Nepaisant Donaldo Trumpo pastangų pakeisti prezidento rinkimų rezultatus, po rinkimų dienos nė karto neatrodė, kad JAV demokratija žlunga. Nors ir skundėsi, kad tai – „labiausiai korumpuoti rinkimai JAV istorijoje“, lapkričio 23 d. jis pagaliau sutiko, kad federalinė vyriausybė turėtų suteikti Joe Bidenui išteklius, reikalingus norint pasiruošti perimti prezidento pareigas.

Vis dėlto D. Trumpas pridarė nemažai žalos – kaip ir jam pataikavę Respublikonų partijos lyderiai. Keturi iš penkių respublikonų tvirtina, jog rinkimai buvo „pavogti“, tad aišku, jog pasitikėjimas rinkimų sistema susilpnėjo, o J. Bideno autoritetas nuo pat pradžių nepagrįstai sumenkintas. Nuo šiol apylygiuose rinkimuose tokie įprasti darbai kaip balsų skaičiavimas ir patvirtinimas taps politine kova. Tai nekelia grėsmės respublikos išlikimui, tačiau atskleidžia, kad JAV demokratija dar labiau nusilpo, o visuomenė dar labiau susiskaldė pagal partijas.

Toks demokratijos nuosmukis matomas visame pasaulyje. Žlugus Sovietų Sąjungai liberalios demokratijos sustiprėjo ir išplito, tačiau dabar matoma atvirkščia tendencija. Vengrija ir Lenkija blokuoja Europos Sąjungos biudžetą, nes jų vyriausybės nesutinka laikytis teisinės valstybės principų. Didžiausioje pasaulio demokratinėje šalyje Indijoje, Narendra Modi valdoma „Bharatiya Janata“ partija (BJP) ėmė kontroliuoti valstybės institucijas, tarp jų ir teismus bei policiją, o dabar baiminamasi, kad į jos rankas pateko ir rinkimų komisija. „The Economist“ susijusi bendrovė „The Economist Intelligence Unit“ (EIU) nuo 2006 m. rengia demokratijos indeksą. Praeitų metų rezultatai buvo rekordiškai blogi, o COVID-19 pandemija nuosmukį tik paspartino.

Grėsmę kelia ne kariniai perversmai, o valdančios vyriausybės. Jei tik jiems suteikiama užtektinai laiko, skrupulų neturintys lyderiai gali visiškai palaužti demokratiją. Prieš du dešimtmečius Venesueloje rengti prasmingi rinkimai – o dabar ruošiamasi atimti paskutines opozicijos galias. Tačiau net ir tose šalyse, kur atrodo, kad tokie neramumai neįmanomi, susilpnėjus normoms ir institucijoms suprastėjo ir vyriausybė. Kad būtų galima šį nuosmukį sustabdyti, būtina suvokti, kas nutiko.

D. Trumpas

Nesvarbu, ar juos palaikote, ar ne, būtina suvokti, kad D. Trumpas ir kiti populistai į galią atėjo dėl to, kad demokratinės vyriausybės pridarė klaidų. Turtingose šalyse smukus darbininkų klasės rinkėjų gyvenimo sąlygoms ir kilus nerimui dėl imigracijos, daugelis jų ėmė manyti, kad jie politikams nerūpi. Centrinėje ir Rytų Europoje į ES patekti norinčios vyriausybės skyrė daugiau dėmesio Briuseliui negu savo pačių rinkėjams. Besivystančiose šalyse korupcija perdavė žinią, kad valdančiajai klasei rūpi tik jų banko sąskaitos.

Apsukrūs politikai sureagavo imdami kur kas daugiau dėmesio skirti ne politinėms programoms, o tapatybei, kad parodytų rinkėjams, jog jų nuoskaudos jiems svarbios. Pokyčiai buvo tokie dideli, kad nemažai senų partijų buvo tiesiog nušluotos – 2017 m. Prancūzijoje tradicinės partijos kartu surinko tik ketvirtadalį balsų. Centristinės vyriausybės valdoma Lenkija klestėjo, tačiau „Teisės ir teisingumo“ partija įtikino rinkėjus, kad Briuselis kelia grėsmę jų katalikiškoms vertybėms. Brazilijoje Jairas Bolsonaro skatino rinkėjų panieką politinei klasei. O D. Trumpas savo rinkėjų tapatybei skyrė tiek dėmesio, kad antrajai kadencijai net neparuošė politinės programos.

Socialinių tinklų ir pagal partijas pasidalijusių radijo ir televizijos laidų skatinama tapatybės politika pritraukė daug rinkėjų. EIU sudarytame demokratijos indekse nuo 2006 m. pagerėjo tik vienas rodiklis – dalyvavimas. Tiek J. Bidenas, tiek D. Trumpas gavo daugiau balsų negu bet kuris kitas kandidatas per visą istoriją. Tačiau nors tapatybės politika išsprendė vieną problemą, sukūrė kitų.

Taip yra todėl, kad įsigalėjus nekintamą tapatybę remiančiai politikai nebelieka pakantumo ir tolerancijos, reikalingų, kad demokratija galėtų spręsti socialinius konfliktus. Ginčijantis dėl to, kas ką gaus, žmonės gali nuspręsti pasidalinti po lygiai ir jaustis patenkinti. Tačiau ginčijantis dėl tapatybės – pavyzdžiui, religijos, rasės ir pasipriešinimo elitui – kompromisai prilygsta išdavystei. Kai kalbama apie gyvenimo būdą, priešininkų pusė ne tik klysta, bet ir kelia pavojų. Iš pradžių rinkimai žmonėms būdavo nepakankamai svarbūs – o dabar tapo pernelyg svarbūs.

J. Bidenas

Kai kuriose šalyse daugumos remiami lyderiai pasinaudojo jiems besąlygiškai ištikimų rinkėjų parama ir ėmė silpninti valstybės vadovus kontroliuoti turinčias institucijas. Turkijoje Recepas Tayyipas Erdoganas valdo taip, tarsi demokratijos jam suteikta galia būtų absoliuti, o tuos, kas bando pastoti jam kelią, vadina respublikos priešais. Meksikoje Andrés Manuelis Lópezas Obradoras apeina ištisas vyriausybės šakas tvirtindamas, kad jas kontroliuoja elitas, ir kreipiasi tiesiai į rinkėjus rengdamas referendumus. Indijoje rinkimų komisija BJP kandidatus tikrino ne taip kruopščiai, kaip jų priešininkus, o kai vienas iš trijų aukščiausių komisarų paprieštaravo, prieš jo šeimą buvo pradėtas tyrimas dėl mokesčių vengimo.

Amerikos institucijas saugo teisėjų ir valstybės pareigūnų profesionalumas. Daugelis jų mano, kad privalo laikytis savo pirmtakų nustatytų standartų. D. Trumpui pakeisti rinkimų rezultatų nepavyko dėl to, kad daugybė žmonių sąžiningai atliko savo pareigas.

Tapatybės politika JAV labiausiai pakenkė tuo, kad sukūrė nepakantumo atmosferą ir politines aklavietes. Politika turėtų spręsti visuomenės konfliktus, tačiau dabar demokratija tik kuria dar daugiau konfliktų. Iš dalies dėl to, kad pagal pažiūras susiskirsčiusios visuomenės dalys gauna visiškai skirtingą informaciją, paprasti faktai, pavyzdžiui, klausimas, ar reikėtų nešioti veido kaukes ir ar vyksta klimato atšilimas, tampa diskusijomis apie žmonių gyvenimo būdą. Dėl to JAV politika nebeveiksminga. Ji taip įaudrina žmones, kad neįmanoma pasiekti kompromisų, reikalingų, kad visuomenė galėtų žengti pirmyn.

Balsuokite už pokyčius

Kai kas įspėja, kad tokios padėties keliamas nepasitenkinimas sunaikins demokratiją – o jos priešininkai, vedami Vladimiro Putino, jau seniai rezga planus, kaip tai padaryti. Ir vis dėlto yra daug priežasčių neprarasti vilties. Viena iš didžiausių demokratijos stiprybių – galimybė daug kartų pradėti iš naujo. Kol rinkimai tebevysta, niekšus galima išvaryti net ir tuo atveju, jei vyriausybės rinkimus kreipia savo naudai. Vengrijos ir Lenkijos miestų rinkėjai ėmė priešintis represijoms ir valdymui per pažintis. Praeitais metais ES rinkimuose populistams sekėsi prasčiau negu tikėtasi. Galbūt švytuoklė jau suka į kitą pusę. Indija pernelyg didelė ir įvairialypė, kad ją galėtų valdyti viena partija.

V. Putinas

Be to, demokratija nesustabarėjusi. JAV rinkimuose respublikonai sulaukė ispanų kilmės amerikiečių ir juodaodžių balsų, o Jungtinėje Karalystėje valdančioji Konservatorių partija perėmė Leiboristų partijos vietas centriniuose šalies regionuose. Abiem valstybėms reikia būtent tokių pokyčių, nes jos skatina tiek kairiąsias, tiek dešiniąsias partijas peržengti savo nusibrėžtas ribas ir pakreipti politiką tolyn nuo tapatybės ir atgal prie rezultatų.

Dar gi, demokratijos likimas neišvengiamai susietas su artimiausiai su ja susijusia supervalstybe. JAV demokratiją palaiko ne tik žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu. Namuose J. Bidenas bandys atstatyti tokias demokratines normas kaip Teisingumo departamento nepriklausomybė. Užsienyje jis nenuolaidžiaus autokratams ir tironams taip, kaip nuolaidžiavo D. Trumpas. JAV gali sustiprinti demokratiją vykdydama galios politiką. Jei J. Bidenas norės sukurti sąjungą, padėsiančią JAV neatsilikti technologijų varžybose su Kinija, ji turės būti pagrįsta demokratija.

O visų svarbiausia, kad žmonės demokratijos vis dar trokšta. Kiekvieną savaitgalį baltarusiai rizikuoja savo laisve ir gyvybe tam, kad galėtų išėję į gatves pasipriešinti diktatoriui, atėmusiam jų teisę spręsti, kas juos valdys – taip pat kaip ir Honkongo, Sudano ir Tailando gyventojai. Tai – įkvėpimas, kurį į rinkimuose turėtų prisiminti viso pasaulio rinkėjai.