Tarp su žodžių junginiu „raudonos linijos“ interneto paieškos sistemoje „Google“ siejamų apie 319 000 (gruodžio 4 dienos rezultatas) viršutinėse pozicijose esančių nuorodų kalbama beveik vien apie teritorijų planavimą ar pageidautinų ribos brėžimą įvairiause gyvenimo srityse – socialiniuose santykiuose, versle, etikoje etc. Apie geopolitiką „kol kas“ nė žodžio.

Anglakalbė sąvoka „Red Line“ tą pačią dieną pelnė net apie 10 370 000 000 nuorodų, tačiau bent pirmame nuorodų šimtuke geopolitinė dedamoji tarp jų irgi nedominavo. Išeitų, Prancūzijos prezidentas vartoja archajišką, nebeaktualią frazeologiją.

Tik ko toje mūsų planetoje taip nerimastinga? Vien Kalnų Karabacho kare per šešias savaites iš abiejų konflikto pusių kariškių žuvo virš penkių tūkstančių, iš regiono bėgusių armėnų, panašu, niekas vis dar kaip reikiant nesuskaičiavo.

Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas irgi kalba apie „raudonas linijas“, interviu Rusijos valstybinei televizijai spalio 15-ąją per patį kruvino konflikto įkarštį sakė, jog jo šalis visada buvo pasirengusi kompromisui, reguliuojant teritorinį konfliktą Kalnų Karabache, tačiau niekada neperžengsianti „raudonos linijos“, tai yra Kalnų Karabache gyvenančių armėnų teisės į apsisprendimą.

Galima dar sykį priminti Prancūzijos prezidentą, kuris rugsėjo 23-ąją kalbėdamas Jungtinių Tautų (JT) generalinėje asamblėjoje kovinių nuodų „Novichiok“ naudojimą nuodijant Rusijos opozicinį politiką Aleksejų Navalną pavadino „raudonos linijos“ peržengimu.

Arūnas Spraunius

Nuo rugsėjo praėjo kažkiek laiko, nuodijimo autorė Maskva ne tik nereagavo į šį pareiškimą, bet dabar jau yra naujame „geopolitinės refleksijos“ etape – gyvena rūpesčiu, kaip neleisti grįžti tėvynėn po nuodijimo sveikstančiam opozicijos politikui.

Ne tik rūpinasi, bet ir veikia, viešojoje erdvėje paleidusi kampaniją apie A.Navalno žmoną Juliją – esą ji Vakarų specialiųjų tarnybų rūpesčiu turinti tapti baltarusių opozicinės politikės Sviatlanos Cichanouskajos rusiška versija. Kampaniją lydi „privaloma“ dezinformacija, esą Julijos tėvas yra aukštas rusų specialiųjų tarnybų pareigūnas... Ir taip toliau, ir panašiai iki visiškos sumaišties žinių vartotojų galvose imtinai.

Dabar jau galima ir pasakyti, kad lietuviškame „raudonųjų linijų“ nuorodų rinkinyje „Google“ maždaug po pirmo penkiasdešimtuko geopolitinė dedamoji ima gausėti („Brexit“, Astravo atominė elektrinė, Rusijos prezidento Vladimiro Putino reklamuojama Baltijos šalių okupacijos 1940-aisiais versija, Šiaurės Korėjos branduolinė programa...).

Lietuviškame „Google“ maždaug trečiame nyorodų dešimtuke atsiremsime ir į grėsmingą baltarusių diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos pareiškimą, kad protesto akcijų dalyviai (pasak diktatoriaus, po gatves besišlaistančių protestūnų) Baltarusijoje daug kur peržengė „raudonąją liniją“. Esą „masė“ suradikalėjo, ir teroristiniam karui prieš Baltarusiją turi būti užkirstas kelias. Beje, karo autorės baltarusių autoritaro intepretacijoje pirmiausia yra Lenkija ir Lietuva.

Panašu, ponas E.Macronas ir jo kalbų rašytojai žino, kad „raudonųjų linijų“ sąvoka tinkama, nes aktuali. „Linijų“ geopolitikos problematika XXI amžiuje gausi, nestokoja įvairovės, ir su „raudonųjų linijų“ diplomatija ne viskas paprasta. Kitas klausimas, ką/kiek vien kalbos pajėgios keisti.
Iš kitos pusės, kas sakė, kad gyvename darniame, vien harmonijos dėsnių žmonių bei valstybių santykius balansuojančiame pasaulyje?

Emanuelis Macronas

„Raudonųjų linijų“ sąvoka politikoje kildinama iš vadinamosios „raudonų linijų“ sutarties dėl naftos verslovių paskutines dienas gyvavusioje Osmanų imperijoje 1928-ųjų liepą tarp britų Irano, Prancūzijos bei dviejų JAV naftos kompanijų.

Derantis dėl verslovių, imperijos sienos jau buvo neaiškios, ir kai dėl šios priežasties derybos „pakibo“ bei iškilo nepasirašymo grėsmė, problemą išsprendė britų verslininkas Caloustenas Gulbenkianas, paėmęs raudoną pieštuką ir savavališkai jas perbraižęs. Tai reiškė, kad linijas peržengusieji negalėjo būti tikri dėl to, kas vadinama „užtikrintu saugumu“.

Nuo tada „kirsti raudoną liniją“ visame pasaulyje reiškė peržengti ribą, už kurios galima tikėtis negrįžtamų pasekmių. Subtiliai pavojingos tai buvo linijos, nes jas peržengus bent teoriškai grėsė neišvengiamas ir kietas atpildas, todėl ir nustatomos jos dažniausiai būdavo aukščiausiame lygyje.

Bet keletas „gana šviežių“ įvairios prigimties politinių pavyzdžių. 2018 metų vasario 6-ąją susitikime su Ukrainos aukščiausiosios rados „Eurooptimistų„parlamentarų grupe ES pasiuntinys šioje šalyje Hugues Mingarellis jau tikriausiai kažkiek išvestas iš kantrybės (Kijevas žadėjo mažiausiai 4-eris metus) nurodė, kad tarptautinių finansinių donorų (Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio Banko, ES) primygtinai reikalaujamo antikorupcinio teismo įsteigimo kraštinė data, taigi „raudona linija“ yra Ukrainos prezidento rinkimai 2019 metais. Ukrainiečiai iki to laiko privalėjo apsirūpinti antikorupciniu teismu, priešingu atveju grėsė finansinės paramos suspendavimas, be kurios reformos Ukrainoje stotų.

Jau 2020-ųjų rudenį iš viešosios erdvės gavome patirti, kad korupcija Ukrainoje – vis dar labai karšta tema, tokia karšta, kad spalio 20-ąją skaitydamas metinį pranešimą Aukščiausioje radoje prezidentas Volodymyras Zelenskis nevalingai atsiduso, jog Ukraina be korupcijos – ne fantastika.

Tais pačiais 2018-aisiais vadinamosios Tripusės kontaktinės grupės Minsko derybose dėl konflikto Ukrainos rytuose sureguliavimo ginčų įkarštyje Maskvos remiamų separatistų atstovams provokaciškai pasiteiravus tuometinės Ukrainos atstovės, Rados pirmininko pirmosios pavaduotojos Irinos Geraščenko, ar ji nesibaimina dėl savo trijų vaikų saugumo, politikė atkreipė kitų dalyvių (tarp jų separatistų kuratorių iš Rusijos) dėmesį, kad tai vis dėlto diplomatinės derybos, o ne banditų susiėjimas, o apie peržengtą „raudoną liniją“ pareiškimu informavo Minsko policiją.

Damaskas, Sirija

Irgi primintina, kad Tripusės kontaktinės grupės Minsko derybos dėl Rusijos išprovokuoto karinio konflikto Ukrainos rytuose nuo 2018-ųjų iki dabar nepasistūmėjo nė į jokią pusę kaip ir be jokio atsako liko Maskvos remiamų separatistų banditiškas įžūlumas.

JAV paskirtasis specialusis prokuroras Robertas Muelleris Rusijos kišimuisi į 2016-ųjų Amerikos prezidento rinkimus tirti 2018 metų vasario pabaigoje pateikė kaltinimus prezidento V.Putino „virėju“ vadinamam Sankt Peterburgo verslininkui Jevgenijui Prigožinui ir dar 12-ai Rusijos piliečių iš šio kuruojamo „Fake News“ platinančio vadinamojo „trolių fabriko“ ne už galimą amerikiečių viešosios nuomonės manipuliavimą (nors jo būta, bet teisiškai turbūt prie to prikibti neįmanoma), o konkrečius teisinių „raudonų linijų“ peržengimus, tokius kaip sukčiavimas, pasinaudojus svetimais tapatybės duomenimis bei naudojantis elektroninėmis komunikacijos priemonėmis, ir bankinis sukčiavimas.

Akivaizdu, kad J.Prigožinas ir tie 12-a į Ameriką nevažiuoja ir nevažiuos, bet tik tiek.

XXI amžius kaip bent kol kas geopolitikos amžius nurodo, kad „raudonų linijų“ temą tinkama aptarti kaip geopolitiškai skausmingą klausimą, ypač daugėjant precedentų, kai „linijų“ ignoravimas baigiasi niekuo, andai grėsminga buvusi taisyklė nebeveikia.

Irgi šio amžiaus pavyzdys – sirų diktatoriaus Basharo Assado cheminio ginklo panaudojimas prieš taikius gyventojus. Kai 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, Amerikos prezidentas Barackas Obama sudvejojo smogti net ribotos apimties karinį smūgį taikiniams Sirijoje, nors prieš tai perspėjo Damaską neperžengti „raudonos linijos“ ir nenaudoti cheminių ginklų prieš savo piliečius.

Sirijos prezidentas Basharas Assadas klausosi Putino

Planeta „tebesrebia“ andainykščio neryžtingumo pasekmes. 2018 metų vasario 8-ąją JAV gynybos ministerija informavo pritarianti JT siūlymui paskelbti mėnesio paliaubas, kad į Maskvos remiamos sirų vyriausybinės armijos apsiaustus rajonus būtų galima pristatyti humantitarinę pagalbą. Niekas paliaubų laikytis nesirengė, žudynės tęsėsi.

2018-ųjų vasario 11-ąją JT žmogaus teisių komiteto paskelbta ataskaita informavo apie nuo mėnesio pradžios B.Assado karinės aviacijos oro smūgių Damasko priemiestyje Rytų Gutoje nužudytus virš tūkstančio taikių gyventojų ir apibendrino, jog šis trumpas periodas buvo vienas žiauriausių beveik 7-eris metus trunkančiame kare. Tada Damasko režimui grasino smogti Prancūzijos prezidentas, kaip dabar žinoma, irgi be pasekmių.

O juk tikėtina, kad B.Obamai nesudvejojus ir ištesėjus grasinimą dėl „raudonos linijos“, situacija būtų buvusi bent kiek kita.

2017-aisiais su J.Prigožinu siejama kompanija „Europolis“ pasirašė susitarimą su Damasko vyriausybe, kad jam priklausanti privati karinė kompanija (viešojoje erdvėje žinoma „Vagnerio“ pavadinimu) atkovos naftos versloves ir už tai gaus „dalį“ jas eksploatuojant. 2018 metų vasario 7-ąją JAV kariškiai apgynė sąjungininkus iš „Sirų demokratinių pajėgų“ (SDF) Deirez Zoro apylinkėse šiaurės rytų Sirijoje, dešiniajame Eufrato krante, kuomet „vagneriečių“ palaikomos sirų vyriausybinės pajėgos (apie 500 karių) pamėgino „atimti“ SDF kontroliuojamas naftos versloves.

ISIS kovotojo žmona su vaiku pabėgelių stovykloje

Damasko režimo kariškiai ir „Vagnerio“ samdiniai veikiausiai rėmėsi logika, kad kol turkai atakavo kurdų kontroliuojamą Afrino provinciją Sirijos šiaurės vakaruose, o pasaulio bendruomenė apsiribojo tik reikšdama „gilų nerimą“ dėl galimų aukų, vieną kitą verslovę galima ir „atglemžti“. Neišdegė. Rusijoje dar ir dabar bijoma atvirai pripažinti, kiek iš tiesų žuvo „Vagnerio“ samdinių.

Tuometinis Pentagono vadas Jimas Mattisas jau „po fakto“ prie Deirez Zoro saliamoniškai paaiškino, jog Rusijos pusė „karštąja linija“ kelis kartus raginta nieko nesiimti (amerikiečiai kurį laiką stebėjo priešininkų persigrupavimus), rusai patikino, jog jų tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų nėra. Nėra – tai nėra, ir„raudoną liniją“ peržengusieji gavo atkirtį. J.Mattisas diplomatiškai apibendrino, kad jo kariškiai neieško konflikto su rusais, bet sąjungininkus apgins bet kuriuo atveju.

Komentuodamas šį faktą „Svoboda“, buvęs Pentagono bendradarbis, šiuo metu Lexingtono instituto viceprezidentas dr. Danielis Goure nurodė, kad Sirijoje patvirtinama nauja JAV strategija, kuri reikšmimgai skiriasi nuo prezidento B.Obamos administracijos taikytosios. Esą paskutinį dešimtmetį Amerika traukėsi ir užleido teritoriją priešininkams, paskui lyg ir ėmė grįžti.

Sunku pasakyti, kaip su tais grįžimais, kai Amerikoje paskutinius ketverius metus revizuoti kone visi sąjunginiai įsipareigojimai ir net atvirai abejota NATO.

Jau esame įpratinti prie pranešimų apie pavojingus rusų karinių lėktuvų manevrus prie pat NATO orlaivių ar karinių laivų virš Baltijos, Juodosios jūros, toje pačioje Sirijoje. Juk irgi „raudonos linijos“, jei koks lakūnas nesusitvarkytų su valdymu, nervais ir įvyktų susidūrimas.

„Raudonas linijas“ reikia turėti galios apginti. Pasak tyrimų grupės „Conflict Intelligence Team“, 2018-ųjų vasarį įvairios paskirties orlaivius (lėktuvus, sraigtasparnius, dronus) Sirijoje prarado Rusija, Turkija, Iranas bei Izraelis, bet ne Jungtinės Valstijos. Kuomet tų metų vasario 3-osios pavakarę sukilėliai Idlibo procincijoje numušė rusų Su-25, rusai metėsi į „atsaką“, atakuodami ne tik karinius, bet ir civilius objektus – ligonines, turgus ir t.t.

Donaldas Trumpas

Sirijoje amerikiečiai gynė (kurį laiką) kurdus, izraeliečiai prižiūrėjo rajonus prie savo sienos (pirmiausia Golano aukštumas), kad ten neprasismelktų grupuotės „Hezbolah“ smogikai, turkai – rajonus, už kuriuos atsakė jų kontroliuojajami sukilėliai. Geopolitinių žaidėjų kiek nori, dominavo sudėtingos interesų kombinacijos ir neoficialus susitarimas „bombarduokite, ką norite, tik mums netrukdykite“.

Deja, civilių negynė niekas, nes tai ne „raudonų linijų“ prerogatyva, 2018-ųjų pradžioje B.Assadas bombardavo Rytų Gutą, nes jam leista tą daryti. Kovo 2-ąją Ženevoje vykusioje neeilinėje žmogaus teisių tarybos sesijoje JT žmogaus teisų komisaras Zeidas Ra’adas-al-Husseinas žadėjo, kad kaltieji dėl taikių žmonių bombardavimo gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui, iki to laiko žuvo nežinia kiek gyventojų.

V.Putinas metiniame pranešime Nacionaliniam susirinkimui 2018 metų kovo 1-ąją beveik pusę (45 minutes) laiko skyrė naujai, prezidento teigimu, neįveikiamai ginkluotei – povandeniniams dronams, meteorito greičiu taikinį sekančiam raketų kompleksui, tarpkontinentinei balistinei sparnuotajai raketai, kuri gali pasiekti bet kurį taikinį pasaulyje. Nuo tada Rusijos prezidentas tezę apie neįveikinamą rusų naujausią ginkluotę viešai pakartojo mažiausiai du kartus.

Tarsi V.Putino pakerėtas, Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas teiginius apie neprilygstamą JAV naujausią ginkluotę, kurios pavydi visas pasaulis, vien šį rugsėjį-spalį irgi pakartojo bent keturis kartus.

Ir visos „raudonos linijos“ buvo vėl sujauktos, vos prasidėjus XXI amžiui jau net nežina kelintą kartą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)