų, kurie gal nieko nereiškia, esą tik kad kitiems būtų gerai. 2017 metų birželio 1-ąją JAV prezidentas paskelbė apie Amerikos pasitraukimą iš Paryžiaus klimato susitarimo („Aš buvau išrinktas, kad atstovaučiau Pitsburgo, ne Paryžiaus piliečius“, – D.Trumpas).
* * *
Istorija ilgainiui apibendrins, kaip/kiek sekėsi „teisingiems žmonėms“ Baltųjų Rūmų administracijoje 2016–2020 m. (jau galima konstatuoti, kad kadrų kaitos būta didelės), vis dėlto nuo izoliacionistinio šūkio „America first“ nesitraukęs JAV prezidentas spėjo „atvėsinti“ (mažiausiai) santykius su daugeliu nuosaikių sąjungininkų.
Pavyzdžiui, atsainiai vertino Jungtinės Karalystės (JK) premjerę Theresą May (valdė 2016–2019 m.) tokio pat kaip jis izoliacionisto Boriso Johnsono naudai, D.Trumpą sektinu sau pavyzdžiu laiko ES demokratiją atkakliai „testuojantis“ Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, nekalbant apie Amerikos prezidento beveik atvirą simpatiją reakcingam konservatoriui Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. D.Trumpas ieškojo ir rado dialogą su pasaulį vertinančiais taip, kaip jis.
Viena pasekmių – euroatlantinio solidarumo krizės tema tarptautinėje viešojoje erdvėje tapo budinčia, kaip budinčia tapo ir „demokratijos nuovargio“ tema. Pagal vieną paskutinių organizacijos „Open Democracy“ tyrimų, daugiau nei pusė JK piliečių linkę remti taisyklių nepaisantį autoritarinį valdymo stilių, kai laisvės lygis planetoje menksta 14 metus iš eilės, kaip nurodo žmogaus teisių organizacija „Freedom House“.
Būta ir kitų tokios padėties „šalutinių poveikių“. JAV žvalgybos tarnybų pagrindinė funkcija yra teikti objektyvią informaciją, nesidairant į politines realijas ar valdančios administracijos lūkesčius. Šio amžiaus pradžioje prezidentaujant (2001–2009 m.) Georgui Bushui-jaunesniajam Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) pareigūnai neretai skųsdavosi dėl Baltųjų rūmų spaudimo žūtbūt iškasti kompromatą apie Irako diktatorių Saddamą Husseiną. Vis dėlto prezidento D.Trumpo kova su CŽV, kitomis specialiosiomis tarnybomis vadinta beprecedente – ne tik su pastoviais išpuoliais prieš jas „Twitteryje“, bet ir jų vadovų, pareigūnų atleidimais.
Toks elgesys ryškiai kontrastavo su po Antrojo pasaulinuio karo nusistovėjusiomis nerašytomis taisyklėmis, tarkime, net aršiausiems politiniams priešininkams nesiristi iki asmeniškumų (pavyzdžiu galima nurodyti Amerikos prezidento (1981–1989 m.) respublikono Ronaldo Reagano draugystę su Kongreso Atstovų rūmų pirmininku (1977–1987 m.) demokratu Thomu P O'Neillu).
Tas pats tinka tarpvalstybiniams santykiams. Prezidentas D.Trumpas nepailsdamas, diena iš dienos, „Twitteryje“ plakė tikrus ir tariamus priešininkus, per daug nesiaiškindamas, jei tarp „nenaudėlių“ atsidurdavo ir koks vakarykštis artimiausias sąjungininkas. „Visiems iš eilės“ prikišamai nurodant apie nebeaktualumą bendrų principų, vertybių, išskyrus dvišalę naudą ar jos nebuvimą, galų gale ėmė svyruoti net NATO vienybė.
Santykių sumaištis skleidėsi globalios krizės COVID-19 pandemijos fone, užuot ėmusis lyderystės, Amerika demonstratyviai paliko Pasaulinę sveikatos organizaciją (PSO), kuri nesėkmingai mėgina burti tarptautinę koaliciją kovai su koronavirusu, kad vakcina neaplenktų skurdžiausių valstybių.
* * *
Tokiame kontekste viltingai atrodo antraštė „Amerika grįžo“ („Svoboda.org“ 11 25) apie išrinkto prezidento Joe Bideno būstinėje Vilmingtone (J.Bideno gimtoji Delavero valstija) pristatytą komandą, atsakingą už užsienio politką. Būsimu valstybė sekretoriumi, jei sulauks Senato patvirtinimo, taps 58-erių Antonis Blinkenas, vaikystėje su tėvais keletą metų praleidęs Paryžiuje, Harvardo, Kolumbijos universitetų (teisės doktorantūra) absolventas, pradėjęs nuo privačios praktikos, vėliau virš 20 metų dirbęs valstybės tarnyboje prezidentų Billo Clintono ir Baracko Obamos administracijose. Paskutinius porą B.Obamos prezidentavimo metų dirbo JAV valstybės sekretoriaus pirmu pavaduotoju.
Prezentacijos ceremonijoje pristatomasis sakė, kad jo šeimai kaip ir daugeliui amerikiečių kartų Jungtinės Valstijos tikrąja to žodžio prasme tapo paskutine viltimi Žemėje. Senelis Moritzas Blinkenas XX amžiaus pradžioje bėgo nuo pogromų Rusijoje ir pradėjo naują gyvenimą Amerikoje.
Kitas senelis Samuelis Pisaras buvo vienintelis iš 900 Lenkijos Białystoko mokyklos mokinių, pergyvenęs Holokaustą po ketverių metų koncentracijos stovyklose. Karo pabaigoje pabėgo iš „mirties maršo“ kolonos Bavarijoje, tūnodamas slėptuvėje išgirdo žlegėjimą tanko, ant kurio išvydo ne nacių svastiką, o baltą žvaigždę. Kai prie jo pribėgo, liukas atsidarė ir į berniuką iš viršaus pažvelgė karys afroamerikietis. A.Blinkeno senelis parpuolė ant kelių ir pasakė vienintelę frazę anglų kalba, kurios prieš karą jį išmokė mama: „God bless America“. „Štai ką, net jei neidealiai, reiškia Amerika pasauliui.“ – baigė prisistatymą kandidatas į užsienio politikos kuratorius.
Savo patarėju nacionalinio saugumo klausimais J.Bidenas ketina skirti seną pažįstamą 43-ejų Jakeą Sullivaną, dalyvausį daugelyje geopolitiškai svarbių derybų ir daug kartų buvojusį Maskvoje. Išsamiame interviu apie Rusiją ir V.Putiną 2017-ųjų birželį jis nurodė, kad Rusijos prezidentas pagal mąstymo struktūrą yra ginčininkas, bet kuriame pokalbyje siekiantis parodyti, kad jis čia lyderis (alfa-patinas), net jei tam nėra būtino reikalo. Atsakomųjų smūgių technika yra pagrindinis V.Putino bendravimo stilius, tą signalizuoja net jo kūno kalba.
Tame pačiame interviu J.Sullivanas perspėjo prezidentą D.Trumpą nesikliauti apgaulinga viltimi „pakerėti“ ir „susidraugauti“ su Rusijos prezidentu. Pagrindinių vertybių bei interesų lygmenyje Amerikos ir V.Putino Rusijos tikslai skirsis visada, tikėjimas, esą su Maskva galima partnerystė kokiu svarbiu globaliu klausimu, baigsis nusivylimu. Pritardamos Rusijai JAV tik kenks savo bei sąjungininkų nacionaliniams interesams.
Pristatyme Delavero valstijoje išrinktasis prezidentas bei kandidatas į valstybės sekretorius pakartojo, kad Jungtinės Valstijos vienos nesusidoros su pasaulinėmis problemomis, tik su sąjungininkais.
Amerikoje reaguota atitinkamai – žurnalas „Time“ 2020 metų žmogumi (renka nuo 1927-ųjų) nominavo išrinktą prezidentą bei viceprezidentę Kamalą Harris. Argumentuodamas sprendimą žurnalo vyriausiasis redaktorius Edwardas Felsenthalis nurodė, kad nors šie metai prasčiausi Amerikos istorijoje ir todėl rinkti Metų žmogų buvo ypač sunku, J.Bidenas ir K.Harris yra personos, kurių likimas lems Amerikos nacijos vaidmenį pasaulyje kaip ir šalies ateitį.
* * *
Europiečiai į tikėtiną Amerikos elgesio tarptautinėje arenoje pasikeitimą reagavo gana operatyviai. Europos Sąjungos (ЕS) diplomatijos vadovas Josepas Borrellis lapkričio 17-ąją interneto leidinyje „Project Syndicate“ išreiškė viltį susigrąžinti euroatlantinius ryšius, to paties mėnesio 23 dieną Europos Tarybos (ET) prezidentas Charlesas Michelis telefoniniame pokalbyje su J.Bidenu irgi pasisakė už ryšių reanimaciją ir pakvietė prezidentą į Briuselį aptarti šį reikalą.
Tuo pačiu klausimu irgi lapkričio 23-ąją J.Bidenui skambino Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen bei NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Pasak EK lyderės, stiprios ES ir Amerika kartu gali formuoti globalią politiką bendrų vertybių pagrindu. Gi J.Stoltenbergas avansu dėkojo išrinktam JAV prezidentui kaip senam NATO bei euroatlantinių ryšių šalininkui.
Europos oficialūs asmenys ypač iš senos demokratijos šalių geidžia iš naujos Baltųjų rūmų administracijos pirmiausia bendravimo tonacijos, stiliaus keitimosi didesnio pasitikėjimo naudai. Taip pat – kad išrinktas prezidentas grįš prie daugiašalio bendradarbiavimo, kas praktiškai reikštų Amerikos grąžinimą į PSO, Pasaulio prekybos organizaciją, Paryžiaus klimato susitarimą.
Tiesa, nepaisant lūkesčių, geopolitinis realizmas europiečių nepalieka, ir pačioje Amerikoje pripažįstama, kad naujai Baltųjų rūmų administracijai nepasitikėjimui, perdėtam atsargumui sklaidyti gali prireikti dviejų-trijų metų. Inertiškas, biurokratizuotas NATO bei ES struktūras besitraukiantis JAV prezidentas jau spėjo „pakreipti savaip“, tą vektorių ne taip ir paprasta pasukti (ar atsukti) į bet kokią pusę. O ir tokiose planetai svarbiose srityse kaip tarptautinė prekyba ar aplinkosauga reikalai niekada nebebus tokie kaip iki D.Trumpo.
NATO nukentėjo labiau – iš pradžių D.Trumpas išvadino Aljansą pasenusiu, paskui visus ketverius metus negailestingai plakė sąjungininkus už 2 proc. BVP neskyrimą gynybai iki grasinimo „išvesti“ Ameriką iš NATO imtinai. Barimas veikė mobilizuojančiai, išlaidos gynybai Europoje nuo 2016 metų augo 19 proc. Bet grasinimai Amerikai išvis „pasišalinti“ baigėsi tuo, kad Europoje (ypač Prancūzijoje) imta vis garsiau kalbėti apie reikalą gintis patiems.
Iš kitos pusės, JAV prezidentas gąsdino, gąsdino, bet Amerika pastaraisiais metais kai kuriose Europos šalyse (pavyzdžiui, Lenkijoje) dislokavo papildomus dalinius, dalyvavo masyviose karinėse pratybose (tarkiem, „Joint Warrior“ Šiaurės jūroje su JK ir Nyderlandais spalio 5-ąją).
Sunkoka suvaikyti pilną paveikslą, kai valdo „business as usual“. Vis tiek iki problemos masto augo JAV prezidento bei jo komandos narių atsainus požiūris (bent retorikos lygmenyje) į kolektyvinei gynybai įpareigojantį NATO statuto 5 straipsnį. Tas atsainumas trukmės testą atlaikė – 2016-aisiais dar kandidato į prezidentus D.Trumpo rinkimų štabo narys, buvęs JAV Atstovų rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas televizijai CBS pareiškė apie Estiją kaip Sankt Peterburgo priemiestį. Kad abejotų, ar dėl priemiesčio verta pradėti branduolinį karą.
J.Bidenas veikiausiai tęs spaudimą sąjungininkams dėl 2 proc. BVP gynybai. Tiesa, irgi faktas, kad dėl COVID-19 pandemijos planetos ekonomika gali smukti labiausiai per 80 metų, kaip jau perspėjo Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antónius Guterresas. Taigi neaišku, kaip galų gale bus su tais procentais.
J.Bidenui įžengus į Baltuosius rūmus, iš ES galutinai „išžengs“ JK. Skirtingai nei kadenciją baigiantis, išrinktasis prezidentas nėra „Brexit“ šalininkas – ir todėl, kad airiškomis šaknimis besididžiuojančiam J.Bidenui turbūt net skaudu, kad britų pasitraukimas beveik neabejotinai pažeis trapią santykių pusiausvyrą tarp ES narės Airijos ir JK sudėtyje esančios Šiaurės Airijos.
Naujajam prezidentui teks „tvarkytis“ su lyg ir NATO nare Turkija, kuri pasirengusi stoti prieš bet kurią Aljanso narę, lyg ir savo sąjungininkę.
* * *
Kol J.Bidenas Vilmingtone pristatė komandą, D.Trumpas Baltuosiuose Rūmuose gėrėjosi rekordiniu biržos indekso „Dow Jones“ šuoliu. Ir dalinosi savo gėrėjimusi „Twitteryje“ – esą per jo prezidentystę rekordas mušamas 48 kartą, jam valdant, su ekonomika viskas tvarkoje. Stebėtojai šuolį siejo su faktu, kad kadenciją baigiantis prezidentas pagaliau nurodė federalinėms įstaigoms pradėti valdžios perdavimą naujo prezidento laikinajai administracijai.
Plėtojant tiesos turinčią temą „Ameriką apvagia daug šalių“, irgi pridurtina, kad ir šiuo klausimu tikrovė vis dėlto turiningesnė. Lapkričio 15-ąją Brunėjus, Vietnamas, Indonezija, Kampučija, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Singapūras, Tailandas, Filipinai, Kinija, Japonija, Pietų Korėja, Australija, Naujoji Zelandija pasirašė pietryčių Azijos bei Okeanijos laisvą prekybos zoną (abreviatūra anglų kalba RCEP) formuojančią sutartį. Derybos dėl RCEP vyko nuo 2013 metų.
Naujame ekonominiame darinyje gyvena 2,2 milijardo žmonių, gaminama 32 proc. (už 28 trilijonus dolerių) visos pasaulio produkcijos (palyginimui – ES dalis sudaro 33 proc.).
Ekspertai šį faktą ir Pekino prekybos karo su Amerika aplinkybėmis laiko didele komunistinės Kinijos pergale, nes RCEP prisidės prie jos ambicijų siekti globalizacijos, pasaulinės ekonomikos flagmano statuso. Vokiečių verslo dienraštis „Handelsblatt“ citavo ekonomistą Garethą Leatherą iš analitinio centro „Capital Economics“, kad Kinija iki 2035-ųjų paslinks Jungtines Valstijas iš didžiausios planetos ekonomikos pozicijos ir kad skirtingai nuo JAV jos kaimynės su tuo susitaikė.
Pasak Tokijuje dirbančio „Deutsche Welle“ korespondento Martino Fritzo, ir Amerikos sąjunginkės regione Japonija, Pietų Korėja, Australija, Naujoji Zelandija siekia bedradarbiavimu saistyti Pekiną, gauti naudos iš šios ekonominio augimo, bet netapti Kinijos vasalėmis. Kitaip tariant, „nepasirašyti“ autoritariniam pasaulio matymui. Galima vadinti ir politiniu realizmu – jei taip, verslininkas prezidentas D.Trumpas trečdalį pasaulio pražiūrėjo.
Žodžiu, visoks yra „Twitterio“ geopolitiko-improvizatoriaus prezidento palikimas.
* * *
Norisi ir gal tinkama baigti, kas arčiausiai širdies rytų europiečiui, taip pat nuo rytinės Baltijos. Lapkričio 27-ąją baltarusių opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja pasidžiaugė, kad išrinktas JAV prezidentas pakvietė ją į Vašingtoną. Pasak gruodžio 8-ąją paskelbtos JAV saugumo ir bendradarbiavmo gynybos klausimais agentūros ataskaitos, 2020-aisiais Ukrainai Amerika pardavė ginkluotės už rekordinius 510 milijonus dolerių (pernai už 272,4 milijono). Pardavimai kitoms posovietinėms respublikoms atrodo taip: Lietuvai už 136,5 milijonus, Gruzijai – 62,8 milijono, Latvijai – 38,1 milijono, Moldovai – 11,5 milijono, Turkmėnistanui – 1,3 milijono, Kazachstanui – milijoną, Estijai – 610 tūkstančių, Azerbaidžanui – 509 tūkstančius, Armėnijai – 2 tūkstančius (deja, ši opcija rudens įvykių Kalnų Karabache fone ypač iškalbinga).
Gruodžio 6-ąją buvęs JAV sausumos pajėgų vadas Europoje Frederickas Hodgesas pareiškė, kad prie naujo prezidento Amerika glaudžiau bendradarbiaus su partnerėmis Europoje. Konkrečiai generolas leitenantas nurodė Juodosios jūros regioną, įvardijęs jį ekonominės bei politinės konkurencijos katilu, kur Vakarai turi parodyti rusams, kad šie neturi teisės nurodyti kaimynėms Ukrainai, Gruzijai, Modovai, kokį geopolitinį vektorių rinktis ir su kuo bendradarbiauti.
Diskusijoje interneto leidinyje „Svoboda.org“ spalio 7-ąją buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras prezidentaujant Petro Porošenko Pavlas Klimkinas sakė esąs įsitikinęs, kad Amerika jo šaliai bus svarbi, nesvarbu, bus Ukraina ES nare ar nebus (pats nurodė esąs įsitikinęs, kad bus). Ir siūlė imti pavyzdį iš Lietuvos, Rumunijos ar Lenkijos. Ir kad per artimiausią maždaug ketvirtį amžiaus galutinai paaiškės, ar/kiek rimtai Jungtinės Valstijos gali dirbti su Europa. Irgi nurodė esąs įsitikinęs, kad net labai gali.
Kol kas paveikslas – nors prie širdies dėk.
